Išmokos didės ar sumažės?
Pastaraisiais metais pakanka iššūkių visai visuomenei: pandemija, karas, neregėta infliacija, energetikos krizė... Žemdirbius dar plaka Briuselio žaliosios politikos rimbas. Negana to, valdantieji vis siūlo įvairias reformas, pokyčius, prievoles ir t. t.
Stambus Panevėžio r. ūkininkas O. Pečeliūnas mąsto, kad jeigu valdantieji nepristabdys arklių, žemdirbiai taps nebekonkurencingi, o žemės ūkio gamybos apimtys gali reikšmingai susitraukti. Bet gal to ir siekiama? „Iš politikų ir valdininkų viešų pasisakymų susidaro įspūdis, kad didžiausias blogis yra tai, jog ūkininkai priaugina daug produkcijos ir ją eksportuoja. Ar iš tikrųjų tai yra blogai biudžetui ir ekonomikai?“ – peršamu nauju mąstymu stebėjosi javų augintojas.
Pavasario darbai jau veja vienas kitą, o ūkininkų galvose – pasėlių deklaravimas ir kaip reikės suvaldyti visas naujoves ir pokyčius. „Jau, regis, viskas buvo sudėliota, aiškūs sklypai ir ribos, niekas čia nepasikeitė, kasmet tik užpildyk ir patvirtink, bet vėl užgriuvo pakeitimai ir deklaravimas tampa labai sudėtingas. Pernai seniūnijoje vieną dieną prasėdėjau nuo ryto iki pusiaunakčio, kol kartu su specialiste deklaravome 1 200 ha dirbamos žemės. Ačiū darbuotojai už kantrybę. O kas bus šiemet? Pasėlių deklaravimas prasidėjo balandžio 17 d., bet pirmomis savaitėmis paraiškų pateikti negali, nes taisyklės vis dar keičiamos. Nepasiruošta, ir tiek“, – nusivylimo neslėpė Ovidijus.
Deklaruojant pasėlius daug naujovių dėl geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) ir valdymo reikalavimų. Jie yra privalomi visiems ūkininkams, o už jų nesilaikymą bus mažinamos visos išmokos, kurioms taikomos paramos sąlygos, t. y. valdymo ir GAAB standartai. Įvesta naujovė – ekoschemos, kurios yra neprivalomos, bet jeigu jose nedalyvausi, negausi daugiau išmokų.
„Čia daug painiavos. Jeigu nepaliekame pūdymo, reikės negamybinėms veiklos atidėti ne mažiau kaip 5 proc. deklaruotos dirbamos žemės. Tai „atrakina“ galimybes gauti paramą už sertifikuotą sėklą, dalyvauti augalų kaitos ir kitose programose. Jeigu tinkamai nesusiorientuosi ir neišpildysi įsipareigojimų, gausi tik bazinę išmoką. Tai reiškia, kad kaimas ir žemdirbiai praras nemažai pinigų. Važiavome į Briuselį dėl didesnių išmokų, o dabar bus atvirkščiai – išmokos gali dar sumažėti. Susidaro toks įspūdis, kas viskas tarsi specialiai daroma, kad žemdirbiui būtų kuo sudėtingiau susitvarkyti. Gal taip norima juos „atpurtyti“ ir sumažinti gamybos apimtis?“ – grūdininkas prisipažino, kad stebint dabartinius procesus aplanko visokios įtarios mintys.
Ūkininkams rakštimi tampa pakrančių apsaugos juostos. Jie privalo deklaruoti numatyto dydžio vandens telkinių pakrančių apsaugos juostas prie visų laukuose esančių nesureguliuotų ir sureguliuotų vandens telkinių ar jų ruožų bei melioracijos griovių – nuo 3–5 ar net iki 50 metrų.
„Mano laukuose yra toks miško griovelis, kuris pavaizduotas kaip intakas, nuo jo turėsiu palikti net ir 50 m apsauginę juostą. Nei purkšti, nei tręšti čia negalėsiu. Spraudžia mus į kampą, o tikslas – matyt, kad mažiau pagamintume“, – apie augančią aplinkosauginių prievolių naštą „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo panevėžietis.
