Ūkininko laukuose javus pakeitė žoliniai sėkliniai augalai

Moksleivis-ūkininkas

Ūkininkas A. Narmontas pasakojo augęs ūkininkų šeimoje, ūkininkavimas jam buvo įskiepytas nuo pat vaikystės. „Nei mažas, nei paaugęs nesibodėjau kaimo, nebėgau nuo kaimiškų darbų. Kiek pamenu, būdamas vienuoliktoje klasėje, ėjau pasidarbuoti pas kaimynus, kad šiek tiek užsidirbčiau ir susitaupyčiau pinigų miežių sėklai. Labai norėjau miežiais apsėti 1 ha žemės ir užsiauginti savo derlių“, – apie ketinimus savarankiškai ūkininkauti pasakojo A. Narmontas.

Skuodo r. ūkininkams augalininkystė, pasak „Ūkininko patarėjo“ pašnekovo, sekdavosi labai sunkiai, nes žemė tam nėra palanki, mažo našumo. Grūdų buvo auginama tiek, kiek reikėdavo gyvulių pašarams. „O aš norėjau įrodyti, kad gero derliaus galima sulaukti ir mūsų rajone“, – teigė ūkininkas.

Kai reikiamą pinigų sumą vaikinas susitaupė, paprašė tėvo nuvežti į Kretingą, ten ir nusipirko reikiamą kiekį miežių sėklos. Su tėvų leidimu ir technika, pats nusipirkęs degalų, trąšų, miežiais apsėjo 1 ha, nors tokiam sūnaus sumanymui kategoriškai priešinosi abu tėvai. „Mama, už galvos susiėmusi, tvirtino, kad aš galutinai išprotėjau – ne kitaip. Sakė, jog ir patiems iš ūkio gyventi nelengva, apie didelį pelną buvo galima tik svajoti. Darbo buvo labai daug, o uždarbis leido tik vos sudurti galą su galu. Ir kiti ūkininkai vargo, gerų pavyzdžių nebuvo matyti. O čia aš su savo miežiais ir nerealiais lūkesčiais“, – prisiminimais dalijosi A. Narmontas.

Derlių miežiai atseikėjo gerą – daugiau kaip 4 t/ha. Jaunajam ūkininkui tai buvo tarsi paraginimas kitais metais bandyti apsėti didesnius plotus. Tačiau iškilo problema – miežių negalėjo parduoti. Todėl ieškojo, kur išsinuomoti dar žemės. Rado apleistą dirvonuojantį 6 ha lauką, išsinuomojo. Beveik visą pirmąjį miežių derlių sunaudojo sėklai.

„Taip ir „užsikabinau“, nors augalininkystėje buvau visai „žalias“. Nieko nesupratau. Žinojau, kad reikia pasėti, patręšti ir nukulti. Todėl ir pasirinkau tradicinę kultūrą – miežius. Mūsų krašte dar auginami kviečiai, rugiai. Auginti rapsų nesiryžau. Turimos žemės plotą po truputį didinau. Užsidirbęs ir pasitaupęs, nusipirkau seną, bet pigų traktorių. Po tėvų sparneliu prisiglaudęs, jaučiausi gana saugiai. Tėvelis su savo kombainu mano javus nukuldavo“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Ekologinis ūkis

Tradicinį ūkį jaunasis ūkininkas plėtė iki 100 ha. Tai užtruko maždaug dešimtmetį. Per tą laiką spėjo baigti šešerius metus trukusias miškininkystės studijas. Tačiau tuomet prasidėjo problemos – A. Narmontas nebespėdavo užaugintos produkcijos išvežti, neturėjo sandėlių laikymui. Sudėtinga tapo planuoti ir darbus. Tad pirmiausia ūkininkas nusprendė įregistruoti ekologinį ūkį dalyje plotų – 60 ha. Mintis buvo tarsi racionali – gaus mažiau produkcijos, bet bus ir mažiau rizikos, bus mažesni įsiskolinimai. Iššūkis, pasak A. Narmonto, buvo nemenkas, nes nebuvo drąsu pereiti prie ekologinio ūkininkavimo. Tačiau 60 ha ekologiškai ūkininkauti pavyko septynerius metus.

