Tik pūlinio viršūnėlė

Jis skirtas ir 760 meldinių nendrinukių perkelti į kai kurias Europos šalis. Argi kas nors prašys parašų registracijos lapuose iš kiekvieno iš 230 paukštelių, kurie bus apgyvendinti mūsų šalyje – Žuvinto biosferos rezervate, kad jie yra patenkinti Lietuvoje suteiktomis paslaugomis, jog patvirtintų padarytas išlaidas ir garantuotų, kad visi 230 čia apsigyvens visam laikui ir sėkmingai dauginsis? Niekas. Nors tam pačiam vykdytojui dėl ankstesnio, brangiai kainavusio meldinių nendrinukių introdukcijos projekto „Ūkininko patarėjo“ žurnalistai pateikė klausimų, ir tai buvo padaryta viešai, susidomėjimo nebuvo ir greičiausiai nebus...

Iš tikrųjų skandalas atvėrė seniai dvokiančiais tvarsčiais dangstomą pūlinį, nepaisant jo kvėpinimo tauriaisiais aromatais. Kaltininkas kažkodėl kol kas nustatytas tik vienas. Ir dar klausimas, ar pats svarbiausias. Jis, tikėtina, pernelyg pasitikėjo už paskaitų organizavimą atsakingais darbuotojais ir, kaip mokslininkas bei dėstytojas, naiviai galvojo, kad dėstomos temos pačios savaime sutrauks plačią auditoriją. O kai ūkininkų bendruomenė neparodė jokio susidomėjimo, pats ar kitų įtikintas, tikėtina, pabandė nuslėpti šį faktą – galimai ne tik nenorėdamas pasirodyti silpnas, bet ir dangstydamas ūkininkų parodytą abejingumą.

Sunku patikėti, kad tokio lygio mokslininkų paruoštos paskaitos galimai buvo tiek nykios, kad pelnytų visišką ignoravimą. Ypač visame visų kursų, taip pat nuotolinių, sraute. Tuomet, tikėtina, ryžosi rizikuoti savo akademine ir asmenine reputacija. Ir galimai likti kaltas. Vienintelis visoje sistemoje. Nors ne mažiau atsakingi buvo ir nepareigingi darbuotojai, abejingai kiurksoję lektoriai ir kiti. Bet, kaip rodo patirtis, mūsų šalyje net ministrams tenka atsistatydinti už aparatininkų, nuo kurių galvų negali nukristi nė plaukas, veiksmus ar nieko nedarymą. Visuomenei reikia matomo asmens galvos, bet ne to, nematomo, dėl kurio neprisukto varžto nusmuko ratas.

Reikia sutikti, kad ūkininkų bendruomenė skaudžiai atkeršijo už butaforinį, faktinį savęs ignoravimą, parenkant mokymų temas. Kitaip ir būti negalėjo. Ūkininkų abejingumas auga. Visuomenei jie įdomūs tik neapsikentę, maištaujantys ir protestuojantys. Gal dar padarę klaidų. Tuomet juos prisimena ir trumpą laiką tiražuoja spauda, televizija. Prie kriminalinių naujienų ir sensacingų išsišokimų prijaukintai bei mąstyti atpratusiai žiūruomenei kasdienis, nematomas darbas, pagarba jam – nebemadinga.

Kažkada ūkininkai dar kėlė klausimą dėl savo atstovo valstybinio transliuotojo valdyboje. Norėdami, kad miesto žmonėms objektyviai parodytų duonos, pieno, vaisių ir daržovių kelią ant jų stalo. Bet dabar jau nebe. Kam? Nes žemės ūkio krašte ūkininkams dėmesio nėra. Net jiems skirta radijo laida virsta nežinia kuo. Tik ar teisingai buvo nukreiptas tas kerštas – tam vieninteliam adresatui? Net ir dabar, ar kas nors bent kartą paminėjo buterbrodinių kursų rengėjus, kurie daugelį metų niekada neužkliuvo dėl dalyvių ir reikiamo parašų, galimas daiktas, nuolatinių, skaičiaus? Kaip ir niekam neužkliūva govėda tų, tikrai ne ūkininkų, kurie kiekvienais metais kultivuoja milžinišką gėrį nešančias pievas. Kai kurie jų gal netgi nenupjovė. Bet kontrolierių nebuvo pagauti. Tačiau tikrai nesidrovėjo gvelbti išmokas iš tų, kurie prakaituodami triūsia kiaurus metus. Ar kas gali parodyti bent vieną pavyzdį pievininko, kuris nors vienais metais atsisakė neuždirbtų išmokų?

Bepigu moralizuoti. Kam gali taip susisukti galva, kad atsisakytų išmokų už akmenų krūvą, ant kurios nė velnio nėra ir nebus jokios bioįvairovės. Ir už neįvažiuojamas balas mokami pinigai niekam kišenių nedrasko.

Taip ir sukamasi absurdiškame rate, nuolaidžiaujama, matant kuriamas absurdiškas priemones. Tam, kad nors dalis Europos Sąjungos paramos pasiektų maisto gamintojus, o galiausiai atitektų nieko apie šias peripetijas nenutuokiantiems maisto pirkėjams.

Prof. dr. Andrius KERPAUSKIS