Tikras kantrybės išbandymas: nuo sėklos iki žiedo

Kauno pakraštyje gyvenančios Vaidos Bartusevičienės sodybą jau apie tris dešimtmečius puošia 10 penkių rūšių magnolijų. Ji sėja surinktas sėklas ir kantriai laukia pasirodančių mažylių. Kiek „išleido“ į pasaulį pašnekovė nė nežino, nes neskaičiuoja – visas dovanoja.

Kalbėdama apie įdomesnes sodyboje augančias magnolijas, V. Bartusevieičnė užsimena apie pernai iš Latvijos atvežtą agurkinę. Ji priklauso atsparesnių šaltam klimatui veislių grupei, bet sodybos šeimininkei augalas ypatingas tuo, kad dar nebuvo progos pamatyti jo žiedų. Jų nesitiki ir šiemet, galbūt pradės žydėti po trejų ketverių metų.

O pirmoji Bartusevičių sodyboje atsirado japoninė magnolija. Meilė šiems augalams gimė anksčiau nei pradėjo juos auginti. Pamačiusi didelius nuostabius žiedus ant šakelių, dar nespėjusių išsprogdinti lapų, šio vaizdo ji taip ir nepamiršo. Vaida nemanė, kad augalai gali sėkmingai augti Lietuvoje, todėl buvo didelis siurprizas, kai sodinuką Motinos dienos proga padovanojo vyras Vaidas.

Žvelgdama į praeitį, moteris svarsto, kad tai buvo simbolinis momentas, nes iš šio augalo sėklyčių išauginti „vaikučiai“ ne tik plačiai pasklido po Lietuvą, bet ir iškeliavo į Latviją. Sodybos šeimininkė prisimena, kad po karantino su bičiuliais floristais tris iš pirmosios magnolijos sėklyčių išaugintus sodinukus pasodino Skinderiškių parke, kur auga jau apie tūkstantis šių augalų. Dar kelios iš sodybos iškeliavo į Latviją ir pernai viena jų pirmąkart pražydo.

Kai į sodybą atkeliavo pirmasis magnolijos sodinukas, Vaida dar nežinojo, kaip teisingai jį sodinti ir auginti, o ir interneto tuo metu nebuvo, todėl nepavyko išvengti klaidų. Pasak jos, sodyboje vyrauja priemolis, tad iš pradžių į jį ir pasodino augalą. Taip dvejus metus ir stovėjo – nei augo, nei vyto. Kaip tik tuo metu vienoje augalų parodoje pastebėjo iš Šilutės atvežtų magnolijos sodinukų. Šiame miestelyje apie 1933 metus iš Australijos pirmųjų japoninės magnolijos medelių atsigabeno tuometis miesto burmistras Martynas Redveikis, jais papuošė savo sklypą. Ir dabar šiame mieste galime pamatyti seniausią Lietuvoje magnoliją.

Karo metu burmistro name su šeima apsigyvenęs inžinierius Liudas Juraška pastebėjo nematytus, pavasarį gražiais baltais žiedais žydinčius medžius ir ėmė eksperimentuoti su jų sėklomis. Užtruko apie du dešimtmečius, bet tikslą pasiekė. Vėliau estafetę iš tėčio perėmė dukra Eugenija Juraškaitė–Murauskienė, su kuria V. Bartusevičienei ir teko laimė susipažinti sodinukų parodoje. Prisipažinusi, kad buvo magnoliją pasodinusi į priemolį, o vėliau perkėlė į rūgščią, lengvą žemę, sulaukė šių augalų žinovės pritarimo. „Pamatysi, kaip medelis „raus“, – tada sakė ji. Taip ir nutiko.

Pasidomėjome detaliau, kaip Vaidai pavyksta iš sėklyčių sėkmingai išauginti šių nuostabių, bet ne visada lietuvišką klimatą atlaikančių augalų.

Ar sėklomis dauginti tinka bet kuri magnolijos veislė?

