Viendienės – vienos įdomiausių ir puošniausių daugamečių gėlių, iš kitų augalų išsiskiriančios originaliomis žiedų formomis, aukščiu ir kero forma, gausia spalvų gama – nuo baltos iki beveik juodos. Lietuvoje viendienės itin mėgstamos, ypač pradėjus plisti naujai išvestoms veislėms. Šiems ilgaamžiams augalams, nereikalaujantiems ypatingos priežiūros, tikrai atsiras vietos daugelio lietuvių sodybose. Egzotiškų formų žiedai sužavės net ir išrankų augintoją.
Dr. Gitana ŠTUKĖNIENĖ
VU Botanikos sodo Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų grupės vedėja
Vienas žiedas žydi tik vieną dieną, o visas augalas – apie mėnesį
Viendienė (Hemerocallis L.) – plėnūninių (Asphodelaceae) šeimos daugiametis žolinis dekoratyvus augalas, priskirtas augalams geofitams, auginamas įvairios paskirties želdynuose. Jas Hemerocallis vardu pavadino Karlas Linėjus apie 1735–1737 m.: graikiškai hemera – „diena“, kallos – „grožis“. Jurgis Pabrėža pirmasis lietuviškai pavadino šį augalą viendienės vardu.
Dauguma šių augalų veislių žydi tik vieną dieną, tačiau dėl didelių skirtingu metu sukrautų žiedų žydėjimas tęsiasi mėnesį ir daugiau.
Jie su trumpais paviršiniais šakotais, kartais šliaužiančiais šakniastiebiais ir gausiomis storomis šaknimis. Generatyviniai stiebai paprastai būna belapiai, viršūnėje dichotomiškai išsišakoję. Lapai bekočiai, linijiški, nusmailėjusiomis viršūnėmis. Laukinių rūšių žiedai dažniausiai nedideli, varpelio formos, rečiau žvaigždiški. Augalams nužydėjus užsimezga sėklos. Jos slepiasi didokose trilizdėse dėžutėse, kurios vėliau atsidaro. Sėklos juodos, stambios ir blizgančios. Laukinės rūšys jų subrandina labai daug, o kultūrinės veislės sėklas užmezga gana retai.
Kaip ir kitiems augalams geofitams, viendienėms būdinga mažesnė priklausomybė nuo išorinių veiksnių dėl šaknyse susikaupusių maisto medžiagų. Jų ūgliai nepalankiu vegetacijai metu visiškai nunyksta, o atsinaujinimo pumpurai telkiasi įvairiuose dirvos gyliuose. Iš atsinaujinimo pumpurų po trumpesnio ar ilgesnio ramybės periodo išauga ūgliai. Pagrindinis gyvybinis augalo organas – trumpas, mėsingas šakniastiebis, kuris augalui augant ilgėja. Regeneraciniu požiūriu pati aktyviausia – apikalinė šakniastiebio dalis, iš kurios išauga dvieilės lapų skrotelės ir generatyviniai organai.
Viendienių atsiradimo istorija
Natūralios viendienių augavietės labai skirtingos: vienos rūšys auga drėgnose dirvose, pievose prie upių, kitos – kalnų šlaituose, sausose dirvose. Šios gėlės paplitusios Azijoje: nuo Irano ir Kaukazo vakaruose iki Rusijos pietrytinės dalies šiaurėje, Kinijos, Japonijos rytuose ir Himalajų bei Indijos šiaurės rytuose. Rytų šalyse – Kinijoje, Indijoje, Vietname, Japonijoje – rusvosios viendienės auginamos ne tik kaip gėlės, bet ir kaip daržovės. Valgomi jų šakniastiebiai ir sustorėjusios šaknys, o sudžiovinti žiedai laikomi puikiais prieskoniais. Pirmieji rašytiniuose šaltiniuose viendienes paminėjo kinai 2697 m. pr. Kr. Daugiau kaip prieš 2000 metų iš Rytų Azijos į Europą buvo atgabentos dvi laukinės rūšys – rusvoji viendienė (H. fulva) ir geltonoji viendienė (H. lilioasphodelus) ir pradėtos auginti.
Mūsų darželiuose viendienės auginamos kaip dekoratyvūs, atsparūs Lietuvos klimato sąlygoms augalai. Manoma, kad Lietuvos dvarų, vienuolynų ir klebonijų soduose viendienės pradėtos auginti nuo XIX a. Žmonės jas augino gėlių darželiuose, sodino ne lysvelėse, bet prie trobos sienų, palei darželio tvorą, dažnai jos išorinėje pusėje. Neretai viendienes sodindavo prie šulinio ar kiemo vartų. Taip jos augo prie kelių kryžkelėse pastatytų kryžių, šalia pakelių koplytėlių.
Seniai Lietuvoje auginama rusvoji viendienė (H. fulva) bei dvi jos formos – kwanso ir wariegata, citrininė viendienė (H. citrina) ir geltonoji viendienė (H. lilioasphodelus).
