Ūkininkaudama jaučiasi savimi

„Esu mama, ūkininkė, dukra, sesuo, kai kam – draugė. Svarbiausias iš šių mano vaidmenų – ūkininkė, o tiksliau – agronomė. Ūkininkavimas – mano gyvenimo esmė“, – prisipažįsta diplomuota vokiečių kalbos specialistė, Prienų rajono Strielčių kaimo kooperatinės bendrovės „Bendras ūkis“ administracijos vadovė Rasa RASIMAITĖ-IMHOF. Ją kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ.

Nauda visokeriopa

– Supažindinkite su kooperatyvu „Bendras ūkis“.

– Kooperatyvas įregistruotas praėjusių metų gegužę, jame 4 darbuotojai. Susijungti į jį nusprendėme mes, penkių mišrių, įvairaus dydžio ūkių savininkai: mano tėtis Vidmantas, sesuo Lina, aš ir dar du ūkininkai, kad galėtume palankesnėmis sąlygomis įsigyti mineralinių trąšų, cheminių augalų apsaugos priemonių (AAP) bei lengviau, už geresnę kainą realizuoti užaugintą produkciją.

– Kaip vyksta ši veikla?

– Pagrinde kooperatyvas superka ir parduoda javus, rapsus, kitą žemės ūkio produkciją. Jo nariai suveža užaugintą derlių į sandėlį, jis – mano tėčio ūkio. Iš sandėlio produkcija vežama parduoti. Kitame sandėlyje laikomos įsigytos trąšos, AAP. Jas iš ten pasiima kooperatyvo nariai. Jiems nereikia rūpintis produkcijos pardavimu, chemijos pirkimu, taigi, ir sąskaitų tvarkymu. Visa tai atlieka kooperatyvas. Be to, kadangi mes, kooperatyvo nariai, auginame gyvulius, kartu gaminame ir pašarus.

– Kaip, iš ko, kur jį gaminate?

– Kooperatyvas nuperka visko, ko reikia koncentruotiems pašarams gaminti: kviečių, pupų, kukurūzų, druskos, kreidos, premiksų, rapsų išspaudų. Iš viso to gaminami koncentruoti pašarai. Kadangi jų laikymui skirti bokštai nėra didelės talpos, du kartus per mėnesį atvyksta mobilusis malūnas – kooperatyvas perka šią paslaugą. Kooperatyvo nariai pašarų įsigyja pagal poreikį – atsižvelgdami į laikomų galvijų skaičių bei kitas aplinkybes. Pavyzdžiui, vienokie pašarai gaminami veršeliams, kitokie – penimiems buliams ar apsiveršiavusioms karvėms. 

– Kokia ūkininkams nauda, gaminant pašarus bendrai?

– Jiems nereikia galvoti, ar atveš premiksų, kitos pašaro žaliavos, ar atvyks mobilusis malūnas. Viskuo pasirūpina kooperatyvas. Jiems nereikia sukti galvos ir dėl galvijų raciono, nes jį bei šėrimo normą esame suderinę iš anksto. Taigi atsakomybę už pašarus prisiima kooperatyvas, o jo nariai įsigyja galutinį produktą. Kooperatinė bendrystė teikia visokeriopą naudą – keičiamės ir žiniomis, ir galimybėmis.

– Kokiomis žiniomis keičiatės?

– Pavyzdžiui, galime pakomentuoti, ar buvo veiksminga viena ar kita cheminė AAP. Praktika rodo, kad neretai AAP nesuveikia ar nepaveikia kenkėjų, kuriems ji taikyta. 

Principas – nekenkti kitiems

– Ar Jūs planuojate kooperatinės bendrovės veiklą ir priimate galutinius su ja susijusius sprendimus?  

– Esu kooperatinės bendrovės administracijos vadovė. Vykdau tai, ką pasitarę nutaria visi jos nariai. Pavyzdžiui, nutariame pirkti tam tikras trąšas. Jas užsakau ir dedu savo parašą jas perkant, atstovauju bendrovei reikaluose su bankais, part­neriais, įvairiomis institucijomis.

Dažniausiai planuoju augalininkystės srities veiklą ir kokius produktus vertėtų įsigyti. Mano tėtis pamėgęs galvijininkystę ir patyręs joje, todėl, pasitaręs su veterinarijos ir gyvulių auginimo specialistais, kooperatyve planuoja šios srities veiklą. 

Sprendimai, kuriuos padarome, turi atsipirkti, tačiau nekenkti dirvai ir aplinkai, žmonėms.

– Kaip siekiama šios naudos, nekenkiant kitiems?

– Savo ūkiuose atsakingai naudojame chemines AAP. Stengiamės, kad jos nekenktų aplinkai. Nelengva tai pasiekti chemizuotame ūkyje. Kad bitės ir kita gyvūnija turėtų kuo daugiau erdvės, laikome žaliąjį pūdymą ir auginame medingų augalų apsaugines juostas, jų nepurškiame. Jei mūsų pasėliai arti gyventojų kiemų, toje vietoje nenaudojame cheminių priemonių arba šalia sėjame augalus, kurie, gausiai žydėdami, vilioja bites, vapsvas.  

