„Ūkininko patarėjas“ – mėgstamas, laukiamas laikraštis

Ar dažnas ūkininkas skaito „Ūkininko patarėją“? Jei skaito, ar seniai ir kodėl – ką gero randa laikraštyje, kokių pasiūlymų, pageidavimų turi? Galbūt „Ūkininko patarėjas“ – ne tik ūkininkų laikraštis? Patyrinėkime apklausdami žmones. Betyrinėjant tenka gauti niuksą už vieną iš klausimų. Būtent: Vilkaviškio rajono Ramoniškių kaimo ūkininkas  Eugenijus Valuckas, paklaustas, ar skaitąs „Ūkininko patarėją“, pusiau juokais, pusiau rimtai įsižeidžia: „Už kvailą klausimą prašom mokėti 10 litų baudą.  Kaip galiu aš, ūkininkas, neskaityti „Ūkininko patarėjo“?! Nuo pat jo atsikūrimo skaitau – 25 metus! Tai labai ūkininkui reikalingas laikraštis! Jei taip ilgai skaitau „Ūkininko patarėją“, vadinasi, nėra alternatyvos – kito tokio gero ūkiško laikraščio!“

Kaunietei Onutei Usvaltienei (pirmoji dešinėje) „Ūkinininko patarėjas“ ne tik padeda ūkininkauti hektaro sklype Ringauduose. Laikraštis moterį labiausiai džiugina tuo, kad pozityvus, daug rašo apie žmones, kurie dirba, kuria, kabinasi į gyvenimą.

Pagyras pabarsto pipirais   „Daug ko naudingo randu „Ūkininko patarėjuje“ – ir informacijos apie mokesčius, ir  ūkiškų patarimų, naujovių. Jų nenustelbia reklama, straipsniai apie politiką – to laikraštyje nėra per daug. Tikrai ūkiškas laikraštis“, – porina E. Valuckas. Į klausimą, kokių temų straipsniai labiausiai domina, atsako: „Įvairių. Skaitau net apie ūkius. Nemažai savininkų pažįstu, tad skaitydamas pasidžiaugiu, kad jiems sekasi. Daug įdomių straipsnių įvairiomis temomis  randu. Pirmiausia perskaitau susijusius su augalininkyste, mat mūsų ūkis – javų ir bulvių. Vis dėlto trūksta tokių straipsnių, kaip ir šios srities specialistų. Būtų malonu laikraštyje rasti iš užsienio kalbų išverstų straipsnių apie augalininkystę – apie naujausias bulvių veisles ir auginimo technologijas, apsaugos priemones. Nereikia rašinių, kuriuose aiškinama apie bulvių auginimo technologijas, taikytas XX a. 6-7 dešimtmečiuose. Pageidaučiau daugiau straipsnių apie įvairių augalų rinkos tendencijas.“ E. Valucko žmona Alvytė Valuckienė priduria: „Apie viską skaitau „Ūkininko patarėjuje“: ir apie kitus ūkius, ir apie su žeme, ūkininkavimu susijusias problemas, naujoves. Kiek padaryta visokių nesąmonių – kiek nesąžiningumo grąžinant žemę, ją atmatuojant! Gerai, kad laikraštis tai atspindi. Ir aš patyriau nemalonumų, kai ta pati žemė buvo atiduota ir man, ir kitam žmogui. Deja, tokiais atvejais ne visada rasi teisybę – ne visi su tavimi nori kalbėtis, kai jos ieškai. Malonu būtų, jei panašiais atvejais žmones laikraštyje konsultuotų nepriklausomi konsultantai. Už konsultaciją susimokėčiau. Ir kiti žmonės, manau, susimokėtų, kai kreiptųsi į „Ūkininko patarėjo“ konsultantą. Laikraštyje galėtų atsirasti ir nepriklausomų ekspertų nuomonė apie įvairių firmų  produkciją, susijusią su žemės ūkiu – trąšas, pesticidus, sėklas ir t. t... Nepatinka, kai mokslininkai, rašydami apie vieną augalininkystės sritį, cituoja tą patį šaltinį – jį atmintinai žinau... Netikiu reklaminiais straipsniais.“

 Ir užsakomieji straipsniai žinią skleidžia Tenka pripažinti, jog „Ūkininko patarėjo“ darbuotojams nelengva priprašyti žemės ūkio srities mokslininkus pasidalyti laikraščio puslapiuose savo žiniomis, tyrinėjimų rezultatais. Na, o jei nebūtų reklaminių straipsnių, spauda šiais laikais neišgyventų. Išgyvendavo, kai beveik kiekvienų namų gyventojas įstengdavo užsiprenumeruoti arba nusipirkti periodinių leidinių. Tad, kaip mokė lietuvių raštijos pradininkas Martynas Mažvydas savo „Katekizmo“ – pirmosios lietuviškos knygos (1547 m.) –  pratarmėje, skaitykite ir tatai permanykite... Permanykite, kai straipsnio pabaigoje matote užsakymo numerį. Vis dėlto reti atvejai, kai šis numeris po „Ūkininko patarėjo“ straipsniais byloja apie netiesą, išguldytą juose.

