Ūkininkavimas – nesibaigiančių atradimų virtinė

Ūkininkas iš pašaukimo

Jurbarko rajono Baltraitiškės kaime ūkininkaujantis A. Stasaitis savo gyvenimo be veiklos kaime neįsivaizduoja. „Nuo kelerių metų man labai patiko sėdėti traktoriuje šalia tėčio ir stebėti, kaip jis dirba. Vėliau, ūgtelėjęs, stengiausi įnešti savo darbo indėlį į šeimos ūkį. „Pirmuosius tręšimo planus savarankiškai sudariau būdamas 14 metų. Tėvukas pažiūrėdavo, pasakydavo, kad geri, bet jų praktikoje netaikydavo. Pirmąjį planą, pagal kurį buvo patręšti laukai, sudariau sulaukęs šešiolikos“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo jaunasis ūkininkas.

Atėjus metui rinktis tolimesnes studijas, A. Stasaitis pasirinko ekonomiką. „Artimieji norėjo, kad tapčiau bankininku ar pan. Ir nors procentus skaičiuoti labai gerai sekėsi, ekonomiką studijuoti buvo įdomu ir lengva, žemės ūkio traukos pamiršti negalėjau“, – atviravo ūkininkas.

Todėl A. Stasaitis nusprendė šalia marketingo mokslų Vilniaus universitete lygiagrečiai Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje studijuoti agronomiją, kur įgijo agronomijos magistro laipsnį.

Savo ūkį A. Stasaitis įsteigė 2015-aisiais, dar būdamas studentu. „Ūkis buvo iki 100 hektarų, todėl spėdavau ir mokytis, ir ūkio darbus nudirbti. Tiesa, savaitgalių ir laisvadienių būdavo nedaug, bet viską spėdavau pasidaryti“, – sakė energija trykštantis vyras.

Vienas iš stimulų, paskatinusių rinktis ūkininkavimą, A. Stasaičiui buvo noras ir užmojis keisti Lietuvos visuomenės požiūrį į žemės ūkį bei savo pavyzdžiu parodyti šios veiklos srities romantiką ir žavesį. Tokius tikslus jis išsikėlė, kai prieš šešerius metus (vienintelis lietuvis) dalyvavo Briuselyje vykusioje gabiausių pasaulio jaunuolių konferencijoje „Youth Ag-Summit“, kurioje 100 jaunuolių diskutavo bei bandė atrasti sprendimus žemės ūkio, mitybos bei klimato kaitos problemoms. „Prisižadėjau ir stengiuosi duoto žodžio laikytis“, – atsakingai pažadą vertino A. Stasaitis.

Parama – ne pati geriausia išeitis

Po studijų jaunasis ūkininkas iš karto ėmė plėsti ūkį. Šiandien jis maždaug 400 hektarų augina žieminius kviečius ir rapsus, miežius ir pupas. Minėtas kultūras ūkininkas pasirinko, kad būtų užtikrinta keturių pasėlių sėjomaina, augalai per dažnai nebūtų sėjami tame pačiame lauke ir tuo pačiu būtų galima turėti ilgesnį laiką derliaus nukūlimui bei sėjai. „Miežius pradedame kulti liepos pradžioje ar viduryje, o pupas baigiame rugsėjo viduryje. Besiplečiančiam ūkiui tai labai aktualu, nes visos reikalingos technikos iš karto nesusipirksi Todėl reikia atitinkamų agronominių sprendimų, kad kuo efektyviau išnaudotum tai, ką turi“, – tvirtino jurbarkietis. Didžiausi žemės plotai ūkyje skiriami žieminiams kviečiams, garantuojantiems stabiliausią pelną.

A. Stasaičio ūkyje daugiausia „Claas“ įmonėje pagamintos žemės ūkio technikos, nes būtent šio gamintojo technika labiausiai atitinka ūkininko poreikius. „Turime ir „Belorus“ traktorių, nes koks ūkis be šios markės traktoriaus“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo ūkininkas.

Ar pasinaudojo parama ūkio plėtrai, modernizavimui? „Esu gavęs paramą jaunojo ūkininko įsikūrimui. Už gautus pinigus galėjau padengti 60 proc. įsigyto traktoriaus kainos. Daugiau jokia parama nesinaudojau. Manau, jog ūkis turi augti iš efektyvaus darbo ir pelningumo, ne iš paramos lėšų. Man geriau labiau stengtis pačiam ir pasitikėti savo jėgomis, nei tikėtis ko nors iš Europos Sąjungos fondų“, – tikino A. Stasaitis.

Technologijos tausoja gamtą

Kaip ir daugelis pažangių šalies ūkininkų, A. Stasaitis neapsieina be inovacijų – ūkyje atliekami žemės tyrimai, vyksta tikslieji tręšimai, naudojamasi realaus laiko kinematikos (RTK) privalumais bei diegiamos įvairios naujovės. Ūkininko nuomone, labai naudingos programėlės, kurios per palydovą rodo vegetacijos intensyvumo indeksus, nes visų 400 hektarų neapeisi. „Tokie žemėlapiai yra vienas iš naujausių dalykų, kuris tikrai pasiteisina ir atsiperka bei duoda realią naudą – tręšimas vyksta pagal gautą informaciją apie problemines vietas“, – džiaugėsi pašnekovas.