Gyvūnai atidesni aplinkai 

– Koks ūkio santykis su aplinka, su gamta?

– Tėtis pasakojo, ką stebėjęs. Neva karvė per arti priėjo prie anties lizdo. Tada paukštė šoko jai prieš snukį, mosuodama snapu tarsi įspėdama, kad čia negalima eiti. Ir karvė nėjo.  

– Vadinasi, gyvūnai supratingi.  

– Jie labai gerai suvokia aplinką. Antai lapkričio pradžioje parginėme savo angusus, užsiauginusius storą kailį. Jie jautė, kad ateina šalčiai. Dauguma žmonių praradę ryšį su aplinka. Jos nenaikintume, stengtumėmės išsaugoti, jei labiau ją matytume ir suprastume, kaip jai kenkiame, neatsakingai įsikišdami. Kita vertus, aplinkosaugininkai ne visada teisūs peikdami ūkininkavimą. Jie sako, kad dėl šios veiklos neliko pievų, nėra kur gyventi gyvūnams. Neteigiu, kad ūkinė veikla nekenkia aplinkai. Bet ne visada velnias toks baisus, kaip jį piešia aplinkosaugininkai. Jie kai kuriuos ūkininkavimo dalykus mato juodesnius, nei yra iš tikrųjų.      

– Kokius dalykus mato juodesnius?

– Pavyzdžiui, susijusius su pievomis. Jie tvirtina, kad smulkinta žolė joms kenkia: sudygę builiai stelbia kitus augalus. Apie tai diskutavome su žemės ūkio ministru, kai jis vasarą lankėsi mūsų ūkyje. Nusivežėme jį į pievas, ganyklas ir įrodėme, kad palikta smulkinta žolė nedaro žalos, atvirkščiai – naudinga. Pievos, ganyklos buvo gražios: nei perdžiūvusios, nei piktžolėtos. Išvežant iš pievos biomasę, aplinka teršiama labiau, nei palikus ją susmulkintą. Juk tenka daugiau važiuoti, tad ir daugiau kuro naudoti – didinti anglies dvideginio emisiją. Palikta smulkinta žolė stelbia invazinius augalus. Žolę sukti į plėvelę nuostolinga ir ūkininkui, ir gamtai. Argi gamtai nedaroma žala, kai žolės ritiniai paliekami?

– Ar ministras atsižvelgė į šiuos argumentus?

– Atsižvelgus į laikomų santykinių gyvulių skaičių, buvo leista smulkinti didesnius pievų plotus. Reikalaujant išvežti iš pievos nušienautą žolę, kontroliuojami sofos ūkininkai. Bet ydinga visiems ūkininkams taikyti tą pačią sistemą, kuri sukurta neįsigilinus į aplinką.

Smagu dirbti su technika 

– Kada ir kodėl įsitraukėte į žemės ūkio veiklą?

– Trejus metus aktyviai darbuojuosi žemės ūkyje ir kaupiu šios srities žinias. Jų semiuosi dalyvaudama žemės ūkio seminaruose, bendraudama su agronomais. Vilniaus kolegijoje studijuoju agroverslų technologijas, esu trečiakursė. Vėliau ketinu stoti į Žemės ūkio akademiją – noriu tapti agronome. Esu dėkinga ūkio darbuotojams už kantrybę mane mokant valdyti žemės ūkio techniką.

Gyvulininkystė labai įdomi sritis, tačiau save atradau agronomijoje – širdis linksta prie augalininkystės. Patinka lankyti pasėlius, rengti purškimo planus. Žemės ūkis man artimas nuo paauglystės. Mane visada žavėjo žemės ūkio technika. Stengiuosi suprasti, kaip ji veikia, bei išmokti ją valdyti. Jau išmokau stumti atbulą priekabą!

Vadovaujant kooperatyvui, daug administracinio darbo. Bet visada džiaugiuosi, jei atsiranda proga pagelbėti ūkyje, pavyzdžiui, vežti trąšas, pašerti gyvulius. Visada entuziastingai sėdu už technikos vairo.

– Regis, Jums šventė, kai dirbate su technika.

– Šventė! Geras jausmas, kad sugebu valdyti techniką ir galiu prireikus pagelbėti. Rudenį didžiausias iššūkis buvo su didele trąšų ir sėklos pilna priekaba išvažiuoti į regioninį kelią. Lengviau atsikvėpiau tik pasiekusi lauką. Labai didžiavausi – dar kartą sau įrodžiau, kad galiu. Nelengva buvo ir pernai, kai pirmą kartą mane išleido akėti. Ne kartą akėčvirbaliais nukabinau šalia buvusio galvijų gardo elektrinio piemens laidą. Teko vis lipti lauk ir piemenį tvarkyti. Po tokių patirčių geriau suprantu, kaip sunku per dieną važiuoti persikreipus atgal. Gerbiu ir vertinu mūsų komandos vyrus už tai, kad daug nuveikia, dirbdami sunkiomis sąlygomis.

