Užbūrė mėlynosios bulvės

Nuo intensyvaus vadybininko darbo Kaune Tautvydas Katkevičius geriausiai pailsi bulvių lauke. Tautvydo tėvų ūkyje prieš kelerius metus pasodintos mėlynosios bulvės mūsų šalyje vis dar neįprastos. „Jas valgau net ir žalias. Nusiplaunu ir kramsnoju“, – tvirtina jaunuolis. Kuo gi jos sužavėjo: skoniu, gerosiomis savybėmis ar tiesiog galimybe pabūti su savimi, išvalyti mintis?

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Kaip nutiko, kad mėlynosios bulvės tapo jūsų pomėgiu? Juk tiesioginis darbas visai su tuo nesusijęs.

Dirbu samdomą vadybinį darbą farmacijos ir slaugos srityje, nors esu studijavęs žemės ūkio mokslus. Mano brolis Egidijus maždaug prieš penkerius metus mėlynųjų bulvių gavo iš Amerikos ir pradėjo jas auginti tėvų ūkyje, Vilkaviškio rajone. Nieko apie jas nežinojome, bet patraukė spalva, šiek tiek egzotiška išvaizda. Kai brolis neteko entuziazmo, pasiūlė man jas auginti. Sutikau, pradėjau šiomis daržovėmis domėtis, netgi įkūriau feisbuko grupę, kurią pavadinau „Mėlynąja Bulve“.

Bulvių laukas vis plėtėsi, man įdomu ir nesunku jas prižiūrėti, nors tai reikalauja gana daug jėgų. Auginame jas daugiausia savo ir savo aplinkos žmonių reikmėms, tiesiog dėl įvairovės, savotiškos atrakcijos. Jos sodinamos tuo pačiu metu, balandžio pabaigoje, kaip ir įprastos, mūsų kraštuose populiariausios bulvių veislės, o nukasamos rugsėjo pradžioje.

Mėlyna bulvių spalva rodo, kad jos vertingos.  

Pradžioje apie jas žinojome mažai, tik vėliau išsiaiškinome tikrąją į mūsų ūkį iš Amerikos atkeliavusių ‘All Blue’ veislės bulvių vertę. Mėlyna daržovių ir vaisių spalva atskleidžia labai svarbią sudedamąją dalį – antocianinus. Šie antioksidantai padeda galynėtis su vėžinėmis ląstelėmis.

Ši veislė priskiriama vidutinio dydžio bulvių kategorijai. Dvi bulvės sveria apie 100 g. Iš tokio kiekio mes gauname apie 20 proc. vitamino C dienos normos, tiek pat kalio ir apie 10 proc. fosforo dienos normos. Be to, yra ir tokių vertingų elementų kaip vitaminas B₆, magnis.

Dar labai svarbu, kad šiose mėlynosiose bulvėse krakmolo gerokai mažiau negu populiariausiose mūsų kraštuose auginamose bulvėse. Pavyzdžiui, mums įprastose bulvėse šios medžiagos gali būti 17–20 proc., o ‘All Blue’ mėlynųjų bulvių tyrimas parodė, kad krakmolo kiekis jose svyruoja nuo 10 iki 12,5 proc.

Koks šių bulvių skonis? Kokių vertinimų, atsiliepimų tenka išgirsti?

Kepant orkaitėje ir keptuvėje arba verdant, skonis toks pats, kaip ir paprastų geltonų lietuviškų bulvių. Man skaniausios orkaitėje keptos mėlynosios bulvės, išlaikančios savo sodrią spalvą. Kepant spalva net paryškėja, o verdant – šiek tiek nusiplauna, nudažo vandenį. Ypač egzotiškai atrodo mėlynųjų bulvių košė.

Daugelis mano pažįstamų vertina šias bulves, bet apskritai lietuviai dar gana konservatyvūs. Kai kurie draugai sako, kad tos bulvės jiems atrodo sugedusios, netinkamos naudoti. O man – priešingai, mėlynosios taip patinka, kad galiu jas valgyti net žalias. Nusiplaunu ir kramsnoju, visai be nieko. Jaučiasi rūgštus poskonis, teko skaityti, kad toks poskonis – dėl gana didelio antioksidantų kiekio. Ne paslaptis, kad termiškai neapdorotos daržovės išsaugo daugiau naudingų medžiagų.

Ką reiškia auginti bulves be trąšų ir chemikalų? Ar užtenka kantrybės nurinkti kolorado vabalus nuo viso lauko?

Man svarbu žinoti, kad valgome bulves be chemijos, užaugintas vien su meile. Ir sodinti, ir nuimti bulvių derlių tenka naudojantis technika. Dalis žolių sunaikinama bulves apvagojant, bet daugiausia darbo ravint rankomis. Kad laukas būtų švarus, bent kartą jį nuravime rankomis.