Rekomenduoju rinktis šalčiui atsparesnes – geriausiai tinka žvaigždinė ir japoninė. Aš sėju tik pastarosios sėklas – ji yra pirmoji sodyboje ir tarsi Mama dovanoja pasauliui savo atžalas. Neslėpsiu, bandymų buvo iš tiesų daug, blogiausia, kad nežinojau, kada sėti. Iš pradžių surinktas sėklas sėdavau pavasarį, bet jokio rezultato nesulaukdavau. Pasirodo, šis augalas ypatingas tuo, kad rudenį renki prinokusias sėklas, nesvarbu, nuo medžio ar nuo žemės, ir iškart sėji. Negiliai, maždaug per pusę sprindžio. Jeigu tuo metu būtų buvęs internetas, būčiau greičiau susiradusi informacijos, bet bandymų keliu gautas atradimas tada suteikė be galo daug džiaugsmo!

Kartais žmonės sėklų atsiveža iš kelionių po užsienio šalis, bet, manau, neverta tikėtis užauginti daigelio, nes sėklos gali būti per ilgai transportuojamos. Kita svarbi kliūtis sėkmei – itin mažas magnolijų daigumas. Jis siekia nuo 10 iki 50 proc. Renku jas saujomis, sėju, o išdygsta koks dešimt, iš jų pirmą žiemą išgyvena du trys daigeliai.

Šiltesnį klimatą mėgstantiems augalams dar labai svarbu nuo pat mažens adaptuotis prie lietuviškų žiemų. Todėl niekada daigelių nedengiu eglišakėmis, neužpilu durpėmis, nekeliu į šiltnamį, kad neprarastų atsparumo šalčiui. Natūrali atranka tampa savotišku augalo grūdinimu – vienos nušąla, kitos išgyvena ir kasmet tampa vis atsparesnės. Tad gali būti, kad iš šiltų kraštų parvežtos sėklos, jei ir sudygs, greičiausiai išaugins neatsparius daigelius. Rekomenduoju pirkti mūsų klimatui artimesnes ir šalčiui atsparesnes rūšis.

Magnolijas galima ir skiepyti, bet tai jau visai kiti dalykai. Galbūt vėliau, kai turėsiu daugiau laiko, pastudijuosiu ir šią sritį.

Kur sėjate surinktas sėklas?

Ieškau pusiau pavėsingos vietos, žemę praturtinu rūgščia durpe. Labai svarbu, kad būtų pakankamai drėgna, o dirvos paviršius purus, nesutryptas. Rudenį pasėtos sėklytės dygsta ilgai, pastebėjau, kad daigeliai išlenda tik apie birželio vidurį. Pirmą, tą sėkmingąjį, kartą pamiršau, kad jų buvau pasėjusi ir, kai vasarą pamačiau mažus daigelius, ne iškarto supratau, kas per augalai.

Kadangi daigumas mažas, sėklas paberiu sluoksniu. Kartais sudygsta dvi greta, o trečia, žiūrėk, už gero sprindžio. Antrais trečiais metais augaliukus išpikiuoju kovą–balandį. Kai vasarą karšta ir sausą, mažyles būtinai laistau, pamulčiuoju, rūpinuosi kaip vaikais, nes pirmais metais būna tik stiebelis su trimis lapais. Išpikiavus ima labiau augti, šakotis, iki tol, matyt, visas veiksmas vyksta po žeme – augina, stiprina šaknyną.

Pikiuodama augalus, sodinu juos į kitą vietą. Būtinai pamulčiuoju, o tręšdama hortenzijas, tomis pačiomis trąšomis pastiprinu ir magnolijas. Iki tol jų netręšiu, nes sėklas beriu į rūgščiomis durpėmis praturtintą dirvą – mažiems augaliukams to pakanka kelerius metus. Kol persodinti augalai maži, dar nežydi, uždedu komposto.

Kokio amžiaus sodinuką jau galima perkelti į nuolatinę vietą ar padovanoti?

