Edukacinis bitynas
Plinkšių kaimo pakraštyje, jaukioje gamtos apsuptyje, įsikūręs Rasos ir Alvydo Nabažų edukacinis bitynas „Užpelkių medus“. Užpelkių – nes vos už kelių žingsnių prasideda pelkė. Dar neseniai ji buvo eksploatuojama, kasamos durpės, tačiau dabar ji yra atkuriama. Netoliese yra Plinkšių dvaro didžiulis parkas. Apylinkės yra augalų turtingos bičių ganyklos. Kaip sako Rasa, bioįvairovė yra skani, ir jos žodžiai yra šimtaprocentinė tiesa. Bendraudamas su ja gali pajusti jos stiprų ryšį su gamta, su šio krašto apylinkėmis, Žemaitija.
Apylinkėse telkšantis Plinkšių ežeras vienas žuvingiausių Mažeikių rajone, pabrėžia šeimininkai. Jie svečius vaišina žuviene, kuri išvirta iš tą patį rytą ežere sugautos žuvies. Troškuliui malšinti pasiūlo vasaros aromatus sugėrusios žolelių arbatos, pagardintos apylinkių pievose surinktomis pirmosiomis žemuogėmis bei mėlynėmis.
Nabažų edukacinis bitynas yra įtrauktas į Plinkšių bendruomenės projektą. Kartu su biologinės įvairovės žinovu siūloma aplankyti atkuriamą aukštapelkę, o sugrįžus iš pasivaikščiojimo bityno edukaciniame centre pasimėgauti midaus ar įvairių rūšių medaus degustacija.
Pirmoji Baltijos šalyse medaus someljė
Rasa Nabažaitė yra pirmoji Baltijos šalyse medaus someljė. Į šio amato kursus Italijoje jauną moterį, prieš tai Škotijoje baigusią gastronomijos studijas, paskatino noras labiau suprasti medų.
Medaus someljė, arba medaus juslinės analizės ekspertas, yra sertifikuotas specialistas, Nacionalinio medaus juslinės analizės ekspertų registro narys. Kvalifikacija suteikia teisę teisėjauti medaus konkursuose, dalyvauti moksliniame tiriamajame darbe klasifikuojant naujas medaus rūšis bei konsultuoti bitininkus medaus kokybės klausimais.
Kaip paaiškina pati ekspertė, medaus someljė terminas dažniausiai naudojamas apibūdinant darbą su plačiąja visuomene – kalbant apie skirtingas medaus rūšis visiems suprantama kalba, rengiant medaus degustacijas.
Vesdama edukacijas, taip pat rašydama straipsnius į bitininkams skirtą leidinį R. Nabažaitė siekia plėsti visuomenės supratimą apie medaus panaudojimą: jis tinka ne tik arbatai ar vertintinas kaip vaistas, taip pat jis nusipelno užimti garbingą vietą ant mūsų stalo.
Nelygu medaus rūšis (botaninė sudėtis), produktas išsiskiria skirtinga spalva, skoniu, kvapu, kristalizacija.
„Užpelkių medaus“ bityne laukia gastronominės staigmenos: skirtingų rūšių medaus, taip pat ir egzotiškų, degustacijos, bityno šeimininko midudario gamybos midaus bei įvairių netikėtų skanėstų degustacijos. Tarp jų – korio gabaliukai su braškių kepuraitėmis ar migdolai, apkepti meduje su rūkyta druska.
Randa alternatyvių vaško panaudojimo būdų
„Užpelkių medaus“ bitininkai pabrėžia, jog jiems yra svarbus tvarumas. Bitynas vengia plastiko pakuočių, jo vietoje naudoja perdirbtą popierių, medieną, kartoną. Atsisakė lipnių etikečių, kad medaus stiklainiukai būtų lengvai panaudojami dar kartą. Dalis medaus fasuojama į pačių gaminamą natūralaus bičių vaško tarą.
