Užgavėnių sotumas lemia sėkmę

Vincentas SAKAS Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Pokalėdinis mėsėdžio laikotarpis trunka iki Užgavėnių. Mėsėdas liaudies metskait­lyje (kalendoriuje) buvo piršlybų, o jeigu ilgesnis, tai ir vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų griežtai baigdavosi. O po Velykų – jau pavasaris, darbymečio pradžia. 

Diena po Užgavėnių – pirmoji priešvelykinio pasninko diena. Jaunesniems skaitytojams derėtų priminti, jog pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo per pirmąjį pavasario pilnaties sekmadienį švenčiamų Velykų. Todėl, kaip ir Velykos, taip ir Užgavėnės minimos vis kitu laiku. Šiemet Velykos bus švenčiamos balandžio 16–17 d., taigi užsigavėsime vasario 28 d. (7 savaitės prieš Velykas). Liaudiškuose Užgavėnių papročiuose persipina senosios gamtatikiškos ir krikščioniškos tradicijos.

Neatsiejama Užgavėnių tradicijų dalis Dar mūsų amžiaus pradžioje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje žmonės savitai pažymėdavo tris paskutiniąsias mėsėdo dienas – sek­madienį, pirmadienį ir antradienį (įprastąją Užgavėnių dieną). Visi kalendorinių švenčių (ne tik Užgavėnių) papročiai ir tradicijos yra susiję su žemdirbyste ir valstiečio ūkiu. Visi jie turi bendrą prasmę ir tikslą – pirmiausia užtikrinti gerą derlių, gyvulių produktyvumą ir gausų prieauglį, gerą sveikatą, šeimos padidėjimą, sėkmingas vedybas, santarvę ir sėkmę visuose kituose reikaluose. Tikėta, kad jei per metus nešiosiesi užantyje Užgavėnių valgių likučių mazgelyje pasirišus, vištos bus dėslios ir raganų burtai nepakenks. Šiuo atveju išryškėja tikėjimas stebuklinga Užgavėnių valgių puotos likučių (kaip ir Kūčių vakarienės) galia. Pavyzdžiui, Tverečiaus (Ignalinos r.) apylinkių žmonės tikėjo, kad „nors truputį mėsos palikus, pelės rūbų nekapos“. Kitur Lietuvoje manyta, kad Užgavėnių valgių likusiais riebalais prieš pirmąjį pavasarinį arimą patepus žagrės noragus, jau suartoje dirvoje usnys neželsiančios. Jeigu tokiais taukais ištepsi kojas bei rankas ir jų nenusiplausi iki pat Pelenų dienos ryto, tais metais gyvatė neįkąs. Pagrindiniai lietuvių naudoti tais laikais riebalai – kiaulienos taukai, lašiniai, o kiaulė kadaise buvo dievams aukojamas gyvulys, vaisingumo, gero derliaus simbolis. Lietuviai per Užgavėnes ant stalo dėdavo rūkytos kiaulienos gaminių. O karštai rūkyta šoninė – mėgstamiausias Klaipėdos krašto lietuvininkų šišioniškių Užgavėnių valgis. Kita vertus, mitologija liudija glaudų kiaulės ryšį su mirusiųjų pasauliu, vadinasi, ir su parama gyvųjų darbams. Tad noragų ištepimas galėjo būti aukojimo žemei senovinis paprotys. Ypatinga tradicija – per Užgavėnes būtina sočiai pavalgyti. Sotumas turėjo lemti gerus metus. Švenčionių krašto šeimininkės visas tris Užgavėnių dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį – virdavo riebią putrą iš ruginių miltų raugo ar burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų blynų tam, kad „daržovės geriau derėtų“. Dzūkijoje prie stalo šeimyna sėsdavo sekmadienį šešis, pirmadienį aštuonis, o antradienį, kaip ir visur, – dvylika kartų. Visus valgymo kartus reikėdavo prisivalgyti sočiai – „būsi sotus, riebus ir stiprus visus metus“. Ritualiniai Užgavėnių patiekalai visoje Lietuvoje buvo blynai ir kiauliena. Mažojoje Lietuvoje – šiupinys, blynai ir aviena. Vieni tautotyrininkai teigia, kad blynai kaip Užgavėnių apeiginis valgis siejamas su blogosioms jėgoms neprieinamos uždaros erdvės, kitų – su atgimstančios Saulės idėja. Tverečėnų paskutinis valgis per Užgavėnes būdavo kiaušinienė. Čia galima pastebėti kiaušinio kaip vaisingumo simbolio, gyvybę slepiančio daikto ryšį su pavasario švenčių, kur kiaušinis tampa pagrindiniu ritualiniu maistu, papročiais. Vėlesniais laikais šis paprotys aiškintas, nors ir su magijos potekste, bet labai paprastai – „kad vištos būtų dėslios“. Šventa taisyklė – per Užgavėnes vaišinti kiekvieną į namus užėjusį žmogų. O jis, nors ir sotus, privalėjo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paragauti. Višakio Rūdos apylinkėse (Kazlų Rūdos sav.) nuo Užgavėnių nors ir mažą likusį mėsos gabalėlį įlydydavo į taukus. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanoms buvo teikiama ir gydomoji galia – jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams. Užgavėnių vakarienei maistą ruošdavo dar su šviesa – manyta, kad kas per Užgavėnes anksčiau pavakarieniaus, tas anksčiau rugius nusipjaus, tam duonelės nepritrūks. Tik ne jaunimas. Ne vienas jų dubenį su Užgavėnių pabaigtuvių valgiu – lakštiniais – apglėbdavo jau gaidžiams pirmą giesmę nugiedojus.

