Trumposios grandinės – prieš masinę gamybą

Nykstant smulkiųjų agrarinės produkcijos augintojų sektoriui, masinę žemės ūkio produktų, maisto gamybą perima stambusis verslas. Nuo vieno ar kelių asmenų valios ir norų gali priklausyti visos šalies gyventojų maitinimosi kokybė, sveikata ir net gyvenimo trukmė. Vis mažiau vietos lieka tiesioginiams  ūkininkų ir pirkėjų  ekonominiams santykiams, jų tarpusavio pasitikėjimui, kokybiškų produktų, nors ir mažu kiekiu, tiekimui trumposiose grandinėse.

Graži reklama – ne viskas

Kuo tai gali baigtis ateityje ir kaip to išvengti?

 „Pirmiausia turime savęs paklausti, ko mes siekiame. Vienas variantas yra greitas, bet trumpas, kitas – ilgalaikis. Kai kalbame apie trumpąsias grandines, vadinasi, kalbama apie ilgalaikį maratoną, o ne sprintą. Ši veikla susijusi su tam tikra gyvenimo filosofija. Pasakysiu jums vieną tariamą naujieną: visi mes mirsime. Klausimas, kaip mirsime. Galima mirti sunkiai sergant, su didelėmis problemomis. Ir galima mirti su rožiniais žandukais, aktyviai nugyvenus 120 metų“, – pasakojo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos pirmininkas prof. dr. Dalius Serafinas.

Profesorius siūlė pažvelgti į mūsų prekybos centrus ir ten pardavinėjamą maistą.

„Prekybos centre apie 80 proc. maisto prekių pagaminta pagal modelį, kuris eliminuoja maistinę vertę, tačiau sukelia šalutinių poveikių. Graži reklama, vaikai nori, į krepšelį dedame varškės sūrelius, kitus produktus.  Paskui perskaitome, pasirodo, ne varškės, bet kažkoks varškės produktų gaminys. Ir tada pasekmės: 51 proc. širdies ir kraujagyslių lėtinių ligų, 20 proc. diabeto, tiek pat onkologijos. Ir visos tos ligos jaunėja“, – vardijo. Mokslininko manymu, jei prekybos centre sugalvotume prekes rinktis apdairiai, išmintingai, tai taptų tikru galvos skausmu. „Nusiperki bulvių, tačiau parsinešęs namo ir jas paskutęs pamatai, kad jos pažaliavusios. Pirkdamas to niekaip nepamatysi. Jei bandytume perskaityti mikroninio dydžio etiketes ant prekių, norėdami sužinoti jų sudėtį, į parduotuvę tektų eiti kaip į karą, tai visada būtų iššūkis“, – sakė profesorius.

Mėsos kombinato kuriozai

D. Serafinas kaip auditorius lankosi maisto gamybos įmonėse. Mokslininko teigimu, po kiekvienos įmonės audito iš gaminių sąrašo išbraukiami tam tikri produktai.

„Lankomės mėsos kombinate, ten ūžia kažkoks įrenginys. Paklausti, kas čia yra, šeimininkai atsako: masažuoklis. Kam tą kiaulę reikia masažuoti? Pasirodo, taip mėsoje atsiranda tarpų. Tada ji panardinama į vonelę su tam tikru tirpalu ir kurį laiką mirkoma. Bet per mažai įmirksta, todėl daro injekcijas. Viskas, sako, pagal normos ribas, nieko neleistino į produktą nepatenka. Tai aš čia kalbu apie tą maistą, kuris sudaro 80 proc. mūsų parduotuvinio raciono“, – auditoriaus patirtimi dalijosi D. Serafinas.

Mokslininkas prisipažino anksčiau mėgęs vieno gamintojo kiaulienos filė, vėliau nustojęs pirkti. Ir po kurio laiko vėl tos filė nusipirko. „Perpjaunu, paspaudžiu mėsos gabaliuką – o iš jo teka kažkoks skystis. Atleidžiu – tas skystis susigeria atgal“, – asmeninį įspūdį pateikė specialistas.

Mokslininko manymu, tokiais atvejais pirkėjas dėl jam kylančių klausimų neturi į ką kreiptis. Visai kitaip būtų, jei dalyvautume trumposiose maisto tiekimo grandinėse (TMTG), tada žinotume, iš kokio ūkininko nupirkta mėsa ar pieno produktas. Tam ūkininkui nebūtų jauku, jei pirkėjas pas jį atvažiuotų su pagrįstomis pretenzijomis. Tačiau įsigyti produktų tiesiogiai iš ūkininko tampa vis sudėtingiau. Mokslininkas sakė, kad, nenorėdamas pirkti per 40 dienų užauginto broilerio, neseniai sukorė dešimtis kilometrų, ieškodamas kelių kaimiškų vištų.

Vokiečiai laikosi žodžio

Su grupe biodinaminio ūkininkavimo entuziastų mokslininkas prieš kurį laiką lankėsi Vokietijoje, kur susipažino su ten veikiančiomis TMTG.

