Ūkininkams ateina neramūs laikai

– Kaimynai lenkai sako, kad grūdų supirkimo kainos pas juos nesikeitė 17 metų, o trąšos per tą laiką pabrango mažiausiai trigubai. Ar ir pas mus tokia pati situacija?

– Be abejo, turime bendrą rinką, bendrą Europos Sąjungą, tad ir situacija šioje rinkoje panaši. Žinoma, grūdų kainos Europoje nustatomos pagal prancūzų MATIF biržą, tačiau nacionaliniame lygmenyje nuo tos biržos kainos gali būti šiokių tokių skirtumų. Lietuvoje taip pat oficialiai orientacinė kaina yra MATIF biržos, tačiau taikoma tam tikra formulė, kurią pritaikius kaina dar kažkiek sumažėja.

– Ar galime palyginti supirkimo kainą Lietuvoje ilguoju laikotarpiu kaip lenkai?

– Na, nėra taip paprasta. Pirmiausia, 2014 metais turėjome valiutos pasikeitimą – litus keitėme į eurus, todėl reikėtų atsižvelgti į šią aplinkybę ir dabar perskaičiuoti. Kita vertus, ta pinigų vertė per šitiek metų keitėsi, o supirkimo kainų pokyčiai, jeigu ir buvo, tai labai nežymūs. Aš, žinoma, negaliu atmesti, kad ir pas mus per 17 metų kainos labai nesikeitė, tačiau reikia turėti galvoje, kad tuomet tai turėjo būti tikrai gera kaina, ko nepasakysi apie šiuos laikus. Tačiau išlieka vienas ūkininkams labai nepalankus faktas – 2023 m. metais turėjome labai didelę grūdų savikainą ir tai labai nuskurdino mūsų ūkius, nes parduoti grūdus, gaunant kažkokį pelną, tuomet buvo labai sudėtinga...

– Jeigu pas lenkus trąšos per tą laiką pabrango trigubai, tuomet ir pas mus, tikriausiai, buvo panašiai?

– Būtent 2023 metų košmaras nutiko dėl to, kad trąšų kainos ne tris kartus, o visus 6-10 kartų pabrango, čia priklausomai nuo to, kaip kuriam ūkininkui pasisekė. Todėl net ir turint gerą derlių, parduoti pelningai buvo labai sunkus uždavinys.

– Kiek tam turėjo įtakos mūsų valdžios kova su baltarusiškomis trąšomis ir tranzito apribojimai? Ar vietinė trąšų gamyba patenkina ūkininkų poreikius?

– Mes iš principo galime pasigaminti: azotines trąšas galime pasigaminti Jonavoje, fosforo trąšų fabriką, kaip žinia, turime prie Kėdainių. Tačiau netgi kai tie fabrikai veikė pilnu tempu, rinkoje vis tiek cirkuliavo tiek rusiškos, tiek baltarusiškos trąšos, o ir iš kitų kraštų taip pat – visos tos trąšos į mūsų rinką seniau yra atėjusios. Reikia suprasti, kad tų trąšų kokybė skiriasi pagal įvairius parametrus, todėl ir kainų skirtumai yra – nebuvo taip, kad visi pirktų tik vienos įmonės trąšas, juk veikė laisva rinka. Aišku, rinkoje sumažėjus pasiūlai, atsirado tam tikras deficitas, todėl mes turėjome ir 6, ir 10 kartų išaugusias kainas. Žinoma, laikui bėgant, jeigu atsiranda galimybė, galima atplukdyti trąšas kad ir iš Amerikos, bet vis tiek uždirbti. Taigi, šiuo metu rinka persitvarkė, todėl jau dabar turime normalesnes trąšų kainas, kurios dabar jau kažkiek susibalansavo. Tačiau išlieka vadinamosios kitos išlaidos, kurios smarkiai tuština ūkininkų kišenes ir vis didėja.

– Kokios tai išlaidos?

– Pirmiausia, žemės ūkio technikos kainos. Kiekvienais metais naujos technikos kainos pakyla mažiausiai 5 procentais, o kartais tie šuoliai siekia ir iki 10 proc. Dabar taip pat mes turime aukštesnes technikos kainas, nei turėjome prieš visą šitą suirutę. Ypač kainos pradėjo augti vadinamosios kovido pandemijos laikotarpiu, kuomet nutrūko gamyba, brango žaliavos, ypatingai metalas... Tuo metu kainos pakilo labai reikšmingai, tačiau dabar jos laikosi tame pačiame lygyje ir nė kiek nenukrito, priežasčių joms kristi nerandama... Žinoma, visa tai didina ir ūkininkų produkcijos savikainą.