Agrotechnika
Tai vieni nereikliausių augalų, gana atsparūs ligoms ir kenkėjams. Viendienės gali augti bet kurioje vietoje, bet tinkamai parinkus vietą, sudarius optimalias augimo sąlygas šios gėlės augintoją džiugins ne vienus metus. Manoma, kad vienoje vietoje viendienės gali augti iki 20 metų. Dauguma veislių mėgsta saulėtas arba su minimaliu pavėsiu vietas. Svarbu, kad saulės spinduliai jas apšviestų ne mažiau kaip 6 valandas per parą. Dalinio pavėsio sąlygomis žiedynkočiai ištįsta, būna silpnesni ir dažnai neišlaiko žiedyno. Pastebėta, kad daugiau saulės šviesos reikia šviesių ir pastelinių spalvų žiedams. Smėlėtą dirvožemį rekomenduojama pagerinti kompostu, moliu, tręšti organinėmis trąšomis. Sunki dirva, priešingai, papildoma smėliu, durpėmis ar gerai perpuvusia lapine žeme. Tinkamas silpnai rūgštinės – šarminės reakcijos (pH 5,5–6,5) dirvožemis. Idealus dirvožemis – derlingas, daug organinių medžiagų turintis priemolis. Tokioje dirvoje jas galima rečiau lieti ir bent pirmus dvejus metus nebūtina papildomai tręšti. Viendienės nemėgsta ilgiau stovinčio ir aukštai slūgsančio gruntinio vandens. Tokiose vietose, kaip ir sunkiose molio dirvose, šias gėles reikia sodinti aukščiau (8–15 cm) iškeltose lysvėse. Padaugintų viendienių kero dalis ir pačius kerus galima sodinti pavasarį–rudenį.
Gausios kolekcijos
Selekcininkai iš mažų, labai neišvaizdžių laukinių augalų sukūrė daug įvairių ir puošnių veislių. Pastaraisiais metais viendienės populiarėja. Amerikos viendienių asociacija (American Hemerocallis Society – AHS) 2019 m. sausio mėnesio pradžioje užregistravo 89 092 viendienių veisles. Kiekvienais metais šis skaičius ženkliai auga. |
Įvairiose Lietuvos mokslo bei studijų institucijose ir pas privačius augintojus sukauptos gausios žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijos. Viendienes populiarina, jas kolekcionuoja, tiria ir platina Lietuvos botanikos sodai. Vertingos viendienių kolekcijos surinktos VU Botanikos sode ir VDU Botanikos sode. VDU Botanikos sode viendienės auginamos nuo senų laikų. Dabar kolekcijoje daugiau kaip 100 jų rūšių ir veislių.
Šiuo metu VU Botanikos sode auginama 10 rūšių, 495 veislių viendienės. Kolekcija pradėta kaupti nuo 1992-ųjų. Daugumos jų žydėjimo pradžia – liepos pirmoji–antroji dekados. Ankstyviausios – ‘Daily Bread’, ‘Mai Konigin’ – pražysta gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, o vėlyviausios – ‘Anna Wonderlang’, ‘Beloved Country’ – liepos antrąją dekadą arba vėliau, priklausomai nuo klimato sąlygų.
Kolekciniame augyne daugiausia gana seniai (1950–1970 m.) sukurtų veislių. Apie dešimtadalį kolekcijos sudaro naujesnės, 1970–2006 m. sukurtos veislės: seniausios – ‘Nilbio’ (1908), ‘Hyperion’ (1924); naujausios – ‘Anna Warner’, ‘Dinkum Aussie’, ‘Hey There’, ‘Stella d’Oro’ ir kitos. 28 proc. auginamų veislių įvertintos svarbiais apdovanojimais.
Dauguma viendienių gautos iš Kauno, Salaspilio, Vroclavo botanikos sodų. Tikslinant konkrečios veislės autorių, išvedimo metus, tapatybę, remtasi Amerikos viendienių asociacijos aprašais.
Viendienių selekcija Lietuvoje
Viendienių veislių kūrimu susidomėta praėjusio šimtmečio pabaigoje, kai Europoje (ir Lietuvoje) buvo įvežta įvairiaspalvių jų veislių. Šių gėlių selekcininkams veislių kūrimas ne tik pomėgis, bet ir sunkus kasdienis darbas. Tai ieškojimai, atradimai, o kartais ir praradimai. Skirtingi ir jų keliai, vedantys viendienių selekcijos link.
Lietuvos gėlių selekcininkai: Pranciškus Puidokas, Antanas Markevičius, Kęstutis ir Viktorija Vyšniauskai, Vitalijus Dereškevičius, Jonas Auksuolis Liutkevičius, Algirdas Gražys, Dalia Žigarienė, Edvinas Misiukevičius sukūrę viendienių hibridų, išauginę jų sėjinukų. Tikimės, kad greitu laiku turėsime ir lietuviškų viendienių veislių, kurioms bus suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas.
Šiuo metu sukurta veislių, kurios žydi 16 ir daugiau valandų. Augalo aukštis – 30–120 cm, lapų forma linijiška, lapai smailiaviršūniai, suformuojantys taisyklingą vėduoklę, 30–40 cm ilgio ir 3–4 cm pločio. Ant iškilusio žiedynkočio susiformuoja žiedynas iš 6–20 ir daugiau didelių (priklausomai nuo veislės) piltuvėlio formos žiedų.
Naujų veislių apsaugos sąjunga (Union pour la Protection des Obtentions Végetales – UPOV), jungianti valstybes, kuriose tiriamos naujai sukurtų augalų veislės, yra paruošusi augalų veislių aprašymo nuorodų kriterijus, tarp kurių viendienių nėra. Augalų genų bankas tokių augalų dokumentaciją tvarko pagal Bioversity International reikalavimus. Characterization descriptors yra vienas iš augalų genetinių išteklių dokumentų, padedančių lengvai ir greitai atskirti skirtingus augalų fenotipus. Jame nurodomi požymiai, kurie lengvai matomi plika akimi ir vienodai pasireiškia įvairiomis aplinkos sąlygomis. |