Kolorado vabalus irgi renkame tik rankomis. Bulvių lauke man šis darbas kasdienis, bet kai, nužydėjus bulvėms, jau eina į pabaigą, kai kantrybės su jais galynėtis lieka vis mažiau, tariu sau: „Tegu ir vabalai gauna savo dalį, maisto pakaks visiems...“

Įdomu tai, kad kolorado vabalai labiau mėgsta mėlynųjų bulvių krūmus. Kai šalia augindavome įprastas geltonas bulves, pastebėjome, kad mėlynųjų krūmus kramsnodavo net po kelis vabalus, o ant lietuviškųjų kenkėjų gerokai mažiau. Skirtumas buvo akivaizdus.

Ar jūsų paklausia, kam jums reikia to bulvių lauko?

Ir klausia, ir stebisi. Sako, turi galvą ir normalų darbą – kam tau dar tokios nesąmonės, kam vargti su bulvėmis ir apskritai kam kišti rankas į žemę? O man tai – pabėgimas nuo kasdienio darbo, nuo bendravimo su daugybe žmonių, nuo miesto šurmulio. Net ir sunkesnis fizinis darbas kaime man absoliutus atsipalaidavimas. Dirbdamas bulvių lauke susitapatinu su gamta, atitrūkstu nuo skubaus gyvenimo ritmo.

Kiekvienas etapas, pradedant nuo pasiruošimo, bulviasodis, pirmi išdygę daigai, bulvių augimas, stebėjimas, derliaus nuėmimas – savaip praturtina mane kaip augintoją ir lauko prižiūrėtoją, teikia nenusakomo džiaugsmo. Užtenka pažvelgti į bulvių lauką, žydintį violetiniais žiedais – ir nesunku tai suprasti...

Tai ir prasmingas laiko realizavimas: netradicinių, vertingų bulvių užsiauginu ir sau, ir draugams, artimiesiems. Ekologiška produkcija padeda tausoti sveikatą. Tai materiali nauda, suteikianti man ir poilsio, ir energijos, naujų jėgų.

Kaip vasarą paskirstote laiką tarp vadybininko darbo ir rūpesčių bulvių lauke?  Tikriausiai maršrutas tarp miesto ir kaimo tampa dažnesnis?

Poilsiui nuo samdomo darbo per metus susikaupia keturios savaitės atostogų. Tris išnaudoju birželį: dvi savaites tenka rinkti kolorado vabalus, o trečią – ravėti. Šiais metais paskaičiavau, kad piktžolėms ravėti prireikė 50 valandų, o kenkėjams rinkti net 90 valandų gryno darbo. Ketvirtą atostogų savaitę pasilieku arba poilsiui kaime, arba įvairiems rudeniniams darbams tėvų ūkyje. Dar pridėkime visus savaitgalius pavasarį, vasarą ir rudenį, kai laukuose ir sodyboje darbymetis.

Laikas, praleistas kaime, gamtos apsuptyje – viena geriausių poilsio formų. Nebūtinai tik tėviškėje, bet ir kur nors šalia, tarkim, prie ežero ar miške, Vištyčio regioniniame parke. Kaimas man asocijuojasi su ramybe, susiliejimu su savimi, savęs pažinimu. Kai niekur neskubi, ir mintys tampa skaidresnės, aiškesnės, geras poilsis padeda susikaupti tolesniems darbams, rasti teisingiausius sprendimus.

Nuo rutinos atitraukia ir kitokie užsiėmimai?

Didelę laisvalaikio dalį, priklausomai nuo metų laiko, skiriu sportiniams pomėgiams: krepšiniui, bėgiojimui, važiavimui dviračiu, slidinėjimui, pačiūžoms. Nuo pat vaikystės sportas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Be minėtų pomėgių, mane dar domina pasaulio ekonomika, kasdien seku naujienas, procesus akcijų biržose, domiuosi technologijomis ir panašiai.

Kas padeda nepaklysti tarp vertybių, tobulėti?

Man tobulėjimas – tarsi keturios kėdės kojos, kurios visos turi būti tvirtos. Tos keturios svarbiausios atramos, palaikančios stabilumą, man yra kūnas, protas, siela ir dvasia. Kūnas turi būti fiziškai tvirtas, kad galėtum save realizuoti įvairioje veikloje. Kita kėdės koja yra protas: reikia mokytis iš kiekvienos dienos kažką pasiimti, praleisti ją produktyviai. Jeigu pabaigę tiesioginį darbą nepasiliekame laiko sau, kažkur atsiranda spraga ir nejučiomis pradedame judėti žemyn. Siela – meditacijos, ramūs pasivaikščiojimai miške, apmąstymai, savianalizė ir tiesiog dėkingumas už gyvenimą. Tobulėti dvasiškai man padeda ir bažnyčia.

Visą laiką klausausi savo širdies, pasikliauju nuojauta – ir nelieku apgautas, nesvarbu, kokia veikla užsiimčiau. Stengiuosi į gyvenimą žvelgti pozityviai, lanksčiai, tolerantiškai.

Tautvydo Katkevičiaus nuotraukos

2021-01-29