V. Janulevičius. Dronų siena: naujo karo ekonomika ir Lietuvos atsakomybė

Turėdami omenyje šių dienų realijas, puikiai suprantame, kad šis sprendimas nėra vien formalumas: per pastaruosius du mėnesius du dronai jau įskrido į mūsų teritoriją iš Baltarusijos, vienas jų turėjo sprogstamąjį užtaisą.

Lenkija, savo ruožtu, patyrė labai rimtą išpuolį, kai rugsėjį į jos teritoriją įskrido keli Rusijos dronai. Jie buvo numušti F-16 raketomis, tačiau pats incidentas sukėlė diskusiją – ar valstybė gali sau leisti milijonines raketas šimtams pigių bepiločių? Šis įvykis tapo ne tik kariniu, bet ir ekonominiu bei politiniu išbandymu, parodžiusiu, kad vien technologinė galia neužtikrina atsparumo be tvarių sprendimų.

Taigi nauji teisės aktų pakeitimai rodo, kad Lietuva rimtai reaguoja į šią naują grėsmę. Tačiau vien teisinės procedūros neužtikrina saugumo. Turime pripažinti: karo logika keičiasi iš esmės.

Ukrainos patirtis parodė, kaip greitai griūva senoji karo ekonomika. Kaip pabrėžia CSIS analizė „Lessons from the Ukraine Conflict: Modern Warfare in the Age of Autonomy, Information, and Resilience“, dronai šiandien yra ne periferinė, o centrinė karo priemonė. FPV aparatai už kelis šimtus eurų masiškai naikina rusų tankus, kurių vieno kaina siekia 5–10 mln. eurų. Dronai už kelis tūkstančius eurų neutralizuoja radarus, kurių vertė – dešimtys milijonų.

Tai iš esmės keičia karo ekonomiką: tradicinės platformos be antidroninės apsaugos tampa pažeidžiamos ir neefektyvios. Karas tampa tinklų kova – kas sugeba sujungti sensorius, elektroninę kovą, dirbtinį intelektą ir gamybą į vientisą ekosistemą, tas įgyja pranašumą.

Ši realybė reiškia, kad vien tankų ar raketų įsigijimas mūsų saugumo nebeišspręs. Reikia visos naujos sistemos. Ir toje sistemoje būtent gynybos pramonė vaidina lemiamą vaidmenį.

Šią realybę mato ir NATO. Rugsėjo 20 d. paskelbtoje CFR analizėje siūlomi trys strateginiai sprendimai.

Pirmasis – bendras antidroninės gynybos fondas, analogiškas bendram amunicijos pirkimui, kad šalys nebekartotų vienos kitos sprendimų, o kurtų masto ekonomiją.

Antrasis – vieningi reagavimo protokolai. Jei Lenkija droną numuša, o Lietuva tik stebi, priešas greitai identifikuos ir išnaudos silpniausią grandį; todėl mums reikia aiškių, sutartų taisyklių, kada ir kaip reaguojama, kad nebūtų erdvės dviprasmybėms ar vėlavimui. Vieningi protokolai reiškia ne tik bendrą komandų grandinę, bet ir standartizuotus sprendimų priėmimo kriterijus, greitus informacijos mainus, suderintą teisinių veiksmų tvarką ir bendrus pratybų scenarijus — taip sumažinsime riziką, kad sprendimai bus priimami fragmentiškai arba pavėluotai.

Trečiasis – pramonės integracija. Antidroninės priemonės neturi būti vienkartiniai pirkimai – jos turi tapti ilgalaikės ES ir NATO gynybos strategijos dalimi. Tai nėra vien karinis klausimas – tai ir ekonominis, ir industrinis iššūkis.

Jau ne kartą ir ne du esu pabrėžęs: jei nesugebėsime įtraukti savo gamintojų, būsime tik vartotojai. Jei liksime tik pirkėjai, mūsų saugumas taps priklausomas nuo užsienio tiekimo grandinių, o didžioji dalis lėšų tiesiog iškeliaus iš Lietuvos ekonomikos. Savo ruožtu įtraukdami vietos pramonę mes ne tik sukursime darbo vietas ir technologinį know-how, bet ir stiprinsime tiekimo grandinių atsparumą, mažinsime priklausomybę ir galėsime eksportuoti sprendimus, kurie taptų mūsų ekonomikos varikliu. Tai – skirtumas tarp pasyvaus vartotojo vaidmens ir aktyvaus saugumo bei ekonominės savarankiškumo kūrimo.

