„Ūkininko patarėjas“ pučo dienomis

„Ūkininko patarėjas“ pučo dienomis istorinio Nr. 34 (56) pirmojo puslapio viršuje paskelbė karštą reportažą „Esam ir būsim žmonės“ iš Kauno aikštės prie Vytauto paminklo surengto mitingo „Pučas nepavyks“, kurio metu rusų kareiviai gąsdino susirinkusiuosius šūviais. Taip pat greta buvo publikuotas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Kreipimasis į pasaulio demokratinių valstybių parlamentus ir vyriausybes, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus pareiškimas ir Lietuvos sąjūdžio Kreipimasis į Lietuvos žmones.

Pirmojo puslapio geriausiai matomoje vietoje – viršutiniame dešiniajame kampe – buvo paskelbtas redakcijos atsišaukimas laikraščio prenumeratoriams:

„Mūsų skaitytojai! Rašydami šias eilutes, nežinome, ar Jūsų akys jas skaitys, ar perštės nuo „kaspervizijos“ melo druskos. Tačiau žinome, jog privalome būti sykiu su Jumis, – Jūsų šeimoje, namuose, ant stalo šalia prakaitu ir gyvenimu kvepiančios duonos riekės. Visi tikime Nepriklausomos Tėvynės šviesa. Ir į ją tiesiamės. Kitaip negalime ir negalėsime gyventi – be savos žemės, savo dangaus, savų svajonių. Šiandien – ne pirmas išbandymas Vytauto Didžiojo ir Marijos žemės vaikams. Mes jau mokame po kiekvienos aukos pakilti su nauja ąžuolo stiprybe. Duok, Dieve, Jums sveikatos, darbštieji ir kantrieji Lietuvos žmonės! Liudijame ištikimybę Jums ir Lietuvai – dirbsime bet kokiomis sąlygomis.

Su pagarba, draugyste ir tikėjimu „ŪP“ redakcijos kolektyvas“

Taip pat šiame laikraščio numeryje buvo paskelbtas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko Jono Čiulevičiaus raginimas žemdirbiams nepasiduoti. Jis rašė: „Tarp Lietuvos ūkininkų abejojančių nėra. Laisvieji žemdirbiai palaiko Parlamentą ir Vyriausybę, ir nė vienas nedvejoja pasirinkto kelio teisumu. Stiprybės, ištvermės, nepasiduoti provokacijoms, neabejoti būsimais savo darbo rezultatais šiuo sudėtingu laikotarpiu. Ūkininkai pasiruošę bet kokioms akcijoms ir lemiamu momentu gins mūsų Respublikos iškovojimus.“

Šalia spausdinamas kitas ŪP iliustruotas straipsnis apie Kauno televizijos ir radijo redakcijos, Sitkūnų radijo stotį, Juragių televizijos retransliatorių ir Radijo ir televizijos kompleksą Vaižganto gatvėje „Kauno RTV užgrobta, bet nepavergta“.

Iš esmės visas šis ŪP numeris persmelktas kovos dvasia, neapykanta didžiarusiškam šovinizmui, laisvės troškimu, kviečiantis tautą solidarizuotis, įkvepiantis vilties ir ryžto nesižeminti, nepasiduoti. Tuo metu už redakcijos langų žlegėjo sovietinės karo mašinos, tad nutarėme pereiti į pogrindį – korespondentai dirbo savo namuose ir karštuosiuose taškuose, o techninius darbus darėme Kęstučio Skrodenio tėvų bute. Karštas numeris išvydo dienos šviesą!

Didžiausias ūkiškas ačiū visiems tuo metu dirbusiems petys į petį ir Kęstučio mamai Jūratei bei a. a. tėveliui Aleksandrui!

1991-ųjų rugpjūtis liudytojo akimis

Kęstutis SKRODENIS

Buvęs „Ūkininko patarėjo“ dizaineris

„Maskvoje pasikeitė valdžia“ – ankstų rytą per radiją išgirdome V. Landsbergio balsą. Perversmas, pučas, Gorbačiovas nežinia, kur esantis, valdžią ima „ypatingasis komitetas“, skelbia nepaprastąją padėtį, siekia „atstatyti tvarką“ ir išsaugoti sovietų imperiją nuo subyrėjimo. Tą dieną, 1991 m. rugpjūčio 19-ąją, Lietuva dar nepripažinta tarptautiniu lygiu (tik Islandija ir Danija pripažinusios), o Estija ir Latvija nepriklausomybės deklaravimą švęs tik rugpjūčio 20 d. ir 21 d.

Daugelį objektų, kuriuos sausio 13-ąją apgynėme, tą dieną ruskiai užėmė – Sitkūnų retransliatorių, Kauno televiziją ir daug kitų objektų. Rugpjūčio 21 d. per ruskių puolimą prie Seimo žuvo Lietuvos savanoris Artūras Sakalauskas.

Perversmas Maskvoje per tris dienas žlugo (ačiū Borisui Jelcinui), ir netgi gerokai pasitarnavo galutiniam sovietų subyrėjimui. Pasaulis atsikvošėjo, pripažino Baltijos valstybes ir po nepilno mėnesio, rugsėjo
17-ąją, Lietuva jau buvo Jungtinių Tautų narė.

