Tuštėjančių kaimų miestiečiai neišgelbės

Lietuvos regionuose tuštėja kaimai, uždarinėjamos mokyklos, medicinos punktai, pašto skyriai. Gal tokias valdžios reformas sustabdys dabar didžiumą šalies gyventojų slegianti situacija, kai nuolat brangsta maistas, degalai, pragyvenimas,  nenustoja grasinti įvairios pandemijos? Gyvenimas kaime pigesnis, nes žmonės turi galimybę patys užsiauginti maisto produktų, beje, kokybiškų. Tad gal  mažės iš kaimiškų vietovių sprunkančių gyventojų ir daugės jose apsigyvenančių miestiečių?

Nėra paslaugų – nėra gyventojų

„Labai gaila, bet niekas į kaimą negrįš. Juk žmonės iš jo traukiasi paskui paslaugas į miestą ir jame gyvena kaip skruzdėlyne, springdami nuo automobilių išmetamų teršalų. Koks žmogus norės gyventi kaime, jei jame nėra pašto, mokyklos, medicinos punkto, bibliotekos ir kai ankstų rytą geltonais autobusiukais išvežami vaikai visą dieną lieka be tėvų priežiūros, o gimdyvės netrukus bus vežamos į vieną iš trijų didmiesčių?! – neslėpdamas pykčio dėl naikinamų kaimų mintimis dalijasi Ukmergės r. ūkininkas, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis. – Buvau Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje – ten gausu vienkiemių!

Juose, skirtingai nei Lietuvos kaimiškose vietovėse, dauguma gyventojų ne pagyvenę žmonės. O ką daro mūsų išrinktieji?  Jau naikina ir puikiai įrengtą, gerų pedagogų nestokojančią Siesikų gimnaziją, nes vienoje klasėje nėra 35 vaikų. Nejaugi vienoje klasėje negali būti 15 vaikų? Norma tapo džiaugtis geltonais autobusiukais, kurie  nupirkti, kad vaikai gyventų juose, o ne namie! Pradinukai, į mokyklą ir atgal vežami dvi valandas ir priversti joje po pamokų trintis dar šešias.“

Prašo politikų atsitokėti

Pašnekovo nuomone, niekam iš į valdžią išrinktų nerūpi kaimo ir visos Lietuvos ateitis. „Kitose šalyse kaimiškose vietovėse investuojama į gamybą,  pas mus – į pelkes. Naikindami kaimą, rauname savo šaknis, tautos dvasią. Atsisukite į kaimą ir jo darbščius žmones, kurie visą dieną sunkiai dirba, nepaisydami kaitrios saulės ar lietaus“, – atsitokėti politikus kviečia S. Daniulis.

Jis, buvęs kaunietis, džiaugiasi prieš 30 metų apsigyvenęs Ukmergėje ir netoli jos pradėjęs ūkininkauti. „Prireikus man ne bėda patekti pas seniūną ar merą, savivaldybės tarybos narį. Mano trys dukterys užaugo sveikos, nes valgė kokybišką maistą, kurį auginau su žmona. Žmonės, kurių supamas gyvenu ir dirbu, yra bendruomeniški, nesusvetimėję. Jei nutinka bėda, pavyzdžiui, sugenda sėjamoji, visada pagelbės aplinkiniai gyventojai“, – gyvenimo kaime pranašumus mini S. Daniulis. Jis apgailestauja, kad, kaime nelikus būtinųjų paslaugų, iš jo traukiasi jauni žmonės.

„Dauguma jų minta beverčiu maistu. Vaikystę leisdami kaime, valgėme bulves, šiltu pienu užpiltas žemuoges ir užaugome sveiki, nežinodami, kas yra alergija. Stipri buvo ir pokario karta, nes turėjo bulvių, sūdytų ar rūkytų lašinių, bačką raugintų kopūstų. Sotumui pajusti tokio maisto reikėjo nedaug. Taigi, pasakyk, ką valgai, ir pasakysiu, kiek gyvensi“, – mintija S. Daniulis.

 Bėda verčia prabusti  

„Labai gerai, kad maistas tapo neįperkamas. Tai ir visa dabartinė sistema verčia žmones pabusti ir įsigilinti į tai, kas vyksta, prisiimti atsakomybę už savo vaikus ir šalies ateitį. Ar normalu dirbti nuo ryto iki vakaro, siekiant su šeima pragyventi, pirkti būstą ir kitką klimpstant į paskolas, valgyti netikrą maistą – genetiškai modifikuotą, užaugintą naudojant hormonus, antibiotikus ir kitokią chemiją? Sąmoningi miestų žmonės, daugiausia jauni, kurie nebenori būti tokiais robotais, misti ir vaikus maitinti maisto pakaitalais, apsigyvena kaime ir jame susikuria darbo vietą, užsiaugina kokybiškų produktų“, – teigia kaunietė Ina.

Ji prieš 20 metų Ukmergės r. įsigijo sodybą. Pasak moters, ten ji apsigyvensianti visam laikui, kai taps pensininke. Dabar svarbu mieste įgyti reikiamą darbo stažą. „Būtų labai gerai, jei politikai kaimo vietovėse neuždarinėtų kaimo mokyklų. Deja, jiems svarbu ne žmoniškumas, gyvybė kaime, o pinigai. Jie nesupranta, kad kaimas kadaise išsaugojo tradicinę kultūrą, tautinę tapatybę“, – apmaudu Inai.