Užgavėnių valgiai Kaip minėjau, lietuviai Užgavėnes švęsti pradėdavo ketvirtadienį, jį vadino „riebiu ketvergu“. Nuo tada jau valgydavo pavakarius. Maistas buvo itin riebus: blynai – pietums, mėsa – pavakariams, šiupinys – vakarienei. „Riebųjį penktadienį“ mėsos neduodavo, nes tai pasninko diena, bet pieniškus patiekalus valgė net penkis kartus. Tradiciniai tų dienų valgiai: šiupinys, kiunkė, blynai, sklindžiai (miltiniai ir bulviniai), lašinukais įdarytos bandelės, kopūstai, dešros, vėdarai. Ypatinga reikšmė teikiama kiaulės šnipui ir uodegai. Sakoma, kad tas, kuris jas šiupinyje pirmasis suras, pirmas ir ves ar ištekės, į kurio pusę nuvirsiąs kiaulės šnipas – tas tais metais praturtės. Šiupinys verdamas iš javų grūdų, kruopų, žirnių, pupelių, pupų, lašinių arba riebios kiaulienos (dažnai mėsą pakepindavo, kad būtų traškesnė, gardesnė ir išvaizdesnė). Į šiupinį pridedama įvairių prieskonių. Kiunkė (šutynė) – šutintos bulvės su mėsa, jau vėlesnių laikų autentiškas sakralinis Žemaitijos valgis. Rūkyto kumpio arba kiaulienos gabalai, morka ir svogūnas sudedami į vandenį, kurio pilama mažiau, negu verdant sriubą, ir troškinama, kol mėsa visiškai suminkštėja. Ant mėsos sudedamos luptos bulvės, pagardinama druska, pipirais, laurų lapais. Šutinama, kol bulvės gerai išverda. Visoje Lietuvoje nuo seniausių laikų buvo kepami sklindžiai su raugu, o vėliau, atsiradus mielėms, – mieliniai sklindžiai. Blynai būdavo kepami visos keptuvės dydžio ir patiekiami su mirkalais. Per Užgavėnes tiekiami į stalą su svogūnų, spirgų ir grietinės padažu. Žemaitijoje ypač populiarūs būdavo rūgštūs blynai iš mielinės apie parą raugintos tešlos (apie Tauragę vadinamos „ponpočkos“). Grūdai (rugių, kviečių, miežių, net avižų), virti taukuose ir nusausinti. Juos valgė dar ir po karo (Mosėdžio, Skuodo apyl.). „Kropeliai“ – Šakių r. Žvirgždaičių apylinkėse iš gerųjų miltų raugintos tešlos bandelės, virtos taukuose. Šaltiena – tradicinis žiemgalių Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių. Kopūstai – labai riebus patiekalas, verdamas su riebia dešra arba riebia kiauliena Užgavėnėms Aukštaitijoje. Valgomi per pusryčius ir pavakarius. Rytų Aukštaitijoje lakštiniai arba kruopos – paskutinis mėsėdo valgis, pieniškas. Valgomas prieš vidurnaktį, „kai mėsa jau nebelenda“. Spurgos („pončkos“), įdarytos džemu, atsirado Eišiškių apylinkėse. Atkeliavo iš Lenkijos, o lenkai jas nusižiūrėjo iš vokiečių, kurių Užgavėnių valgis būtent ir buvo keturkampės su įspaustu viduriu aliejuje virtos spurgos. Miežinį alų Užgavėnėms ruošdavo iš anksto, kiti jo užsiraugdavo tuoj po Kalėdų. Žiūrėdavo, kad nenusistotų, būtų smarkus, aštraus skonio ir kvapo. Alumi vaišindavo svečius, gurkšnodavo patys, ypač jau nebespėjantys su visais vaikščioti. Taigi, nors Lietuva turėjo bendrus sakralinius, apeiginius Užgavėnių valgius: šiupinį, blynus ir sklindžius, tačiau kiekvienas regio­nas dar turėjo ir išskirtinių, tik tam kraštui būdingų valgių.