„Ūkininkai rūpinasi tvarumu, todėl labai nepatinka, kai visuomenei bandoma įpiršti nuomonę, kad ūkininkai yra pagrindiniai gamtos teršėjai ir iš viso labai didelis blogis gamtai. Atvirkščiai, mes stengiamės dirbti kuo efektyviau ir daryti kuo mažesnę žalą gamtai, juk žemė yra pagrindinis turtas ir resursas, todėl stengiamės jos nealinti ir tausoti“, – pasipiktinimo neslėpė A. Stasaitis. Jo įsitikinimu, būtent tiksliosios technologijos, naudojamos ūkyje, ir padeda kuo tikslingiau ir tvariau tai daryti.

Kaip vienus didžiausių iššūkių, su kuriais tenka susidurti, ūkininkas įvardijo dirvos rūgštėjimą ir fosforo išteklių mažėjimą, kurių esą žemėje užteks tik 50 metų.

Ne patys geriausi metai

Kviečius A. Stasaitis dar tik pradėjo kulti, todėl apie jų derlių pasakyti nieko negalėjo. „Miežių šiais metais derlius prastas. Iš hektaro prikūliau tik apie 5 tonas. Gerais metais į aruodus pribyrėdavo 7–7,5 tonos iš hektaro, mažiau šešių tonų niekada nebūdavo. Ir rapsai labai prastai užderėjo. Rudenį iki spalio mėnesio beveik nelijo, todėl jie buvo silpni. Vėliau priaugo žaliosios masės, bet susikaupė didelė drėgmė, grūdus pirmiausia teko džiovinti, tik tada vežti parduoti“, – kalbėjo A. Stasaitis.

Anot ūkininko, šiemet javų supirkimo kainos permainingos kaip ir visas sezonas – tai kyla, tai leidžiasi, todėl jas reikia tiesiog gaudyti. „Praėjusių metų didelė trąšų kaina ir šių metų žema javų supirkimo kaina gali tapti lemtinga kai kurių ūkių plėtrai ar net išlikimui“, – prognozavo A. Stasaitis.

Jam ūkį prižiūrėti padeda vienas darbuotojas ir tėtis, kurį vadina tėvuku, su uošviu. „Negaliu sakyti, kad tik dirbu ir dirbu. Laisvo laiko lieka, anksčiau buvo sunkiau, dabar našesnė technika, visus darbus greičiau nudirbame. Laisvą laiką praleidžiu su šeima – žmona Viktorija, penktuosius metus baigiančiu sūnumi Kristijonu ir antruosius pradedančia dukra Kotryna. Sūnus, kaip ir aš vaikystėje, labai nori dalyvauti ūkio darbuose“, – didžiavosi įpėdiniu tėvas.

Visada geriau daryti

„Man ūkininkauti malonu, nes daug laiko praleidžiu gamtoje, įdomu, nes kasmet išmokstu ko nors nauja, čia nėra vienodų sprendimų, vienos formulės, kurią gali taikyti kiekvienais metais. Sakoma, kad kol mokaisi, nesensti, todėl ūkininkavimas – labai tinkama veikla norint išlikti jaunam“, – dar vieną ūkininkavimo privalumą įžvelgė A. Stasaitis.

Svarstantiems, pradėti ūkininkauti, ar ne, ūkininkas patartų įsiklausyti į jo tėčio posakį, jog visada geriau daryti, negu nieko nedaryti. „Vis dėlto, nusprendus ūkininkauti, pirmiausia reikėtų sukaupti žinių bagažą, nesivadovauti nuostata, kad turiu belorusą, plūgą, apsiarsiu ir žiūrėsiu, kas bus. Ūkininkaujant reikia ir žinių, ir patirties. Neišmoksi įdirbti žemės vien teorijos pasiskaitęs. Turi pajausti, kaip padaryti, kad būtų gerai dirvožemiui, pasiteisintų pasirinkta žemės įdirbimo technologija. Aš labai daug bendrauju su vyresniais kolegomis ūkininkais, kurie turi sukaupę daug vertingos patirties. Jei nei žinių, nei patirties neturi, šiandien sėkmingai startuoti – galimybių nelabai daug“, – ŪP akcentavo ūkininkas.

A. Stasaičio nuomone, žemės ūkis turi gerų perspektyvų, todėl labai svarbu stiprinti ūkininko įvaizdį – dalintis jų istorijomis, pasakoti, ką ir kaip daro, kiek tai reikalauja darbo ir pastangų. „Vaikams apie tai reikia pasakoti nuo mažų dienų. Kuo daugiau komunikuosime, tuo geresnis, pozityvesnis bus požiūris į mus, tuo daugiau jaunų, veiklių ir išsilavinusių žmonių rinksis šią sritį“, – neabejojo Jurbarko rajone ūkininkaujantis A. Stasaitis.

Arno STASAIČIO nuotraukos

Titulinėje nuotr.: ūkininkas Arnas Stasaitis vaikus – dukrą Kotryną ir sūnų Kristijoną, moko mylėti ir tausoti gamtą.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.