„Dėl politinio ir ekonominio nestabilumo rudeniop tikrai pajusime maisto krizę. Dėl to galbūt daugiau miestiečių apsigyvens kaime ir jame šio to užsiaugins. Tai puiki galimybė pabūti gamtoje ir apsirūpinti maistu“, – svarsto Edvinas Petkevičius iš Dubingių miestelio, Molėtų r. Jis – buvęs kaunietis, su žmona Greta Danijoje baigė tarptautinės pedagogikos studijas. Dubingiuose jauna pora apsigyveno 2017 m., netoliese turi 9 ha žemės, iš jos 5 ha – miškas.

„Kaimas – saugumo garantas. Toks jis pirmiausia dėl galimybės maitintis sveikatai palankiu maistu. Tai suvokdami su žmona Greta ir apsigyvenome Dubingiuose. Čia susilaukėme dviejų dukrelių. Daržovių, uogų užsiauginame 20 a sklype“, – pasakoja E. Petkevičius. Bene didžiausia vertybė gyvenant kaime – laisvės ir reikalingumo aplinkiniams žmonėms pojūtis, bendruomeniškumas.

Daugėja judesio  

Edvinas džiaugiasi, kad Dubingiuose ir apie juos daugėja kaimo gyvybę prikeliančio judesio, kurį sukėlė iš didmiesčių atsikėlusios jaunos šeimos. Antai jų iniciatyva už projektines lėšas Šironijos kaime kuriama bendruomenės vaikų ugdymo ir žaidimų gamtoje erdvė „Šviesų slėnis“. Ją kurti privertė situacija, kai, uždarius Dubingių mokyklą, vietos pradinukams tenka važiuoti į mokyklą Giedraičiuose arba Molėtuose.

E. Petkevičius su bendraminčiais 2018 m. įkūrė UAB „Kanapiniai sprendimai“. Joje iš ūkininkų supirkti pluoštinių kanapių stiebeliai perdirbami į pluoštą ir spalius. „Pluoštą parduodame įmonėms, jos iš jo veja virves, gamina tekstilę. Spalius parduodame kaip kraiką bei žaliavą statybiniam betonui“, – aiškina E. Petkevičius.

Niekas iš valdžios negirdi 

„Salako miestelis ir aplinkiniai kaimai atgyja tik laikinai – vasarą, kai į tėvų ar senelių sodybas suguža miestiečiai. Vos viena kita šeima su mokyklinio amžiaus vaikais grįžta gyventi iš užsienio ar miesto. Džiaugiamės jomis. Tačiau kaip joms jaustis, po metų ar dvejų sužinojus, kad Salake lieka tik pradinės klasės, o vyresnių klasių mokiniai pusantros valandos kaks į Zarasų gimnaziją ir sugaiš tiek pat grįždami į namus?“ – retoriškai klausia Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos Salako ugdymo skyriaus vedėjas Leonas Sadauskas. Nuo naujų mokslo metų čia ketinama palikti tik ikimokyklinio ugdymo ir pradines klases. Pasak pašnekovo, net dešimtokai, važiuodami iš Salako ar aplinkinių kaimų mokytis į Zarasus, užmiega autobuse.

Kodėl Salako krašto vaikų tėvai ir pedagogai neprotestuoja prieš tokią situaciją? „Priešinomės ne kartą, tačiau niekas iš valdininkų mūsų negirdi. Matyt, kiekvienas iš jų įspraustas į pareigybinių instrukcijų rėmus, vykdo valstybės politiką“, – svarsto Salako ugdymo skyriaus vadovas.

Užaugs mišku 

L. Sadauskas su šeima iš Vilniaus į Salaką atsikėlė, kaip pats sako, labai seniai – praeito šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje. „Tokį sprendimą lėmė ekonominės priežastys ir siekis užauginti vaikus sveikoje kaimiškoje aplinkoje, valgyti kokybišką maistą, jausti žemę po kojomis. Taip išvengėme miesto trūkumų: gyvenimo nuolatiniame lėkime, daugiabutyje, užteršto oro, – teigia L. Sadauskas. – Mano pažįstami miestiečiai sako, kad gyvenimas mieste paprastesnis, pavyzdžiui, nereikia ruošti malkų, pareini namo – šilta, yra kur dirbti, o maisto produktų galima nusipirkti, užuot pusę metų vargus juos auginant. Kita vertus, dabar jauna šeima kaime neapsigyvens, jei čia neturės kur gyventi, dirbti ir vaikų dėti: nebus darželio, mokyklos. Ne visi gali kaime dirbti nuotoliniu būdu.“

Pasak pašnekovo, kol kas Lietuvos pakraštyje esantis Salakas ir jo apylinkės dar gyvos – yra gyventojų. Tačiau, jei ir toliau bus pribaiginėjami kaimai ir miesteliai, jie apaugs mišku. Šalyje klestės tik didmiesčiai ir miškai, kol juos iškirs.

Autorės ir Leono Sadausko nuotraukos