Dar viena magnolijų savybė – nemėgsta persodinimo. Sėklytes sėju tankiai, tad tenka papikiuoti, bet paskui auginu maždaug iki metro ir iškasu tik tada, kai atsiranda jos labai norintis žmogus. Pakviečiu pavasarį, kovą ar balandį, atvažiuoti išsikasti ir primenu, kad nuolatinėje vietoje iš anksto paruoštų duobę atvykstančiam augalui. Kokią teks kasti priklausys nuo medelio dydžio, bet maždaug 70–100 cm skersmens ir tokio pat gylio.

Magnolijai reikia lengvesnės, minkštesnės, šiek tiek rūgštokos žemės, todėl galime pasidaryti mišinį: tinka kompostas, rūgšti durpė, perpuvęs mėšlas. Šio augalo šaknys minkštos, tad pasodinę į molį, gero rezultato nelaukite. Šią klaidą padariau su savo pirmąja gražuole. Laimei, per dvejus metus „užsikonservavusi“ priemolyje ji vis tik išgyveno. Kai persodinau į specialiai paruoštą ir praturtintą duobę, medelis atsigavo, pradėjo intensyviai augti. Tačiau ji susiformavo šiek tiek kitokia nei įprastai būna japoninės magnolijos – labiau primena aukštą krūmą nei medelį, nors jos „vaikučiai“ turi šiai veislei būdingą formą, yra aukšti. Manau, kad tokią įtaką galėjo padaryti būtent tie pirmieji augimo metai. Bet vis tiek ji ypatinga ir visi pastebi, kad graži. Kamienas trumpas, 0,5–0,7 m, o nuo jo šakojasi plati laja.

Kokią vietą sodyboje rekomenduojate parinkti naujajai viešniai?

Magnolijos labai mėgsta saulę, užuovėją, nepatinka kitų medžių konkurencija, negalima sodinti arti pastato. Labai negerai, kai pro ją eina takelis – augalo šaknys minkštos, paviršinės, suplakta žemė neleidžia normaliai kvėpuoti.

Beje, kalbant apie šaknis, pastebėjau, kad jos nuostabiai kvepia. Jei persodinant kuri nors lūžta, pasklinda nuostabus aromatas. Kada nors, radusi laisvesnio laiko, bandysiu gaminti hidrolato.

Kaip savo sodyboje apgyvendinate naujas magnolijas – grupuojate, sodinate kaip akcentinius augalus ar derinate prie gėlynų?

Pirmąją pasodinau arčiau kelio. Dar viena buvo pasodinta prie kaimynų sklypo, paaugusi pradėjo trukdyti, todėl išsiprašiau, kad vyrai ją iškastų ir persodintų netoli pirmosios. Magnolija labai išsigando, susigūžė, todėl teko kaip reikiant rūpintis, laistyti, bet pavyko išsaugoti ir didelis medis prigijo naujoje vietoje.

Kitas magnolijas taip pat įkurdinu prie įvažiavimo į kiemą, greta sodinu ir medelio forma augančias, ir krūmines magnolijas, stengiuosi grupuoti. Pavasarį visoms sužydus, sodybos prieigos skendi baltuose žieduose, o žmonės net stabteli pasigrožėti, eina fotografuotis.

Kaip Jūsų sodyboje atsirado kitos magnolijos?

Kartais tai būna spontaniški sprendimai. Pavyzdžiui, geltoną magnoliją ‘Yellow bird‘ padovanojo vyras Vaidas, agurkinę – draugė iš Latvijos. Esu pirkusi sulanžo magnolijos sodinuką, abejojau, ar jis pritaps prie mūsų klimato, bet žiedai buvo tokie gražūs, kad neatsispyriau. Matyt, suveikė magnolijos magija! Medelis buvo gerokai ūgtelėjęs, 1,5 m, atvežtas iš Olandijos. Tiesą sakant, jau pirmą žiemą nušalo, ir pumpurai, ir šakelės. Bet atžėlė iš poskiepio, tad dabar vis primena, kad lietuviškas sodinukas patikimesnis.

„Rasų“ redaktorė Rūta VAITKEVIČIŪTĖ

Vaidos Bartusevičienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.