Lietuvininkų šišioniškių Užgavėnių avienos sriuba – avienė Ji būdavo verdama išskirtinai Užgavėnėms. Avieną virdavo su daržovėmis (česnakais, morkomis, pastarnokų ir petražolių šaknimis, svogūnais, salierų gumbais). Pirmąsias putas nugraibydavo, o mėsą virdavo ant silpnos ugnies tol, kol ji lengvai atsiskirdavo nuo kaulų. Baigiant virti, pasūdydavo, įmesdavo laurų lapų, juodųjų ir kvapiųjų pipirų ir, uždengus dangtį, viralą su visa mėsa pastatydavo šiltai. Tuo metu paruošdavo miltinius kukulius, juos atskirai išvirdavo pasūdytame ir čiobreliais pagardintame vandenyje, išgriebdavo ir subadydavo mediniu virbalu. Pagaminti tokius miltinius kukulius būdavo ne taip jau paprasta. Jaunos mergikės, padedamos patyrusios šeimininkės, mažiausiai porą mėnesių kasdien mokėsi, kad jie išeitų purūs ir minkšti. Tiesa, net ir Mažojoje Lietuvoje įvairiose vietose virdavo ir įvairius kukulius. Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties apskrityse virdavo baltos duonos kukulius, Ragainės, Stalupėnų, Pakalnės apskrityse – miltinius kukulius su obuoliais, Klaipėdos, Šilutės, Tilžės apskrityse – purius ir minkštus miltinius kukulius. Per Užgavėnes, visiems susirinkus prie pietų stalo, sriubinėje (Mažojoje Lietuvoje sriubinė – būtinas stalo serviravimo indas, nes sriuba, supilta į sriubinę ir tik tada pagardinta prieskoninėmis žolelėmis, nešama ant stalo, ten kurį laiką palaikoma, „sunoksta“, pritraukia kvapiųjų žolelių aromato ir tampa kur kas gardesnė bei aromatingesnė) patiekdavo riebų avienos sultinį, sočiai pagardintą čiobreliais. Atskiruose dubenyse būdavo patiekiama virta aviena ir kukuliai. Šeimininkė kiekvienam į lėkštę įpildavo garuojančio sultinio, o patys valgytojai į jį dėdavosi avienos ir kukulių. Suvalgius lėkštę karštos Užgavėnių avienės, visus išpildavo sveikas prakaitas – ne be reikalo ji buvo vadinama vaistu – pavasario valgiu, kai per žiemą pasilpusiam organizmui pravartu atgauti jėgas, sustiprėti, stiprinti imunitetą.

Purūs miltiniai kukuliai prie avienės

500 g aukščiausios rūšies kvietinių miltų, 1 stiklinė karšto vandens, 1 kiaušinis, druskos. Vandenyje ištirpinkite druską, kiaušinį suplakite, supilkite į išsijotus miltus, išminkykite tešlą ir palikite ją subręsti. Po valandėlės suformuokite piršto storio volelį, supjaustykite jį maždaug 2 cm gabalėliais ir virkite pasūdytame bei čiobreliais pagardintame vandenyje, kol iškils. Išgriebtus subadykite mediniu virbalu. Duonos kukuliai prie avienės 500 g sužiedėjusios baltos duonos be plutų, 250 mg pieno, 2 kiaušiniai, šaukštas smulkintų petražolių, druskos. Duoną susmulkinkite ir išmirkykite piene, po to sumaišykite su kiaušinių plakiniu, petražolėmis ir druska. Formuokite graikinio riešuto dydžio kukulius ir meskite į verdantį vandenį. Užvirinti nereikia, tik nuimkite puodą nuo ugnies ir palikite uždengtą 20 min. Kukulius išgriebkite ir patiekite į stalą.

Parengė „ŪP“ korespondentė Angelė PILVELIENĖ

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.