Ūkio vystymo strategijų daug. Kur link sukti?

Industrializacijos ir modernizacijos procesai nuvilia vis daugiau žmonių, nes kelia grėsmę ekologinei pusiausvyrai ir neužtikrina vietos rinkų aprūpinimo biologiškai vertingais produktais. Išsivysčiusių šalių žemės ūkis daro įtaką radikaliam ūkių skaičiaus ir užimtumo lygio žemės ūkyje mažėjimui, sukelia didesnę migraciją iš kaimo ir didėjančią nedarbo problemą.

Pokyčiai išorinėje ir vidinėje ūkio aplinkoje lemia ūkių vystymo krypčių paieškos poreikį. Kokią rinktis ūkio vystymo strategiją – intensyvinti gamybą, įvairinti veiklą ar kt. – kiekvienas sprendžia pats, remdamasis savo požiūriu. Siekiant darnaus žemės ūkio gali būti taikomi įvairūs ūkininkavimo būdai: žemės ūkio intensyvinimas, ekologinis, biodinaminis, anglies kaupimo, tikslusis ar generatyvinis ūkininkavimas. Ūkininkavimo būdų įvairovė padeda užtikrinti žemės ūkio sektoriaus atsparumą, visuomenės saugumą ir pagarbą gamtai.

Prisitaikymo prie dinamiškos aplinkos „receptai“

Po 2010 m. atsirado nauji maisto vartotojų ir gamintojų bendradarbiavimo tinklai.  Vartotojai tampa aktyvesni ir dažnai aiškiai demonstruoja gamybos praktiką pralenkiančius poreikius. Pavyzdžiai apima vartotojų kooperatyvus ir solidarias vietos bei ekologiško maisto pirkėjų grupes, bendruomenės remiamas žemės ūkio ir kolektyvinių miesto sodų ir daržų iniciatyvas. Šios iniciatyvos kelia svarbius naujus klausimus, kurie negali būti tinkamai išspręsti veikiant tradiciškai ar laukiant, kad rinka išspręs.

Nepaisant regioninių skirtumų, yra bendrų dėsningumų, kaip smulkūs žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai randa būdų išgyventi ir net klestėti modernizuodami ūkius, integruodamiesi į dinamiškus kaimo pokyčius ir atliepdami miesto poreikius.

Būdai, kuriuos daugumai ūkininkų pavyksta atrasti ir pritaikyti rinkose, atsitraukus nuo didžiojo plėtros kelio ir verslo intervencijos, dirba už juos ir yra stulbinami. Mokslininkų bendruomenėje net vartojamas terminas – „rinkos veikia vietos ekonomikai“. Bendradarbiaudami su vartotojais, vietos valdžios institucijomis ūkininkai remiasi tokiomis naujomis koncepcijomis, kaip „alternatyvūs maisto tinklai“ (angl. alternative food networks), „pilietiniai maisto tinklai“ (angl. civic food networks), „trumposios maisto tiekimo grandinės“ (angl. short food supply chains), „vietos maisto sistemos“ (angl. local food systems).

Gebėjimas prisitaikyti ar prisitaikymas (angl. resilience) prie dinamiškos išorinės aplinkos turi įtakos ūkio vystymuisi trumpuoju ir ilguoju laikotarpiais. Ši dinamika orientuota į procesą, ji sutelkta ne tiek į patį ūkį, bet kaip jis tvarko savo materialines vertybes, kaip ūkyje jos kuriamos, plečiamos ir keičiamos sprendžiant tiek vidaus pokyčius (pvz., susijusi su ūkio gyvavimo ciklu), tiek reaguojant į išorės pokyčius (pvz., nauji klientų poreikiai ar BŽŪP reforma). Svarbu gebėti atpažinti galimybes ir jas išnaudoti, tai padeda kartu pertvarkyti materialines vertybes ir peržiūrėti kompetencijas.

Kai išorinės ūkininkavimo sąlygos perauga į grėsmes, didėja poreikis stiprinti ūkininkavimo sistemų atsparumą. Atsparios ūkininkavimo sistemos gali tęsti maisto produktų gamybą sunkiais laikais – krizių ir ekstremaliomis sąlygomis.

Kas lemia ūkininkavimo sistemų atsparumą?

Ūkininkaujantieji ir vietos (regiono) bendruomenė susitelkia į vietinius išteklius, naudoja savo kompetenciją ir pajėgumus integruodami vietos išteklius, vartodami ir parduodami vietos produktus trumposiose maisto tiekimo grandinėse.

Ūkininkaujantys ir verslą plėtojantys gyventojai kaimo vietovėse visada gyvena ir veikia labai dinamiškoje ir besikeičiančioje aplinkoje, kur netikrumas ir trikdžiai yra neišvengiami. Skirtingi trikdžiai (besiskiriantys nuspėjamumu, apimtimis, trukme) ūkio ir teritoriniu lygmenimis reikalauja skirtingų atsparumo užtikrinimo strategijų. Tik visada svarbu žinoti, kad ūkininkaujančiųjų bei vietovės vystymąsi valdančiųjų žinios ir suvokimo pokyčiai, sąlygų žemės ūkio ir kaimo sistemoje pasikeitimas gali sukelti netikėtumus ir įtampą.

Mokslininkai išskiria keturis svarbiausius veiksnius, susijusius su geopolitiniais, klimato kaitos, žemės ūkio sektoriaus pokyčiais:

1. Mokymasis gyventi kaitos ir netikrumo sąlygomis – tai yra, ne slepiantis nuo trikdžių, bet juos vertinant kaip galimybę, mokantis iš krizės ir laukiant netikėtumų.
2. Įvairovės, būtinos reorganizavimui ir atsinaujinimui, skatinimas. Tai gali būti pasiekiama išskaidant riziką ir sukuriant amortizatorius. Ūkio (kaimo) veiklų, funkcijų įvairovė traktuojama kaip šaltinis trikdžių lydimoms inovacijoms įgyvendinti.
3. Skirtingų sričių ir disciplinų, vietos ir globalių žinių derinimas mokantis. Labai svarbu remtis įvairiomis praktikomis, institucijomis, vertybėmis, pasaulėžiūromis, sujungti eksperimentinį ir patirtinį (socialinį) mokymąsi, integruoti įvairias nacionalinės ir tarptautinės paramos priemones ir projektus.
4. Saviorganizacijos galimybės kūrimas, kai pripažįstama įvairovės ir kaitos sąveikos. Kai privačios, nevyriausybinės ir viešojo sektoriaus organizacijos geba identifikuoti veiklą lemiančius veiksnius, numatyti veiksnių pasekmes ir joms iš anksto pasiruošti.

Kaimo vietovėje funkcionuoja daug įvairių sistemų ir posistemių. Didėjant jų atsparumui, didėja ir kaimo bendruomenės bei vietovės konkurencingumas, prisitaikymas ir unikalus vietovės vaidmuo regionų vystymosi kontekste. Pavyzdžiui, ekologinių produktų gamintojai ir ekologinio gyvenimo būdo populiarintojai (ekogyvenvietė), lėto maisto ir turizmo paslaugų teikėjai (lėtas miestas) ir kt. Remiantis šiomis įžvalgomis galima teigti, kad ūkio arba regiono atsparumas iš dalies priklauso nuo ūkio ar regiono ypatybių,  iš dalies – nuo procesų.