Ūkininko startas – 10 galvijų veislių

Ieško savęs

„Gimiau ir užaugau kaime, kiek save atsimenu, mama laikė dvi karves, ūgtelėjęs sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau į ganyklas jų pagirdyti, taip pagal jėgas prisidėdamas prie ūkio darbų“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo B. Širiakov.

Dar vaikystėje būsimasis ūkininkas suprato, kad pinigai neauga ant medžių ir kad jų reikia nuolat. Todėl kai jo, vienuolikmečio, mama paklausė, gal reikėtų parduoti karves ir atsisakyti ūkinės veiklos, minutėlę pagalvojęs berniukas parodė visai nevaikišką įžvalgumą, esą karves galima parduoti, bet vėliau nebus ką parduoti, neliks ir nuolatinių pajamų už pieną. Motina įsiklausė į sūnaus žodžius ir pradėjo pamažu didinti galvijų skaičių.

Prieš trejus metus Kauno kolegijoje baigęs Agroverslų technologijų studijas B. Širiakov sugrįžo į gimtąjį Užventį ir įkūrė savo ūkį. „Su mama dirbame 150 hektarų žemės ir laikome dešimties veislių 80 mėsinių ir pienių galvijų bandą, kurią nuo ūkio įsteigimo pavyko padvigubinti“, – sakė jaunasis ūkininkas.

Daugelis išgirdę, kad ūkininkas laiko 10 skirtingų veislių galvijus ir neužsiima veislininkyste, skėsčioja rankomis ir gūžčioja pečiais: kam reikia tokios veislių įvairovės? Visgi nedidelės savarankiško ūkininkavimo patirties turintis, bet apie galvijus nemažą žinių bagažą sukaupęs jaunas vyras turi savo atsakymą.

„Man galvijų įvairovė – tai savęs paties paieškos ir jauno smulkaus ūkio pradžia. Aiškinuosi, kurie galvijai man patinka ir labiausiai tinka auginti mano ūkio sąlygomis, stebiu jų mitybos ypatumus, priežiūros poreikį ir duodamą naudą. Per laiką atsirinksiu 1–2 labiausiai patinkančias ir pasiteisinusias veisles“, – tvirtino B. Širiakov.

Mažų veislių gyvuliai nepatinka

Šiandien ūkininko bandą sudaro limuzinų, šorthornų, piemontesų, simentalų, angusų, herofordų, golovėjų, Akvitanijos šviesiųjų, holšteinų, Lietuvos juodmargių ir Lietuvos šėmųjų veislės. 20 pieninių karvių, 10 pieninių telyčių, 20 jaučių ir apie 30 prieauglio.

„Iš pieninių galvijų veislių mano akys labiausiai krypsta į juodmargius holšteinus, pieningiausią galvijų veislę pasaulyje. Jie labai nereiklūs, gerai prisitaiko prie pramoninės gamybos sąlygų, pasižymi gera sveikata. Ši pieninių karvių veislė ypatinga ir tuo, kad kuo geresniu pašaru šersi, tuo geresnės kokybės pieną gausi. Kitų veislių karvėms kad ir kokį pašarą duosi, jo kokybė sustoja ties tam tikra riba. Iš mėsinių galvijų žavi Lietuvoje dar mažai kur auginami piemontesai – veislė, išsiskirianti genine savybe užauginti labai ryškius ir stambius raumenis. Piemontesai labai jaukūs, taikūs gyvuliai, karvės lengvai veršiuojasi, lengva auginti. Jie yra limuzinų analogas tik su geresniu charakteriu“, – išvardijo labiausiai patinkančių veislių privalumus ūkininkas.

B. Širiakov atskleidė, kad jam nepatinka mažų veislių galvijai. „Su aukštesniais lengviau dirbti, jie yra produktyvesni“, – tvirtino vyras.

Visą pašarą, išskyrus perkamus priedus, galvijams B. Širiakov ruošia pats. Anksčiau šerdavo daugiausia šienainiu, o pastaruoju metu pagrindinį pašarą sudaro liucerna, kuri, jaunojo ūkininko nuomone, yra geras ir maistingas augalas.

Anot B. Širiakov, gyvuliui pašaras labai svarbus, nuo jo kokybės priklauso primilžių kiekis, pieno ir mėsos kokybė, jų augimo intensyvumas bei sveikata – viskas, dėl ko auginami gyvuliai.

Be liucernos, motina su sūnumi dar augina žieminius ir vasarinius kviečius, avižų-vikių mišinius, žolinius pašarus, vasarinius miežius ir žieminius kvietrugius. Dalį derliaus sunaudoja pašarų gamybai, perteklių – parduoda. Jaunasis ūkininkas džiaugiasi, kad jo laukuose užaugintų javų prikūlimo vidurkis kiek aukštesnis nei rajono, vadinasi, ūkininkaujama teisinga kryptimi.