Šiandien, žvelgiant atgal, viskas atrodo paprasta. Bet tą dieną, rugpjūčio 19-ąją, mes nežinojome, kas bus ir kaip pakryps įvykiai. Buvo neramu. Bandysiu atgaivinti savo prisiminimus.

Tada dirbau „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje, prie laikraščių maketavimo. Po naktinio darbo, ryte, kažkodėl nenorėjau namo, nuvažiavau prie Kauno marių Pažaislyje, atsiguliau mašinoje miegoti. Bet aplink jau šviesi diena, nesimiega. Įsijungiu radiją, ten V. Landsbergio balsas: „Maskvoje pasikeitė valdžia.“ Nieko nesuprantu, bet aišku, kad reikia tuoj pat mauti atgal į redakciją. „Jie tikrai uždarys laisvą spaudą, reikia eiti į pogrindį“, – sako vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas. Tą patį rytą išsivaikščiojome dirbti iš namų, o „mašinų skyrius“ (kompiuteriai, spausdintuvai) persikraustė į mano tėvų butą. Tėvai vasaroja sode, aš tik vienas bute gyvenu, tokiu būdu, tėvams sutikus, ofisas atėjo į mūsų namus. Atsikeliu ryte iš lovos – kolegos susirinkę jau dirba. Pasidalinom raktus, kaimynai nieko net neįtarė, nors ir užsibuvom ten kurį laiką ilgiau, negrįžom į redakcijos patalpas iš karto po pučo žlugimo.

Dirbom iš namų: žurnalistai parašo straipsnius, Vladas Babarskas padaro fotografijų, Algimantas Snarskis nupiešia ką nors linksmesnio, važiuojam į Aukštuosius Šančius pas vyr. redaktoriaus pavaduotoją pasiimti medžiagos, net nežinau, kokiu būdu ten viskas suplaukdavo. Tada „mašinų skyriuje“ – teksto korektūra, maketavimas, signalinis egzempliorius, antroji korektūra, su senjoros Danos peržiūra – paradinis egzempliorius, paskutiniai pataisymai su žirklutėmis ir klijais po raidę, ir penktai valandai vežam laikraštį į spaustuvę. Kaimynai net neįtaria.

1991 m. Rugpjūčio pučas (arba Maskvos pučas) buvo nesėkmingas Sovietų Sąjungos komunistų partijos kietosios linijos šalininkų bandymas įvykdyti valstybės perversmą. Šis įvykis, vykęs 1991 m. rugpjūčio 19–21 d., tapo lemiamu smūgiu komunistinei sistemai ir galutinai sugriovė SSRS.

Priežastys ir organizatoriai

Sąmokslininkai nepritarė SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo reformoms („perestroikai“) bei naujai Suverenių Valstybių Sąjungos sutarčiai, kurią buvo planuojama pasirašyti rugpjūčio 20 d. Ši sutartis turėjo decentralizuoti imperiją ir suteikti respublikoms daug teisių.

Pučo organizatoriai susibūrė į Valstybinį ypatingosios padėties komitetą (rus. GKČP). Svarbiausi lyderiai buvo: Genadijus Janajevas (SSRS viceprezidentas), Vladimiras Kriučkovas (KGB vadovas), Dmitrijus Jazovas (gynybos ministras) ir Borisas Pugo (vidaus reikalų ministras).

Pučo eiga

1. Gorbačiovo izoliacija: rugpjūčio 19 d. rytą pranešta, kad M. Gorbačiovas „dėl sveikatos problemų“ negali eiti pareigų. Iš tiesų jis buvo įkalintas savo vasarnamyje Forose (Kryme).
2. Kariuomenė gatvėse: į Maskvą ir kitus didžiuosius miestus (taip pat ir į Vilnių bei Kauną) buvo įvesta karinė technika, uždrausti opoziciniai laikraščiai, įvesta cenzūra.
3. Pasipriešinimas: perversmas žlugo dėl masinio žmonių pilietinio nepaklusnumo. Pasipriešinimo simboliu Maskvoje tapo Rusijos TFSR prezidentas Borisas Jelcinas, kuris prie Rusijos parlamento (Baltųjų rūmų) pasakė kalbą nuo tanko ir sutelkė tūkstančius gynėjų.
4. Žlugimas: kareiviai atsisakė šaudyti į savo piliečius. Rugpjūčio 21 d. pučas visiškai išsikvėpė, o jo organizatoriai buvo suimti (B. Pugo nusižudė).

Įvykiai ir pasekmės Lietuvai

Lietuvai, kuri jau 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbusi nepriklausomybę, šios trys dienos buvo itin įtemptos.

1. Sovietų armija vėl užėmė strateginius objektus (telekomunikacijų mazgus, Sitkūnų radijo stotį, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių TV redakcijas).
2. Prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) Vilniuje rinkosi tūkstančiai žmonių, pasiruošusių gintis.
3. Rugpjūčio 21 d. vakarą, kariškių ir parlamento gynėjų susirėmimo metu, žuvo savanoris Artūras Sakalauskas.

Istorinė reikšmė

Žlugus pučui, Vakarų valstybės ir pati Rusija viena po kitos pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų kariuomenė pasitraukė iš užimtų pastatų (įskaitant Vilniaus TV bokštą). Buvo uždrausta Lietuvos komunistų partija, pradėti versti Lenino paminklai.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.