„Sekėsi puikiai. Auginome avižas, žirnius, kvietrugius – mažiau reiklias kultūras. Tačiau per tuos metus pastebėjau, kad ekologinė žemdirbystė, nors ir laikantis visų sėjomainos principų, bet neturint gyvulių, labai alina žemę. Žinoma, susilaukiau kitų ekologinių ūkių šeimininkų prieštaravimų, jog dirvožemis gerėja. Nieko panašaus. Galiu ginčytis, nes savo kailiu esu patyręs. Ekologinę augalininkystę derinant su ekologine gyvulininkyste – viskas gerai“, – tvirtino redakcijos pašnekovas.

Žoliniai augalai – sėklai

Ūkininkas A. Narmontas, ketindamas atgaivinti dirvožemį, sumąstė auginti raudonuosius dobilus. Tai buvo pirmoji žolinė kultūra. Pirmieji raudonųjų dobilų pasėliai užaugo labai gražūs, derlius buvo labai gausus, sėklų byrėjo beveik 300 kg/ha. Ūkininkas susipažino su sėklininkystės įmonėmis. Skuodiškis pradėjo plėsti ekologinių dobilų plotą. Po poros metų, įvertinęs žymiai suprastėjusį dirvožemį, A. Narmontas pasitraukė iš ekologinio ūkininkavimo, grįžo prie chemizuoto ūkio.

Įgijęs sėklininkystės patirties, nusprendė auginti sėklai ir kitas žolines kultūras. Jau daug metų augina motiejukus, baltuosius dobilus. Ūkininkas yra bandęs eksperimentuoti – augino baltąsias garstyčias, bet šių augalų prisijaukinti nepavyko, nesulaukė tokio derliaus, kokio tikėjosi. Yra sėjęs ir bitinių facelijų, pašarinių ir šakninių ridikų.

Pirmenybė –motiejukams ir dobilams

Galiausiai ūkininkas apsistojo ties dviem kultūromis – augina 100 ha baltųjų dobilų ir 150 ha motiejukų. Pasirinkimą lėmė ne viena priežastis. „Ieškojau daugiamečių kultūrų, nes tikėjausi, kad bus mažiau darbo. Galvojau, kad kartą pasėsiu ir daugiau nieko nebeveiksiu. Žinoma, taip neatsitiko“, – teigė A. Narmontas.

Pirmą kartą pasėjęs motiejukų, tręšė labai mažai – pavasarį išbarstė vos 100 kg salietros. Tad derliaus sulaukė irgi nedidelio, nedaug pavyko prikulti motiejukų sėklų. Pasikonsultavęs su agronomais, kitais metais panaudojo visą trąšų normą, taikė visas rekomenduojamas augalų apsaugos priemones. Nes, pasak ūkininko, motiejukų auginimas yra toks pat, kaip ir kviečių, tik priežiūros šiai kultūrai reikia dar daugiau – ji labai bijo sausros. Palankiais metais augimo reguliuoti nepadeda nė reguliatoriai.

„Šiemet motiejukai atrodo katastrofiškai. Jau prieš mėnesį visi 150 ha sugulė dar nepražydę, neužmezgę sėklų. Per viršų auga atolas. Kasdien vis lietaus gauname. Viskas pūva. Nebeaišku, ar iš viso bus bent kiek nukulti motiejukų sėklų, nors pavasarį atrodė, jog sulauksime rekordinio derliaus“, – apgailestavo A. Narmontas.