„Rail Baltica“ pasiglemžė dirbamas žemes
O. Pečeliūnas užsiminė apie nesibaigiančias problemas dėl valstybinės žemės naudojimo. „Aplinkos ministerija neleidžia pateikti naujų prašymų dėl laikino valstybinės žemės naudojimo, nors žemės reforma dar nepabaigta, vis atsiranda kokių nors gabalėlių. Jie lyg laisvi, ūkininkai juos laikina tvarka naudoja, susitvarko, kai kuriuos sklypus jau ir nusiperka. Bet būna, kad prie atmatuotos žemės vėl „išlenda“ valdiški ruoželiai, kurių anksčiau nebuvo. Sako, kad juos turbūt matininkai palieka apsidrausdami, jeigu kam matuojant pritrūks žemės. Dvidešimt metų dirbu ir negaliu su tuo susitvarkyti“, – aiškino ūkininkas.
Velkasi rūpesčiai ir dėl „Rail Baltica“ magistralės, dėl kurios tiesimo projekto Ramygalos seniūnijoje ūkininkaujantis vyras neteko apie 30 ha žemės: 18 ha nuosavos ir apie 10 ha nuomojamos. „Valstybė tą žemę išpirko, bet dabar jos rinkos kaina beveik padvigubėjo, liko perskelti sklypai. Gerai, kad savo žemę galiu dirbti, kol neprasidėjo magistralės tiesimo darbai, bet nuomotos žemės, jeigu nuomos sutartis buvo pasibaigusi, dirbti negaliu. Čia, manau, dar tik žiedeliai, kai prasidės kasinėjimai, problemų bus daugiau“, – apie rūpesčius dėl naujos magistralės pasakojo Ovidijus.
Lyg nepakaktų iššūkių
Lyg būtų maža problemų dėl Europos žaliojo kurso įgyvendinimo, Lietuvos valdžia sumojo labiau apmokestinti ūkininkus, dirbančius pagal individualią veiklą. Tai yra sudėtinė Finansų ministerijos parengtos mokesčių reformos dalis. O. Pečeliūnas svarsto, ar nėra užslėpta mintis perorientuoti ūkininkus į juridinio asmens statusą: „Vien dėl padidintų „Sodros“ įmokų „lubų“ būtų geriau kurti kokią įmonę, kad būtų paprastesnė apskaita. O gal čia taip ir yra sumanyta. Aišku, sako, kad to reikia dėl pensijų, bet mums pensija dėl to nepadidės, kai sumokėsime daugiau įmokų. Tikiuosi, kad tokie mokesčių pasiūlymai nepraeis, kiek esu susipažinęs, atrodo, kad čia yra daug avantiūros.“
Ūkininkas samprotavo, kad iššūkių visiems ir taip pakanka dėl karo, išaugusių energetikos, žaliavų kainų, gamybos sąnaudų. Tačiau valdantieji nenurimsta ir nori didinti degalų akcizus, įvesti CO2 dedamąją. „Mes iš viso tapsime nebekonkurencingi. Kita vertus, nebus kada dirbti tiesioginių ūkio darbų, nes reikia tiek dokumentų, įvairių žurnalų pildyti, kad jau darosi nebejuokinga. Jaučiasi, kad aplinkui žmonės yra nusivylę, slopsta entuziazmas dirbti. Kitą kartą pagalvoji, kuriam galui čia mes stengiamės. Aišku, dirbi dėl savęs, bet kai pasižiūri, kiek sumoki mokesčių valstybei, ir koks jos požiūris į žemės ūkį, norisi balsuoti kojomis ir emigruoti“, – atviravo stambaus ūkio savininkas.