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius: „Ūkininko patarėjas“ – puikus laikraštis!“

Parodo, jog kaimas gyvas ir sveikas Kai kartą maisto šventės dalyvė kaunietė Onutė Usvaltienė prasitarė skaitanti „Ūkininko patarėją“, šie jos žodžiai buvo tarsi medumi aptepti – labai nuoširdūs, su didele meile pasakyti. Galbūt tik taip pasirodė? Pakalbinkime Onutę, klausdami, nuo kada ir kodėl skaitanti „Ūkininko patarėją“? „Ūkininko patarėją“ skaitau neseniai – pusantrų metų. Jį užsakė krikšto dukra, būdama Amerikoje, čia studijuoja. Staigmeną padarė, žinodama apie mano potraukį žemės ūkiui bei kad laikraštis geras. Kitiems metams jį man marčios sakė užsakys. Kodėl jos? Nes nuolat girdi, kaip džiaugiuosi laikraščiu, – kodėl skaito „Ūkininko patarėją“, aiškina O. Usvaltienė. – Tikrai nemeluoju, ranką prie širdies pridėjusi sakau: labai myliu „Ūkininko patarėją“, laukiu, kol atneš, tikrinu pašto dėžutę. Visa laikraščio prenumerata – šalia mano lovos. Kai apninka liūdesys, atsiverčiu ir pasidaro gera. Nes rašoma apie gerus žmones, kaip jie kabinasi į gyvenimą. Nerandu, kaip kituose periodiniuose leidiniuose, gausybės baisumų – kad papjovė, nužudė… Ką tik straipsnį apie S. Nėrį antrąkart perskaičiau… Skaityti apie techniką, įrenginius, ES paramas  man neįdomu, bet straipsnius apie žmonių gyvenimą ryte ryju ir kitus šviečiu. Pavyzdžiui, bičiulei nunešu laikraštį su straipsniu apie jaunus žmones,  kurie kaime kabinasi į gyvenimą. Ji atšviečia ir saviškiams neša paskaityti apie sektiną pavyzdį.“

Pašėlusias močiutes įkvėpė prisidurti   „Ūkininko patarėjas“ – tai laikraštis, kuris ne vien juodulius rodo. Labai smagu, kad jis liudija, jog ne visas kaimas prasigėręs – čia daug kuriančių žmonių, – toliau mintija  O. Usvaltienė. – Ringauduose turiu gabalėlį žemelės – hektarą. Oi, kaip jame ūkininkauju – ir graikiniai riešutai, persikai dera, ir  ciklamenų rūšis išvedinėju, ir visokių daržovių, prieskonių užsiauginu. Neseniai „Ūkininko patarėjo“ įžiebta įsigijau prancūziškų vasarinių česnakų. Didumo kaip žieminiai. Pavasarį pasodinsiu tris eiles  – užteks sau, vaikams, anūkams, dar ir verslą darysiu – česnakus parduosiu, juk pensija smailoka. Manau, nupirks vaikų draugai, juk domisi ekologiška produkcija. Kartą mėsą marinavau kiniškais česnakais. Mėsos vietos, kurias jie dengė, tapo ryškiai žalios! Nežinia, kaip kinai augina… „Ūkininko patarėjuje“ gau­dau ir įvairius patarimus, straipsnius apie šventes, kultūrą, žvejybą. Sūnus kiekvieną žiemą veža mane stintų gaudyti ant Kuršių marių. Labai praverčia laikraščio straipsniai, jie suprantamai parašyti!“ Moteris vaizdžiai papasakoja, kaip, „Ūkininko patarėjuje“ perskaičiusi apie prancūziškus česnakus, jų ieškojo: „Sesuo, ji jaunesnė, internete rado, kas Kaune  parduoda tokius česnakus, bet brangiai – po 30 litų už kilogramą. Dar pasikuitė internete – Anykščiuose beveik perpus pigiau, bet antrarūšiai. Kling klingt paskambiname ir, nieko vaikams nesakiusios, abi – į automobilį, aš vairuoju, ir atsiduriame Anykščiuose. Kiekviena nusipirkome po 10 kilogramų prancūziškų česnakų. Vaikams nieko nesakėme todėl, kad jie nori, jog mes, pensininkės, tik sėdėtume, nieko neveiktume.“

Eugenijus ir Alytė Valuckai su „Ūkininko patarėju“ nesiskiria nuo jo atkūrimo pradžios.