„Mes matėme tą trumpąją grandinę gyvenime. Tarkime, yra ūkininkas, kuris augina biodinamiškai, o tai galva aukščiau už EKO standartus. Tas ūkininkas už sutartą kainą kepyklėlei tiekia spelta kviečių grūdus. Paklausėme, kaip būna tais metais, kai grūdų kaina išauga vos ne dvigubai. Pasirodo, ir toliau parduoda ta kaina, kokia yra sutarta. Jei pas ūkininką atvažiuoja kitas pirkėjas ir siūlo nupirkti visą produkciją už dvigubą kainą, grūdų augintojas nesutinka. Jis jau keliolika metų su ta kepykla bendrauja, ir jei visą produkciją atiduos kitam, kepykla nieko neturės. Pasirenkamas ilgalaikio bendradarbiavimo kelias, kuriame, sako, nėra jokių rašytinių sutarčių, tiesiog sukertama rankomis“, – patirtį iš Vokietijos pateikė D. Serafinas.

Pragaištingos normos ribos

Profesoriaus teigimu, esama dviejų pradinių rinkų. Viena – laisva konkurencija, turint galvoje, kad bus pasiūlytas geriausias produktas už geriausią kainą.

„Kita paradigma – bendradarbiavimas, kuris reiškia kooperaciją. Bendradarbiavimas pasiūlo geriausią kainą ir kokybę. Per TMTG sukuriama vertė ir išlaikoma ekologija. Iš kur tas vėžys? Esą truputį nekenkia, viskas pagal normą. Jei pasižiūrėsite pagal standartą, tai viskas atitinka normą: ir oras, ir vanduo, ir mėsa, ir augimo hormonai. Bet staiga mes susergame. Kas tos normos ribos? Jos atsiranda procese, kuriame dalyvauja ir gamintojai, ir politikai, ir visi kiti. Bet jei tas normos ribas pasižiūrėtų Dievulis pasakytų: baikite meluoti, nėra normos ribų“, – dėstė D. Serafinas.

Reikia logistikos centrų

Kalbėdamas apie TMTG Lietuvoje, profesorius pateikė neblogai žinomą Ukmergės darželių pavyzdį. „Kalbant apie TMTG darželiuose, turi būti tam tikras logistikos centras, kuris pirktų produktus mokykloms ir darželiams. Įsivaizduokime tokį hipotetinį atvejį, kad tokio centro nebūtų. Tada pusę dešimtos į įstaigą atvažiuoja morkos, pusę vienuoliktos česnakai ir t. t. Prie darželio ar mokyklos išsirikiuotų eilė mašinų, kiekviena su savo produktais. Jei iš patriotizmo koks ūkininkas ir sutiktų taip vežti mėnesį ar kitą, vėliau nusispjautų ir viską mestų“, – mano profesorius.

Tad reikalingas toks logistikos centras, į kurį ūkininkai pristatytų didelį kiekį produkcijos ilgesniam laikotarpiui, o iš to centro ugdymo įstaigos galėtų pasiimti visus reikalingus produktus tada, kai reikia.

Sektinas ukmergiškių pavyzdys

„Mes domėjomės, kaip yra Ukmergės atveju, kaip prieita iki galutinio rezultato. Dabar visuose darželiuose ekologiškas maistas sudaro 84 proc. Tokio rezultato link eita penkerius metus, ir su labai stipria savivaldybės pagalba. Iš pradžių buvo vienas darželis, paskui du, dabar – visi septyni. Vaikai maitinasi švediško stalo principu, yra mažų mažiausiai du pagrindinio patiekalo pasirinkimai. Ir daržoves renkasi pagal savo skonį. Sako, kad vaikai išsiugdė tam tikrą skonį, dalis vaikų jau eina į mokyklą, kur valgys kitokį maistą. Tad tame procese turėtų dalyvauti ne tik darželiai, bet ir mokyklos“, – pastebi D. Serafinas.

Ne tik parduoda, bet ir maitina

Mokslininkas apskaičiavo, kokios lėšos tokioje veikloje sukasi. „Ukmergėje vieno vaiko maitinimui skiriama apie 2,5 Eur per dieną, vienu euru prisideda savivaldybė. Jei darželį lanko šimtas vaikų, per mėnesį maitinimui išleidžiama apytiksliai 7 tūkst. Eur. Nesunku suprasti, kad kažkokio kooperatyvo vien tik tam tikslui neišvystysime. Vadinasi, reikalingos papildomos funkcijos“, – svarstė profesorius.

Atsakymą į tai jis rado lankydamasis Vokietijoje. „Mano minėtas biodinaminis trumpųjų grandinių centras Vokietijoje yra 60 km skersmens ir apima du stambesnius miestelius. Centras turi tris supermarketus, kiekviename yra ir po maitinimo vietą, tad ne tik parduoda, bet ir maitina. Taip pat išvystyta gatvės prekyba. Yra pusantro tūkstančio registruotų vartotojų, kurie išsiperka produktų krepšelius. Metinė viso centro apyvarta siekia keliolika milijonų eurų“, – pasakojo mokslininkas.

2022-02-10

Autoriaus nuotrauka