– Tuo skundžiasi daugelio ES šalių ūkininkai, tačiau europiečių konkurentai sugeba pateikti grūdus į rinką mažesne savikaina. Sakoma, kad konkurentų savikaina mažesnė, nes jų niekas neverčia laikytis ES žaliojo kurso. Lietuvai tai taip pat aktualu?

R. Juknevičius: Dabar turime 25 proc. nuo išmokų, kuriuos ūkininkai privalo išleisti aplinkai naudingai veiklai – mes dabar tapome kraštotvarkininkais ir leidžiame pinigus pakelių priežiūrai, griovių tvarkymui, akmenų dėliojimui aplink pavienius medžius ar tuščiam šienavimui...

– Be abejonės, aktualu. Yra šalių, kurios turi geresnes sąlygas. Mes konkuruojame pasaulinėje rinkoje – Rusijos, Kazachstano ar Ukrainos grūdai mums yra didžiausi konkurentai ir būtent iš tų šalių mes jaučiame didžiausią spaudimą. Išties, to Žaliojo kurso reikalavimai mūsų ūkininkams smarkiai pablogino galimybę konkuruoti rinkoje, nes jie mums taip pat didina produkcijos savikainą. Anksčiau tiesioginės išmokos buvo skirtos kompensuoti tai, ko negalėjai gauti rinkoje, t. y. buvo kaip priedas prie kainos už parduotą produkciją. O dabar 25 proc. išmokų ūkininkai privalo išleisti aplinkai naudingai veiklai – mes dabar tapome kraštotvarkininkais ir leidžiame pinigus pakelių priežiūrai, griovių tvarkymui, akmenų dėliojimui aplink pavienius medžius ar tuščiam šienavimui. Visi tie dalykai didina savikainą. Ūkininkai dabar spjaudosi, kad patiriamos išlaidos tokiai veiklai dažnu atveju yra gerokai didesnės, negu tie 25 proc. nuo išmokų... Ūkininkas turi atsitraukti nuo pagrindinės savo veiklos, samdyti žmones ir savo techniką naudoti ne pagal tiesioginę paskirtį. Akivaizdu, kad gamyba nuo to nedidėja, o susitraukia ir tai tik į naudą konkurentams.

– Būtent konkurencingumo sumažėjimas dabar sukelia didžiausią nerimą ūkininkams?

– Yra daug faktorių, dėl ko tas nerimas kyla tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje, tiek ir bet kurioje kitoje ES šalyje. Artimiausioje perspektyvoje visi mes galime patirti labai didelių sukrėtimų ir bankrotų bangų. Nes Europos Sąjunga ir toliau laikosi to paties kurso. Politikai įsivaizduoja, kad verslas vis tiek ras būtų kaip išsisukti iš nemalonių situacijų. Kad ir dabar – ES ketina pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su Pietų Amerikos šalimis, o tai reiškia, kad netrukus turėsime soją, kaip alternatyvą visiems ankštiniams augalams, kuriuos auginame Lietuvoje. Aš jau nekalbu apie tai, kad ta soja ten gali būti genetiškai modifikuota... Dar didesnės problemos dėl tokių sutarčių gali kilti galvijų augintojams. Todėl ūkininkai su dideliu nerimu dairosi, kuo čia viskas baigsis. O, kaip jau minėjau, augalininkystės sektorius labiausiai nerimauja dėl to, kaip situacija vystysis didžiausių grūdų augintojų šalyse, nes būtent dėl to mes galime prarasti galimybę konkuruoti pasaulinėse rinkose. Todėl padėtis yra tikrai sudėtinga.

Raimundas Juknevičius: Artimiausioje perspektyvoje visi mes galime patirti labai didelių sukrėtimų ir bankrotų bangų. Nes Europos Sąjunga ir toliau laikosi to paties kurso. Politikai įsivaizduoja, kad verslas vis tiek ras būtų kaip išsisukti iš nemalonių situacijų.

Kalbėjosi Ričardas Čekutis