Linki šimtmečio Kodėl Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius ilgai nesiskiria su „Ūkininko patarėju“ – penkerius metus jį prenumeruoja, anksčiau skaitė skaitykloje? „Nes esu miškininkas, daugiausia domiuosi miškininkyste,  apie ją daug rašo „Ūkininko patarėjas“. Patinka, kad rašo ir apie miškininkystės, kitų ASU studijų aktualijas – visuomenė turi žinoti, kaip gyvename.  Puikus laikraštis, viskas su juo gerai! Tai vienintelis laikraštis, tiek daug vietos skyręs afrikiniam kiaulių marui, – teigia prof. dr. E. Bartkevičius, linkėdamas „Ūkininko patarėjui“: – Linkiu sulaukti šimtmečio!“

Kita spauda neprilipo Suvalkija, Zanavykija nuo seno garsėja kaip ūkininkauti įgudusių žmonių kraštas. Ar jiems reikia „Ūkininko patarėjo“, ar negaila už jo prenumeratą kasmet atseikėti po 300 litų? Ką į šį klausimą atsakė dvi Šakių rajono ūkininkės? „Labai daug metų užsisakome „Ūkininko patarėją“, net nežinau nuo kelintų. Tai labai naudingas laikraštis, ypač gyvenantiesiems kaime: jame gausu aktualijų apie žemės ūkį. Ir labai įdomus – netrūksta agronominių ir kitokių žemdirbiškų naujovių. Nemažai jų pritaikėme savo augalininkystės – daugiausia javų – ūkyje. Pavyzdžiui, laikraštyje susidomėję herbicidų kompleksu piktžolėms naikinti, jį įsigijome ir neapsirikome – puikiai piktžoles išnaikino, – pasakoja Jolita Gylienė iš Totorviečių kaimo. – Pravertė ir straipsniai apie ES paramą – pasinaudojome ja modernizuodami ūkį: pirkome traktorių, žemės įdirbimo lėkštes ir plūgą. Laukiame naujo paramos laikotarpio – norėtume įsigyti purkštuvą. Man labai patinka laikraščio kulinariniai puslapiai – juose pateikti neįmantrių, bet gardžių, dažniausiai liaudiškų, taigi išbandytų valgių receptai. Juos telkiuosi ruošdama švenčių stalą. Kituose leidiniuose prirašyta receptų, kurių produktų kažin ar yra Lietuvoje, o čia – pipirai, druskytė, ir skanu! Labai įdomu skaityti apie ūkininkus, ypač pažįstamus. Vyras Darius pirmiausia puola prie straipsnių apie žemdirbiškas naujoves, paramą bei prie skelbimų – rūpi, kam grūdus parduoti, kur ką nors pirkti. Esame prisirišę prie „Ūkininko patarėjo“, kiti periodiniai leidiniai neprilipo – jis įdomesnis!“

Naujovės būtinos Regina Martišienė iš Panovių kaimo, Šakių rajone sako su gyvenimo draugu Broniumi Gurskiu turinti nedidelį ūkį – 20 ha. „Ūkininko patarėją“ skaitome seniai – apie 10 metų. Randame straipsnių ir pramogai, ir apie įvairias naujoves, gyvuliukus, augaliukus. Kadangi laikome 10 karvių, labiausiai domina straipsniai apie jų šėrimą, ypač kai užtrunka, apie veršelių priežiūrą, kaip pieno kokybę pagerinti – kokių priedų, mineralų duoti. Akivaizdžiai pienelis geresnis ir veršeliai sveikesni tapo, kai pasinaudojome laikraščio patarimais. Viskas eina į priekį – negalima gyvulių auginti, kaip augindavo seneliai, tėvai. Seniau avytė pati užaugdavo, jai skirdavo prastesnę pievą. Mes avytes auginame kitaip – žiūrime, kad kuo geresnė žolė tektų. Ne veltui užauga ir greičiau, ir sveikesnės, didesnės. Smagu, kad „Ūkininko patarėjuje“ buvo daug straipsnių apie avis. Išmokau verpti vilnonius siūlus, artimiesiems primezgu pirštinių, megztinių.  Laikome ir vištų, žąsų, net papūgėlių – ir apie šiuos paukščius rašė „Ūkininko patarėjas“. Labai smagu, kad jis tris kartus per savaitę aplanko. Visada yra laukiamas!“ Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.