Kad ši dilema nėra teorinė, rugsėjį parodė Lenkijos patirtis. Rusijos dronus ji numušinėjo F-16 raketomis. Generolas Wiesław Kukuła tada sakė: „Nesvarbi yra šios raketos kaina. Svarbu yra tai, ką šis dronas gali sunaikinti. Jei tai būtų lenko gyvybė – ji neturi kainos. Panaudosime šimtą kartų brangesnę raketą, jeigu taip išsaugosime bent vieną gyvybę.“ Žmogiškai suprantama.

Tačiau lenkų žiniasklaida ir visuomenė visai logiškai uždavė klausimą: ar valstybė gali sau leisti milijonines raketas naudoti numušti šimtams pigių dronų? Gal jau seniai laikas nebe ieškoti, o turėti efektyvesnius sprendimus, juolab turime prieš akis visą Ukrainos patirtį, kur dronų karas vyksta dabar realiu laiku, kiekvieną dieną. Tereikia stebėti, mokytis ir tą kiekvienos dienos efektyvumo patirtį panaudoti savo šalyse.

Dar daugiau klausimų kilo po Wyryki incidento, kai iš pradžių skelbta, kad žalą padarė dronas, bet vėliau pripažinta, jog tai galėjo būti lenkų raketa. Tai parodė, kad viena klaida gali sukelti ne tik materialinius nuostolius, bet ir pasitikėjimo krizę. O pasitikėjimas savo kariuomene yra esminis mūsų atsparumo karinėms grėsmėms pagrindas.

Lietuva šiandien skiria apie 4 proc. BVP gynybai, o po mokesčių reformos šios lėšos dar padidės. Verslui tai buvo ir yra labai skausminga reforma, todėl būtent verslas turi pilną teisę labai griežtai reikalauti atskaitomybės, kaip tie pinigai bus panaudoti. Jei tai bus vien užsienio sistemų importas – būsime priklausomi ir mūsų nauda bus tik laikina ar net simbolinė. Kodėl simbolinė? Nes jokie pirkimai nespės reaguoti į gynybos pramonės ir konkrečiai dronų karo pokyčius, kurie, kaip jau sakiau, vyksta realiu laiku kiekvieną dieną.

Jei dalis lėšų bus nukreipta į Lietuvos įmonių inovacijas – sukursime technologinę bazę, darbo vietas ir garantuosime, kad mūsų saugumas bus kur kas labiau užtikrintas ir bus mūsų rankose.

Lenkijos patirtis parodė dar vieną svarbų aspektą – visuomenės reakciją. Žmonės jautriai vertina komunikacijos klaidas. Jei vieną dieną sakoma „žalą padarė dronas“, o kitą – „gal mūsų raketa“, pasitikėjimas kariuomene smunka. Tai pamoka Lietuvai. Jei norime, kad visuomenė palaikytų dideles investicijas į gynybą, turime parodyti, kad pinigai naudojami racionaliai – ne vien brangioms raketoms, bet ir pigesnėms, efektyvioms sistemoms.

Iš to kyla penki konkretūs žingsniai, kurių Lietuva turėtų imtis. Pirmiausia, sukurti nacionalinę antidronų programą, integruotą į NATO fondą, su vietinės pramonės dalyvavimu. Antra, investuoti į mažo aukščio oro erdvės stebėjimo tinklą – radarus, RF detektorius, optinius sensorius. Trečia, vystyti pigias neutralizavimo priemones – elektroninę kovą, lazerius, tinklus. Ketvirta, derinti protokolus su Lenkija ir Latvija, kad nebūtų skirtingų taisyklių, nesikirstų teisinės bazės ir reagavimo protokolai. Penkta, įsteigti technologijų fondą, finansuojamą ir iš naujų mokesčių pajamų, nukreipiant lėšas Lietuvos įmonių inovacijoms vystyti.

Seimo sprendimas supaprastinti procedūras yra tik pirmas, formalus žingsnis. CSIS analizė iš Ukrainos parodė, kad karo logika pasikeitė – pigus dronas naikina milijoninę techniką. Todėl mūsų užduotis aiški: papildomos lėšos po mokesčių reformos turi būti panaudotos taip, kad stiprintų ne tik oro gynybą, bet ir mūsų pramonę, ir visuomenės  pasitikėjimą bei tikėjimą mūsų pasirengimu apsiginti. Šiandien kova vyksta ne tik ore, bet ir gamyklose bei visuomenės sąmonėje.

LPK informacija