Ūkis, iš kurio kyla lėktuvai

Nuo medinių aviamodelių – į tikrą dangų 

Kai dar nelankė mokyklos, jis jau konstravo medinius lėktuvų modeliukus senelio staliaus dirbtuvėse. Vaikiškas žaidimas greitai virto rimtesniu susidomėjimu. 

„Pasigaminęs naują modeliuką bėgiodavau „birbdamas“ po sodybos kiemą. Vėliau buvau pasidaręs net su eteriniu varikliu – tokį jau galėdavau užvesti ir valdyti prie jo pritvirtintais trosiukais. Jis pats skrisdavo“, – vaikystės dienas prisimena V. Gabriūnas. 

Kai paaugo, nuolat lydėjo mintis, kad reikės stoti į aviaciją. 

Po tarnybos armijoje jis pradėjo studijuoti ekonomiką Vabalninke, tačiau tuo pat metu nenutolo ir nuo savo svajonės, kartu su draugu važinėdavo į Biržų aeroklubą. Žiemą mokėsi teorijos, o pavasarį prasidėjo praktika – pirmieji skrydžiai sklandytuvu su instruktoriumi. Vis dėlto gyvenimas pakoregavo planus. Viskas staiga nutrūko užklupus netikėtai tėčio ligai.

Nors aviacinė karjera taip ir neprasidėjo, svajonė niekur nedingo. Prieš 35 metus pradėjęs ūkininkauti, vyras nuosekliai plėtė ūkį. Kiekvieną kartą, kai atrodydavo, kad jau gali įsigyti lėktuvą, atsirasdavo svarbesnių investicijų, prireikdavo naujo traktoriaus, plūgo ar kito padargo. 

Pakilti, nepaisant kritimų 

Vis nutoldavusi svajonė, pagaliau išsipildė 2012-aisiais. Sulaukęs gero derliaus, ūkininkas nusipirko savo pirmąjį ultralengvąjį sportinį dvivietį „Zephyr“ modelio lėktuvą. Skraidymas pareikalavo ne tik entuziazmo, bet ir patirties. Pirmasis jo rimtesnis skrydis buvo į Biržus – lėktuvą pilotavo patyręs bičiulis, o grįžtant jį valdyti panoro kitas draugas. Prie kiekvieno naujo lėktuvo reikia priprasti. Leidžiantis prie namų jis neišlaikė aukščio ir greičio, lėktuvas atsitrenkė į keliuką, nulaužė sparną, sudaužė propelerį. 

Po šio įvykio orlaivį pusmetį remontavo Panevėžyje. Tačiau laukimas ūkininkui pasirodė per ilgas: „Negalėjau tiek ilgai neskraidyti – nusipirkau kitą, „Wilga“ modelio lėktuvą.“ 

Sugrįžus suremontuotam „Zephyr“, nesėkmės nesibaigė. Po Antaninių šventės Saločiuose, leidžiantis prie namų po lietaus buvo labai slidu. Lėktuvas stabdomas niekaip nesustojo ir nuslydo į griovį – tuomet gerokai jį apdaužė. Šįkart lėktuvą reikėjo remontuoti Čekijoje, pačiam jį ten nusigabenti. „Visa laimė, kad turėjau „Wilga“ – galėjau toliau skraidyti“, – su šypsena pirmuosius nuotykius prisimena V. Gabriūnas. 

Laikui bėgant vieno ar dviejų lėktuvų nebeužteko. Jis užsisakė dar vieną čekišką „Briustel“ orlaivį. Su bičiuliu, pakilę nuo prie sodybos esančio aerodromo, patys nuskrido į Čekiją jo parsivaryti.

Skrydžiai tapo kasdienybe 

V. Gabriūnas skraido jau keturiolika metų. Jis nejaučia jokios baimės, priešingai, net ir nesėkmės tampa vertinga patirtimi. 

Per šį laiką išbandė daugelį Lietuvos aerodromų, ne kartą skrido į Vilnių, Kauną, dažnai – ir į Rygą. 

„Ypač įdomus nusileidimas Estijos Ruhnu saloje Baltijos jūroje. Ji tokia maža, kad iš viršaus atrodo kaip pašto ženklelis, toks jausmas, jog pritrūks nusileidimo tako“, – pasakoja pašnekovas. Kiekvienas skrydis reikalauja atsakingo pasiruošimo. Reikia iš anksto nusiųsti maršrutą skrydžių valdymo centrui ir sulaukti leidimo su konkrečiomis valandomis bei koordinatėmis. Pilotui nurodoma, kur skristi negalima ir ką reikės apskristi, kitos svarbios kelionės detalės. Nepranešus maršruto dispečeriams, gresia labai didelės baudos. 

Pakilus į orą, viskas tampa paprasčiau. „Užsidedi ausines, įsijungi navigaciją ir skrendi. Labiausiai žavi danguje atsiveriantys saulėtekiai“, – sako V. Gabriūnas.

Tolimesnės kelionės jam taip pat neatrodo sudėtingos. „Į Čekiją dviese su kitu pilotu, pasikeisdami, esame nuskridę per keturias penkias valandas. Patogu. Į Palangą skridau kelis kartus, tai užtruko vos valandą“, – pasakoja pašnekovas. 

Kartą, skrisdamas virš Žaliosios girios, jis pastebėjo iki tol nematytą medinę bažnyčią. Keletą kartų apsuko ratus, bandydamas suprasti, kaip į ją patekti – iš viršaus nesimatė jokio keliuko. Vėliau smalsumas nugalėjo ir vyras leidosi jos ieškoti jau važiuodamas automobiliu. 