Sumanūs bičiuliai rado ir daugiau alternatyvių vaško panaudojimo būdų. Tai ne tik žvakės, bet ir cukrinės, puodynėlės, taurelės, muilinės, vazelės, net miniatiūriniai žaisliukai eglutei.
A.Nabažas neslepia, kad kol pavyksta sumanymai, būna daug bandymų. Vašką jie mėgino maišyti su kiaušinių lukštais, kavos tirščiais, grikių lukštais, su svogūnų lukštais ir kt. Įverti siūlą į vaškinį žaisliuką, kad jį galima būtų pakabinti ant eglutės – irgi ne juokų darbas.
Anot bitininko ir midudario, pagrindinis idėjų generatorius jų tandeme yra dukra Rasa, ji tarsi direktorė, o jis pats labiau darbininkas ar inžinierius.
Beje, mažai trūko, kad R. Nabažaitė būtų apsigyvenusi Brazilijoje. Kovido pandemija paskatino ją sugrįžti į Mažeikius po beveik dešimtmečio svetur, po savanorystės Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Kūrybinga asmenybė gimtojoje Žemaitijoje sukūrė veiklą, kurioje jaučiasi kaip žuvis vandenyje ir gali teikti pažinimo džiaugsmą kitiems.
Pridėtinę vertę kuria patys
Nabažų bityne apie 40 bičių šeimų. Veikla prasidėjo nuo Alvydui dovanoto pirmojo avilio, nors mintys, kad gal verta kada nors užsiimti bitėmis, aplankydavo ir anksčiau. Taip dovana paskatino pradėti naują veikla jau po penkiasdešimtojo gimtadienio. O dukros sugrįžimas ir bendro tandemo sukūrimas bitininkavimui suteikė naują impulsą. Taip bendromis pastangomis buvo sukurtas edukacinis bitynas. Rasa bitininkystės paslapčių mokėsi iš tėvo, bet A. Nabažas sako, kad jis pats daug ką dar turi išmokti.
Bičiuliai tėvas ir dukra pabrėžia, kad jiems labai svarbi bičių gerovė. Dėl to aviliai yra mediniai, o dešimtadalis jų liečiamas minimaliai – iš jų bitininkai neima nei medaus, nei vaško.
A.Nabažas pastebi, jog bitininkavimo būdas turi įtakos medaus skoniui. Mažiau trikdomų bičių šeimų medus esti daug skanesnis.
Smalsus, internete daug naudingų žinių randantis bitininkas pats yra sukonstravęs ne vieną avilį: senovinio gulstinio tipo, kelminį. Juos galima pamatyti bityno edukacijų centre. Tik dabar šie aviliai, atsižvelgiant į lankytojų saugumą, yra tušti. Bitės dūzgia tik prie nediduko japoniško aviliuko.
Ponas Alvydas jį taip pat padarė savo rankomis. Giria: „Labai patinka. Labai skanus medus. Nereikia rėmų – nereikia eiti prie bičių, jų nervinti“. Ir tvirtina, kad paplitusios avilių konstrukcijos yra prieš bitės prigimtį: „Drevėse kai gyvena, su koriais leidžiasi į apačią. Japoniškam avily toks pat principas. Kituose aviliuose atvirkščiai, medus viršuj, kad žmogui būtų lengviau paimti“.
Bityne šiuo metu pagrindiniai yra Dadano tipo aviliai. Japoniško aviliuko privalumus pripažinęs bitininkas atskleidė, jog svarsto padaryti ir daugiau bičių prigimčiai artimesnių avilių, juos įkurdinti atskirai nuo kitų.
Tėvo ir dukros bityne daug eksperimentuojama, ieškoma. Įgyta patirtimi – mielai dalijamasi su kitais. Nekeliamas tikslas didinti medaus produkcijos. Jos nėra labai daug – apie toną. Tačiau Nabažai medaus ir neparduoda supirkėjams. Pridėtinė vertė yra sukuriama pačiame bityne – perdirbant gaunamą produkciją, ją patiems parduodantn galutiniam vartotojui.
Autorės nuotraukos
Viršelyje: Rasa ir Alvydas Nabažai