Auginti neleidžia, vartoti – prašom
O. Pečeliūnas mato daug Europos Sąjungos (ES) politikos paradoksų, prieš kuriuos giliau procesus suvokiantys ūkininkai negali užsimerkti. Štai kad ir dėl glifosatų naudojimo peripetijų. „Pikta tai, kad mums, ES valstybių narių žemdirbiams, įveda draudimus, apriboja glifosato, kaip ir daugelio kitų cheminių augalų apsaugos priemonių, naudojimą. Tačiau jų gamintojos didžiulės tarptautinės kompanijos tas priemones parduoda į trečiąsias šalis – Argentiną, Braziliją ir kitas, iš kur mes atsivežame vaisių, pavyzdžiui, bananų iš Ekvadoro, nupurkštų ES uždraustais chemikalais. Mūsų sodininkai jų naudoti negali, bet vartotojai gauna tokius produktus. Be to, pas mus vežami dideli kiekiai genetiškai modifikuotų sojų, kukurūzų, kurie dar daugiau purškiami glifosatu. Mums naudoti tuos chemikalus ir auginti genetiškai modifikuotus organizmus draudžia, bet produktų atsivežti galima. Vyksta nesuprantami dalykai“, – pečiais gūžčiojo grūdininkas.
Procesai kupini absurdų
Ovidijus ūkininkauja daugiau kaip du dešimtmečius, tačiau daugiausia nuostabos jam kelia pastaraisiais metais vykstantys procesai, kurie dažnai nepaaiškinami sveiku protu. „Tie keli metai pilni absurdų, kad nežinai, kaip visa tai ir vertinti. Turiu ir gyvenimiškos patirties, ir aukštąjį išsilavinimą, skaitau ir domiuosi, dalyvauju įvairiose konferencijose. Mes matome, kas vyksta, bet nieko pakeisti negalime. Viskas sukama tokia linkme, kad, rodos, žemės ūkis nebereikalingas, ar bent tokia apimtimi, kokia yra“, – savo įžvalgomis dalijosi ūkininkas.
Pasak jo, sunku suprasti, kodėl taip yra, nes pasaulyje valgyti norinčių burnų daugėja. Nepaisant to, projektuojama taip, kad gamyba mažėtų. Ir kailiniai žvėreliai, ir vištos narvuose, ir veršeliai garduose užkliūva visuomeninėms organizacijoms, kurios, regis, neblogai finansuojamos, o paskui politikai griebiasi veiksmų drausti ir naikinti.
„Panašu, kad gamintojų nereikia, tik vartotojų. Betgi norint vartoti, reikia užsidirbti. Kaip uždirbsime, jeigu negaminsime? Sako, negerai, kad eksportuojame grūdus, bet nemačiau, jog į tanklaivius krautų kokias bandeles ar miltus. Jie plukdo grūdus, kurie yra eksportinė prekė. Reikėtų tuo tik pasidžiaugti, taip sukuriame pridėtinę vertę ir valstybei gauname pajamų“, – samprotavo O. Pečeliūnas.
Kaip ir dažnas ūkininkas, panevėžietis užsiminė ir apie augančią Aplinkos ministerijos galią žemės ūkyje. „Argi nekeista, kad pagal Kaimo plėtros programos ūkių modernizavimo priemonę sėjamųjų negalime įsigyti, o jos finansuojamos per Aplinkos projektų valdymo agentūrą. Apskritai grūdininkai jau kuris laikas negauna paramos investicijoms. Pats paskutinį kartą parama pasinaudojau, kai ministras dar buvo Kazys Starkevičius. Perkame panaudotą techniką ir nekvaršiname galvos dėl paramos“, – tvirtino augalininkystės ūkio savininkas.
Kalbėdamas apie šalies valdžią ir požiūrį į žemės ūkį, ūkininkas neišvengė sarkazmo: „Gal žemdirbiams reikėtų kelti labai spalvotas vėliavas, kuriomis mėgsta mojuoti, pavyzdžiui, Ekonomikos ir inovacijų ministerija, tada gal mūsų problemos pradėtų spręstis.“
Autorės nuotrauka
Algimanto SNARSKIO piešinys
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.