V. Gabriūnas dažnai skrenda į netoli Šiaulių esantį Barysių privatų aerodromą, kur susitinka pabendrauti su kitais aviacijos entuziastais. Lietuvoje jų nėra daug – aviacija brangi pramoga. Pasvalyje yra keturi ūkininkai, turintys lėktuvus. Jis buvo pirmasis.

Greičiau ir pigiau 

Ultralengvieji sportiniai lėktuvai nedideli, lengvi, dažniausiai skirti pramoginiams skrydžiams. Jie laikomi saugiais ir ekonomiškais, varikliams tinka įprastas automobilinis benzinas. V. Gabriūnas naudoja 95 markės benziną. Skristi, pasak jo, ne tik patogiau, bet dažnai ir pigiau nei važiuoti automobiliu, skrendi tiesiai, be aplinkkelių. 

Į Palangą, anot pašnekovo, gali ma nuskristi vos už 34 eurus. Lėktuvas skrenda apie 240 kilometrų per valandą greičiu, gali pakilti į pusės kilometro aukštį. Tiesa, į dangų jis nebekyla šaltuoju metų sezonu, kai temperatūra nukrenta žemiau 5 laipsnių šalčio. Ši technika tam nepritaikyta.

„Skrendant į Čekiją reikia perskristi Tatrų kalnus, todėl lėktuvą pakeli aukščiau – virš kilometro. Kalnų grožis užburia, skrendi palyginti žemai, ne kaip dideliame keleiviniame lėktuve. Man patinka grožėtis gamtos peizažais, kur beskristum. Ypač žavi rudeninė Lietuvos gamta, besikeičiančios spalvos. Kai skrendi virš Latvijos ar Estijos, apima jausmas, tarsi ten niekas negyventų – aplink driekiasi vien nesibaigiantys miškai“, – skrydžių patirtimis dalinasi V. Gabriūnas.

Skrydis jam – ne tik pomėgis, bet ir savotiškas atsipalaidavimo būdas. „Viskas pasimiršta. Nors nutikimų pasitaikę nemažai, sudėtingose situacijose būdamas ore stresuoti negali – visada turi veikti šaltas protas. Yra buvę, kad skrendant užgeso variklis, pasitaikę kitų rimtų gedimų. Tuomet, čia ir dabar turi spręsti, kaip saugiai nutūpti“, – prisimena vyras. Vilniuje jis du kartus „skrido“ keleivinio lėktuvo „Boeing 737“ simuliatoriumi ir išbandė profesionalią pilotavimo įrangą. „Sekėsi puikiai. Pastebėjau, kad jį nutupdyti gerokai paprasčiau nei mano pilotuojamą ultralengvąjį orlaivį, ten labai padeda automatika“, – pasakoja V. Gabriūnas.

Danguje – laisvė ir pavojai 

Kartais jam tenka skristi viename aukštyje su paukščiais, todėl ore reikia būti itin atsargiam, susidūrimas gali labai brangiai kainuoti. Jis pasidalino ir viena netikėta patirtimi: „Kartą skridau drauge su gandrais. Jie lėktuvo neišsigando, tik pradėjo greičiau mojuoti sparnais, lyg norėdami jį aplenkti.“ 

Ne kartą įvairiomis progomis yra paskraidinęs savo bičiulius ir artimuosius, skridę žinomi žmonės – žemės ūkio ministras, rajono politikai, pramogų pasaulio atstovai. 

Šiemet į dangų ūkininkas dar nekilo. Žiemą aerodromas buvo užsnigtas, o dabar laukia, kol išdžius pakilimo takai. Lėktuvas jam tarnauja ne tik pramogai, iš oro apžiūri savo laukus, kurių dirba apie 760 hektarų ne tik Pasvalio, bet ir aplinkiniuose rajonuose. 

Skraidymas reikalauja nuolatinės disciplinos ir žinių atnaujinimo. Kasmet pilotai dalyvauja saugių skrydžių seminaruose, o licenciją reikia pratęsti kas penkerius metus, vyresniems – kas dvejus. 

Amžiaus limito nėra, jis pažįsta net 90-metį pilotą. Svarbiausia gera sveikata. 

Vis dėlto aviacija neapsieina be rizikos. „Kiekvienais metais pasitaiko mirtinų kritimų, esu netekęs keleto bičiulių“, – neslepia V. Gabriūnas. 

Jo sodyba neretai tampa sustojimo vieta kitiems pilotams. Per pramoginius renginius, tokius kaip „Skrydis aplink Lietuvą“, čia nusileidžia iki penkiolikos sportinių lėktuvų. 

Kasmet V. Gabriūnas su kitais aviacijos entuziastais vyksta į vieną didžiausių pasaulyje aviacijos parodų, rengiamą Frydrichshafene, Vokietijoje. 

Šiuo metu ūkininkas yra pasilikęs tik vieną lėktuvą, kitus pardavė. Artimiausiuose planuose – su bičiuliais patiems savo lėktuvais nuskristi į Lenkiją ir aplankyti 1933 metais tragiškai žuvusių legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties vietą Soldino miške.

Kristina BALČIŪNAITIENĖ / „Darbas“

Vydo Gabriūno asmeninio albumo ir Aidos Garastaitės nuotr.