„Tikras sūris gaminamas tik mažame ūkyje“

Justinas ADOMAITIS

- Mano ūkyje pagamintą varškės sūrį prancūzai ragavo, teiravosi karvių veislės, kokių augalų gausu ganykloje, ar prie gamybos prisilietė žmogaus rankos, - pasakoja Padrečių kaimo (Prienų r.) ūkininkas Jurgis PAŽĖRA. Praėjusį rudenį, Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai, jis su žmona Lina savo pieno ūkio produkciją pristatė dukros darbovietėje Prancūzijoje. Renginyje dalyvavo apie du šimtus žmonių. 

Pažėrai nusivežė pilną šaldytuvą tik ką suspaustų varškės sūrių, lietuviško midaus. Taurę gėrimo prancūzai pasimėgaudami siurbčiojo visą vakarą, tiek pat užtruko ir lietuviško sūrio degustacija. Maisto gurmanų šalies žmonėms buvo smalsu sužinoti, jog Pažėrų ūkyje sūris gaminamas iš šviežio pieno, kuris natūraliai rauginamas, šildomas, pagaminta varškė mediniu šaukštu krečiama į drobinį sūrmaišį, slegiama mediniais spaustuvais. Švieži sūriai tą pačią dieną keliauja pas pirkėją. Prancūzijoje toks gaminys būtų dešimteriopai brangesnis už pramoninį, pagamintą iš pasterizuoto pieno, kurį davė galvijas, nematęs dienos šviesos ir šertas sintetiniais pašarais. „Tikras sūris gaminamas tik mažame šeimos ūkyje ir netrukus lietuviai tą supras“, - Pažėrams linkėjo prancūzai.

Apibrėžimo vis dar ieškoma - Šeimos ūkis – kai ūkininkas dirba savo žemę, valstybei moka mokesčius, turi duonai su sviestu, o svarbiausia – visi (savi ir samdyti) kasdien sėda už bendro stalo, - sako ūkininkas J. Pažėra. Žemdirbių ir politikų bendruomenėje kilusias diskusijas šia tema jis siūlytų pabaigti dar kartą atsivertus Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Gebantieji skaityti ten ras šeimos ūkio apibrėžimą. Tarpukariu Lietuva sustiprėjo ūkininkų dėka. Kaimas gamino, tiekė produkciją miestui, vežė į užsienį. Iš kaimo ėjo ir lietuvio dvasios stiprybė. Ne veltui atėjęs okupantas pirmiausia į Sibirą vežė ūkininkus. Trečią dešimtmetį J. Pažėra verčiasi „atsiperkančiu“ pieno ūkiu: gamina, perdirba, parduoda.  Nuo Atgimimo laikų tiekė miestiečiams natūralaus pieno, varškės sūrių, raugintos grietinės ir saldžios grietinėlės sviesto. „Užsiaugino“ jau antrą kaimiškos produkcijos pirkėjų kartą. Pastaruoju metu kasdien ūkyje pagamina, perdirba ir parduoda toną pieno, į miestą produkciją veža ryte ir vakare. Viešojoje erdvėje pasigirdusias kalbas, jog pienininkystę jis keičia mėsine galvijininkyste, ūkininkas J. Pažėra vadina nepamatuotomis. Pieno verslas buvo, yra ir bus pagrindinis, tačiau rinkoje atsiradęs jautienos poreikis, privalu reaguoti. Be to, savo šeimynos vien  sūriais nepamaitinsi. Pažėrams dar gyvi prisiminimai iš Prancūzijos, kur lankė dukros šeimą. Parduotuvėse – pakuotės pusmetį negendančio ir šaldytuvo nereikalaujančio pieno. Tačiau prancūzai ieško ūkininkų produkcijos. Vien sūrių rinkai tiekiama apie tris šimtus rūšių. Pažėrai apsilankė keliuose į saviškį panašiuose prancūzų ūkiuose. Nustebino šimtamečiai pastatai, galvijų laikymo, pieno ir sūrių gamybos sąlygos, technologijos. Ne iš piršto laužtas teiginys, jog šeimos ūkis – ne tik valstybės, bet ir civilizacijos pamatas. Oficialiai pripažįstama (pasaulio mastu), jog atspariausias rinkos pokyčiams sąlyginai nedidelis pieno ūkis, kuriame dirba patys savininkai ir keletas samdytų žmonių.

