Ukraina: ūkininkavimas deokupuotose teritorijose

Chersono srities ūkininkų ir privačių žemės savininkų asociacijos skyriaus vadovas O. Gordijenko latifundist.com papasakojo, kaip šiandien išgyvena Chersono ūkininkas.

Ūkininkavimas minų laukuose

„Gyvename su minomis po kojomis ir dronais virš galvos... Tai supras tik ūkininkai iš deokupuotų teritorijų ar vietovių, kuriose vyksta aktyvūs karo veiksmai. Ginkluotųjų pajėgų dėka dešinysis Chersono srities krantas yra deokupuotas. Tačiau 25 kilometrų zonoje vyksta karo veiksmai – mes dirbame tokioje teritorijoje“, - sako ūkininkas.

Jis teigia, kad 2023 m. pavyko įsteigti kooperatyvą, susijungus su kitais ūkininkais, nes pavieniui išgyventi neįmanoma – dabar 12 ūkininkų valdo apie 1 tūkstantį ha žemės. Vien tik iš šios teritorijos buvo pašalinta 5000 minų.

„Įsivaizduokite, kad kiekvieną reikia surasti, išardyti ir išvežti, - pasakoja O. Gordijenko. - Jei atvirai, nemaniau, kad sezono metu taip greitai pavyks tai padaryti. Išminuotojai su ūkininkais apeidavo laukus. Per dieną nueidavome 22-32 km, žingsnis po žingsnio ieškojo minų... Kariškių pirmiausia buvo išminuojamos kaimų tarybos, šuliniai, elektros pastotės. Supratau, kad mūsų eilė greitai ateis... Studijavome išminavimą Charkove, skaitėme internetą ir dirbome su kariuomene. Kariškiai padėjo ten, kur negalėjome ištraukti minų – jas neutralizavo“.

Deokupacijos pradžioje Chersono sritis dirbo kiek daugiau nei 100 tūkst. ha ūkių, o dabar jau beveik 400 tūkst. ha – tai pasiekta išminuotojų dėka.

Dronų ir bombų košmaras

Ūkininkas pasakoja, jog šiais metais teko susidurti su bepiločių orlaivių problema, todėl traktoriai važiuoja į lauką su REB (elektroninės antidroninės sistemos).

„Logistika nenori pas mus eiti, nes dronai skraido, žmonės bijo, kad negrįš. Galite prarasti ne tik įrangą, bet ir gyvybę. Koks rezultatas? Surandame žmonių, kurie mūsų produkciją išveža į uostus už didesnius pinigus“, - sako O. Gordijenko. – O ir technikos nėra. Kas iki deokupacijos nebuvo išvežta ir pavogta, buvo subombarduota. Į mano įmonę atskrido dvi bombos KAB-500. Jie sunaikino viską, kas buvo. Dėka fondo „Pergalės derlius“, kuris nemokamai suteikia techniką, ūkininkai kažkaip išgyvena. Mieste neturiu nei ūkio, nei angarų, nei technikos, nei namų. Išvažiavome į lauką, pasistatėme priekabą, saulės baterijas. Iš automobilių buvo išimtos baterijos. Nieko, spartietiškai, bet kažkaip dirbame, gyvename...“

Srityje net 90 proc. ūkininkų neturi savų angarų grūdams laikyti – dauguma jų subombarduoti, o nuolat virš galvų zujantys dronai tik ir taikosi į panašius pastatus, tad derlių tenka iškart išvežti tiesiai po jo nuėmimo.

Valdžios pagalba ir žmonių trūkumas

Vyriausybė pažadėjo palengvinti mokesčių naštą ūkininkams deokupuotuose ir pažeidžiamuose regionuose.

O. Gordijenko pasidžiaugė, jog valdžia bent jau panaikino žemės mokestį, tačiau likusius mokesčius vis tiek tenka mokėti. „Netgi ima mokesčius už tuos laikotarpius, kai buvome okupuoti arba kai nedirbome, o išminavome, - piktinasi ūkininkas. – Tačiau deokupuotiems regionams negali būti taikomos tokios pat sąlygos, kaip ir kitiems regionams“.

Daugeliui ūkininkų pasikeitė tik parduodamų grūdų kaina ji krito apie 40 proc. Tuo metu žemės ūkio darbuotojams reikia mokėti atlyginimus, o jie siekia apie 20 000 grivinų, daugelis ūkininkų tiesiog neišgali nieko samdyti, o ir galinčių ūkiuose dirbti žmonių nėra.

„Jau sutarėme su žmonėmis, kad mokame pusę prieškarinės žemės nuomos kainos. Žmonės dėkoja ir už tai, kad mes apskritai dirbame. Nes daugiau nei pusė žmonių išvyko, - sako ūkininkas. - Pas mus beveik nėra žmonių! 70 proc. žmonių pabėgo, neturime iš ko rinktis. Iš pensininkų? Taip jie dar eina dirbti. O ką daryti? Jei valdžia padidintų rezervavimo kvotą (atleidimo nuo mobilizacijos – red. past.), tai būtų rimtas valstybės pagalbos žingsnis. Ne 50 proc., kaip dabar, bet bent 70-75 proc.. Jei valstybei reikia šiuose regionuose pradėti gamybą ir gyvenimą, tai kaip nors turi mums padėti.“

Parengė Ričardas Čekutis