Vasarą visus galvijus jaunasis ūkininkas gano periodiškai atnaujinamose pievose. Šaltuoju metų laiku pieninės karvės ir veršeliai apgyvendinami įprastose fermose, o visi kiti galvijai žiemas leidžia šalto tipo fermose, į kurias jiems nuolat tiekiamas šviežias vanduo ir pašaras, yra įrengti sausi guoliai.

Žavi veiklos laisvė

Mišriame ūkyje darbų apstu, tik spėk suktis, tačiau Benas nei jų gausa, nei nuovargiu nesiskundžia, nors ūkyje triūsia tik abu su mama: „Būna daug darbo, būna ir laisvesnių tarpų. Jei darbus susidėlioji ir susiplanuoji, gali spėti viską pasidaryti. Gal ir norėtųsi daugiau laisvalaikio, bet ne visada įmanoma įgyvendinti šį norą. Prie galimybių reikia prisitaikyti“, – nesigailėjo pasirinkto ūkininko kelio 23-ejų metų vaikinas ir pridūrė, kad laisvalaikį, kurio būna nedaug, praleidžia su artimaisiais ir draugais.

Anot B. Širiakov, ūkyje nėra sudėtingų darbų, tiesiog dirbi ir viskas: „Esu taip įpratęs, kad darbas yra darbas, jį reikia padaryti. Neturiu tokio darbo, kurio nenorėčiau atlikti. Darau, ką reikia: nuo technikos taisymo iki veršelių priėmimo.“

Daugelis jaunų žmonių kratosi gyvenimo kaime ir ūkininkavimo rūpesčių, B. Širiakov atvirkščiai – stengiasi kuo geriau įsitvirtinti, nes ūkininkavimas jam įdomus ir prasmingas darbas. „Kažkas iš kolegų ūkininkų yra pasakęs, kad ūkininkauti gali tik šiek tiek beprotis, nes visus metus dirbi, o atlyginimą dažniausiai gauni tik kartą per metus. Suprantu, kad ne kiekvienas gali rinktis tokią rizikingą veiklą, tačiau man ji patinka. Tarkime, sėji javus, perki trąšas, daug investuoji, bet grūdų supirkimo kainos krenta žemyn, užklumpa sausra, vis tiek turi kaip nors išsisukti iš užklupusių bėdų.

Su gyvuliais tas pats. Pašarą jiems ruoši 2–3 dienas per metus, bet turi numatyti, kad jo užtektų visiems metams. Kas nors nepavyks, bus prasta produkcija, sumažės pajamos, pavyks – bus puiku. Ūkininkaujant yra daug netikėtumo faktorių. Reikia priimti iššūkius ir rasti sprendimus jiems įveikti, bet galbūt tai ir yra gyvenimo prasmė. Savo ūkyje esu vadas, galiu priimti sprendimus, planuoti darbus ir laisvalaikį“, – redakcijai tvirtino jaunatviško maksimalizmo pilnas jaunasis ūkininkas.

Ką nors sugalvos

Šių metų sausra neaplenkė ir B. Širiakov pasėlių bei pievų, todėl vaikinas galėjo paruošti tik trečdalį reikalingų pašarų. „Juos tikriausiai sušersiu per vasarą. Su pašarų atsargomis prastai, labai prastai. Ką reikės daryti, kol kas nežinau, tačiau neabejoju, jog sprendimą rasiu, ką nors sugalvosiu“, – optimizmo dėl laukiančios nežinios neprarado ūkininkas ir pridūrė, kad valdžia galėtų labiau padėti ūkininkams, susiduriantiems su gamtos stichijų padarytais nuostoliais.

Atsakingai į ūkininkavimą žiūrinčiam kelmiškiui nebuvo sudėtinga įveikti šių metų deklaravimo naujoves, nes naujais reikalavimais jis pradėjo domėtis dar pernai rudenį.

„Aiškios ūkio plėtros vizijos dar neturiu, nes viskas priklauso ne tik nuo norų. Svarbu turėti pakankamai žemės, kad galėtum išlaikyti gyvulius. Jei atsiranda galimybė išsinuomoti ar nusipirkti, gali plėstis, bet ką daryti netikėtai sumažėjus plotams? Todėl planuoti plėtrą gali tik gerai viską apskaičiavęs“, – pabrėžė B. Širiakov.

Beno ŠIRIAKOV nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Benas Širiakov

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.