Rinkai atsparesnis smulkusis verslas - Per pastaruosius du dešimtmečius pieno gamintojų šalyje sumažėjo katastrofiškai, pieno perdirbimo sektoriuje neatsirado nė vieno naujo dalyvio, - pastebi J. Pažėra ir kviečia prisiminti ekonomikos pradžiamokslį. Kai 1992 m. Lietuvoje įvedus litą ūkininkas miesto turguje už pieno litrą gaudavo 1,30 Lt, dyzelinio kuro litras kainavo 40 ct, elektros kilovatvalandė – 10 ct. Praėjus dviem dešimtmečiams ūkininkas už litrą pieno gauna 2 Lt, o kiek kartų pabrango kuras, elektra? Reikia manyti, kad tokios tendencijos – ne tik Lietuvoje, todėl ir skelbiama apie nedidelių šeimos pieno ūkių „Nojaus laivą“. Stambaus ūkio savininkas nepelningą pieno verslą likviduos (parduos), smulkaus – susiverš diržą ir ieškos išeičių. Apie tai Europos žemdirbiai kalba, nes po 2015 m. rinkos reguliavimo priemonių (pieno kvotų) nebeliks. - Pieno gamybos ir perdirbimo ūkyje verslas išliks, nes čia reikalinga labai daug darbo, - įsitikinęs J. Pažėra, - be to, nenusakomai didelė kiekvieno darbuotojo (šeimos nario ar samdyto žmogaus) atsakomybė. Ne kiekvienas tą gali ištverti. Pasak J. Pažėros, pastarąjį dešimtmetį miesto vartotojas jau suprato, ką reiškia pieno kelias nuo pievos iki stalo. Prancūzai tą demonstruoja pabrėžtinai: sūrius jie valgo pasigardžiuodami, žinodami, kuriame šalies regione ir kurio ūkininko pagaminti. Lietuviškas varškės sūris, kuriuo J. Pažėra vaišino vienoje Elzaso mokslo įstaigoje dirbančių dukros ir žento bendradarbius, valgytojams patiko netikėtu skoniu ir gaivumu. Juk šio produkto kelias nuo pievos iki stalo – vos kelios dienos. Prancūzai įpratę savo pieno gaminius rinkai patiekti brandintus, „užkonservuotus“ pelėsiu.

Neišmatuojama žemdirbio kantrybė Ūkininkas J. Pažėra patvirtina, jog kuo daugiau tarpininkų „pieno kelyje“, tuo didesnė galutinio produkto kaina ir prastesnė kokybė. Savo „užnugaryje“ Lietuvos ūkininkas turi 68 valstybės institucijas, kurios žemdirbiui „padeda“ – kontroliuoja verslą. Pasak J. Pažėros, vienas žmogus ūkyje privalo sėdėti prie kompiuterio ir pildyti ataskaitas: apie karves ir veršelius, parduotus ir suvartotus savo reikmėms, pagamintos produkcijos išeigą, ūkio kiaulėms sušertas išrūgas, pačių suvalgytus sūrius ir pan. „Ūkiniai gyvūnai tiksliau suskaičiuoti nei Lietuvos piliečiai“, - ironizuoja ūkininkas. Jeigu panašiai elgtųsi Prancūzijos valdininkai, – žemdirbiai traktoriais tuoj suvažiuotų prie Eifelio bokšto. Lietuvos pienininkystės sektoriaus ateities J. Pažėra nedramatizuoja. Pirmiausia turėtų nurimti rėksniai, deklaruojantys didesnių nei 100 karvių ūkių perspektyvą. Europos senbuvių šalių ūkininkai pelningai verčiasi laikydami po dvi dešimtis piendavių. Prienų rajone, ypač aplink Veiverius, apstu ūkininkų, kurie su dešimčia karvių išgyvena, leidžia vaikus į mokslą, perka traktorius, keičia lengvuosius automobilius, pasideda pinigų „juodai dienai“. - Jeigu turi kelis hektarus žemės, ją dirbk, augink gyvulį, metų gale parduok, ir gyvensi, - įsitikinęs J. Pažėra, - tik stokojančiajam lėšų valstybė gali padėti, bet ne tinginiui.

Perspektyvos Apie darbo rankų kaime trūkumą ir darbuotojų paiešką ūkininkas galėtų parašyti traktatą. Prieš porą dešimtmečių norinčiųjų dirbti dar buvo ir mieste, ir kaime. Nūnai visi bedarbiai tikisi išmaldos arba valstybės pašalpų. J. Pažėra prisimena ilgai kalbinęs prie Kauno Arkikatedros elgetaujantį keturiasdešimtmetį vyrą, žadėjo būstą, aprangą, maitinimą, tvirtą atlyginimą ir apmokamas atostogas. Tas atkirto, jog geriau reumatą gaus klūpėdamas nei bus „pririštas“ prie karvių. Pažėrų ūkyje nepritapo ir dvi neseniai iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje grįžusios moteriškės. Joms nepatiko draudimas pieno perdirbimo ceche dirbti su priklijuotais plastikiniais nagais, vargino ir ankstyvas kėlimasis. - Daugelyje Europos šalių pienininkystė – iš kartos į kartą perduodamas verslas, - kalba J. Pažėra. Savo gimtajame kaime jis sukūrė pamatą ištvermingam šeimos ūkiui. Jo vairą turėtų perimti sūnus, juolab marti – veterinarijos specialistė. Dukra su vyru – mokslininkai, įsitvirtinę Elzase, Prancūzijoje. Anūkai auga daugiakalbiai: namuose vartoja prancūzų ir lietuvių, darželyje – privalomai prancūzų ir vokiečių kalbas (regionas dvikalbis). Prancūzų kalbos studijomis nūnai užsiėmusi Lina Pažėrienė. Žentas padovanojo Paryžiuje išleistą pasaulio sūrių enciklopediją. Nugriebusi laisvo laiko moteris sėda prie kompiuterio, studijuoja ir kalbą, ir sūrių gamybos technologijas.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.