Panaši situacija, pasak ūkininko, ir su baltaisiais dobilais. Dėl lietingų orų dobilai užaugino labai daug žaliosios masės. Įprastai baltųjų dobilų aukštis siekia gerą sprindį. Baltieji dobilai labai vandeningi, plonais koteliais, todėl greitai gulasi, tik į viršų kažkiek pakelia žiedelius. Šiemet dobilai, ūkininko pastebėjimu, žydi be sustojimo. Bet vanduo žiedus, kuriuose yra subrandintos sėklos, palieka po lapais. Ne veltui baltųjų dobilų sėklos yra labai brangios – šią kultūrą auginti ypač sudėtinga. Jei pasitaiko lietingi orai, į laukus neatskrenda bitės, tai augalai ir sėklų neužmezga. Žiedai būna tušti.

Ūkininkas draugauja su bitininkais, prašo prie motiejukų ir dobilų laukų atvežti ir pastatyti bičių avilių. Kadangi didelių bitynų netoli A. Narmonto ūkininkavimo vietų nėra daug, tai ir avilių pagal žolinių augalų plotą – per mažai.

Kūlimo pradžia vėluoja

Pernai liepos viduryje A. Narmontas motiejukus jau guldė į pradalges. Ne vienus metus per Onines ūkininkas jau yra kūlęs ir baltuosius dobilus. Šiemet dėl šalto pavasario motiejukų kūlimą bus galima pradėti tik už trijų ar keturių savaičių. Kada galės pradėti kulti baltuosius dobilus, ūkininkas sakė neįsivaizduojąs. Jei nusistovėtų sausi ir karšti orai, jie pjūtį paspartintų.

Sunkus yra ir pats baltųjų dobilų nukūlimas. Pirmiausia motiejukai, kaip ir baltieji dobilai, supjaunami į pradalges. Maždaug po trijų dienų, pradalgėms išdžiūvus, į laukus išvažiuoja kombainas su specialiu rinktuvu. Sėklos iškuliamos ir surenkamos.

„Daug metų pataikydavome nusipjauti geru oru, o po poros dienų pradėdavo lyti. Tekdavo laukti, kol pradalgės visiškai išdžius. Vartyti pradalgių negalima, nes sėklos gali išbirti. Tai labai rizikingas ir labai lėtas darbas. Jei javų kombainu per dieną galima nukulti apie 20 ha, tai žolių sėklas iš pradalgių galiu surinkti tik iš 10 ha. Todėl sėklų augintojai dažniausiai turi kelis kombainus. Ir aš greičiausiai būsiu priverstas įsigyti antrą kombainą. Šiemet galvojame pirkti kombaino su rinktuvu nuomos paslaugas“, – atviravo ŪP pašnekovas.

Nukūlus sėklas, darbai nesibaigia. Sėklas būtina išdžiovinti. Tam reikalinga atitinkama temperatūra, kad sėkla išliktų daigi. Smulkios sėklos yra mažai pralaidžios orui – oro srautas pro jas nepraeina. A. Narmontas turi įsigijęs šachtinę džiovyklą, skirtą pirmiausia grūdams. Bet, pavyzdžiui, svidrių ar eraičinų sėkloms grūdų džiovykla jau netiktų. Sėkloms reikalingos džiovinimo grindys, pro kurias pučiamas karštas oras, o viršuje juda specialūs maišytuvai ir sėklas maišo.

„Sėklininkystės ūkyje reikia turėti labai daug įvairios, specialios įrangos. Išdžiovinus sėklas, dar reikia jas išvalyti, kad būtų atitinkamas švarumas, daigumas. Laboratorijos atvažiuoja į ūkį, pasiima mėginius. Pagal visus reikalavimus paruošta produkcija supilama į didmaišius, prisiuvamos etiketės – tik tuomet sėklos jau yra paruoštos parduoti“, – vardijo A. Narmontas.

Augalų sėklininkystės ūkio Skuodo r. ūkininkas plėsti neketina. Su žmona ir trimis vaikais A. Narmontas sakė norįs gyventi paprastai, dirbti ir užsidirbti tiek, kiek reikia. „Labiausiai džiaugčiausi, jei ateityje mūsų ūkis taptų šeimos ūkiu. Dvylikametis sūnus jau dabar labai mums padeda“, – vylėsi ūkininkas.

Andriaus NARMONTO nuotraukos

Projektą „Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui“ iš dalies finansuoja