– Vertinate kooperatyvo darbininkus, ūkyje dirbančius žmones ir esate jiems dėkinga?

– Jei jų nebūtų, ar iš laukų grįžtume su pilnomis priekabomis derliaus? Stengiamės, kad jie visus metus turėtų darbo – galėtų užsidirbti ir žiemą, kai mažiau su žemės ūkiu susijusių darbų. Kooperatyvas laimėjo Nemuno kilpų direkcijos skelbtą konkursą maždaug 15 ha ploto Tartoko pelkei tvarkyti – šienauti ir pašalinti nendrynus, krūmynus, kad jie nestelbtų pelkinės augmenijos. Darbus pradėjome lapkričio pabaigoje. Kadangi darbus pelkėje stabdo atlydys, darbuotojai valo mišką: kerta ir smulkina krūmynus, ruošia malkas. Pelkėje dirbti sunku: žmonės klimpsta, šlampa, krūmai perrėžia specialius darbo drabužius.

Juodų dienų nėra

– Ar į pelkę nenugrims Jūsų, kaip vokiečių kalbos specialistės, žinios, patirtis? Gyventumėte ir toliau Vokietijoje, kaip anksčiau. Tarkime, vertėjautumėte ir juodos dienos nematytumėte, smarkiai nesusiteptumėte, nepavargtumėte.  

– Esu ten, kur noriu būti. Čia nėra juodų dienų. Patinka kasdien užsiimti ūkine veikla, nepaisant to, kad ne visada ji lengva. Tenka ir angusus gaudyti, ir būti nešvariam arba alkanam, kai darbai darbus veja. Bet ši veikla man patinka, nes darau, ką noriu, moku ir stengiuosi išmokti dar geriau daryti, svarbiausia – prisidedu kurdama vertę, kuri naudinga kitiems žmonėms: maistą, kurą. Vėlų vakarą, kai grįžtu pavargusi po dienos darbų, aplanko jausmas, kad nuveikiau kai ką prasmingo, apčiuopiamo: šėriau gyvulius, kontroliavau pasėlius – tiesiog, palikau savo komfortą zoną ir išmokau kai ką naujo. Šis jausmas nustelbia nuovargį. Vertėjaudama nejutau tiek daug pasitenkinimo, kaip ūkininkaudama.

– Palyginti anksti – nė trisdešimties nesulaukusi – pajutote pašaukimą ūkininkauti ir iš Vokietijos grįžote į gimtuosius Strielčius.

– Lig tol nežinojau, kuo noriu būti. Klausiau kitų žmonių patarimų: Vilniaus universitete studijavau vokiečių kalbą, dirbau vertėja. Ketverius metus pagrindinė mano veikla buvo auginti sūnus. Dabar vaikai didesni – aštuonerių ir šešerių metų, todėl rutina su jais paprastesnė.

„Mama kiekvieną dieną gali eiti į laukus, jai ten patinka“, – sako mano sūnūs. Pasiimu ir juos į laukus. Jiems rodau pasaulį, kokį matau. Aplankome ir kitas mums mielas vietas: pajūrį, Labanoro girią, keliaujame po Lietuvą.

– Ar ūkininkaujant praverčia vokiečių kalba?

– Ji į pelkę nenugrims – jos neužmiršau ir neužmiršiu. Skaitau vokiškas knygas apie agronomiją, augalus. Kai iš Vokietijos ūkio pirkome galvijų bandos reproduktorių, buvo smagu su jo savininku viską aptarti vokiečių kalba. Sūnums perku vokiškus vaizdo bei garso įrašus, knygas, kad jie gerai kalbėtų savo tėvo gimtąja kalba. Jam labai patinka gyventi Lietuvoje. Jis čia jaučiasi laisvesnis nei Vokietijoje. Jo nuomone, Lietuvoje ir žmogus, ir gamta mažiau suvaržyti. 

– Dėl kokios teikiamos palaimos Jus pavergė ūkininkavimas, ypač augalininkystė, agronomija?

– Labai patinka gyventi gamtoje ir jos ritmu – apeinant laukus stebėti, kaip dygsta, auga, bręsta pasėliai, rūpintis, kad jie gerai derėtų. Smagu matyti, kaip iš sėklos užauga didelis augalas, ir prisidėti prie šio proceso. Būdama gamtoje jaučiuosi laisva, neįsprausta į rėmus. Galiu matyti, kaip ji keičiasi. Gamtoje gera, ji teikia džiaugsmą. Ūkininkaudama jaučiuosi savimi.