Vaikai ir virtualios erdvės grėsmės

Jei sūnus ar dukra sėdi savo kambaryje prie kompiuterio, galime būti ramūs. Toks požiūris, vis dar būdingas daliai tėvų, užliūliuoja ir jie nepastebi, kas vyksta iš tikrųjų. O realybė tokia: internetas ne tik padeda vaikams ir paaugliams tobulėti, plėsti akiratį, gerinti užsienio kalbų žinias, bet ir kelia daug pavojų.

Nerimą keliančios tendencijos „Niekada neimk iš nepažįstamo žmogaus saldainių, o jei užkalbino, bėk į kitą gatvės pusę“, – šio įspėjimo, kurį mums vaikystėje kartojo tėvai, paprastai neužmirštame perduoti savo vaikams. O virtualios erdvės grėsmės dar dažnai neįvertiname. Tyrimų duomenimis, apie saugumą naudojantis internetu su vaikais nekalbama kas ketvirtoje šeimoje. Taip pat jie atskleidžia, kad net 76 proc. 9–16 metų Lietuvos vaikų turi savo asmeninį profilį socialinių tinklų svetainėse. Pastaraisiais metais labai padaugėjo internetu besinaudojančių vaikų, jaunesnių nei devyneri metai. Vis daugiau mažų vaikų naudojasi prie interneto prijungtais planšetiniais kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais su jutikliniais ekranais. Vidutinis pradedančiųjų interneto naudotojų amžiaus – aštuoneri metai. Net 95 proc. Lietuvos vaikų prisijungia prie interneto ne rečiau kaip kartą per savaitę. Daugiau nei 50 proc. vaikų bendrauja internetu su žmonėmis, kurių iš tikro nepažįsta, ir daugiau kaip 20 proc. vaikų eina susitikti su internetiniais draugais. Ar esate tikri, kad tarp jų nėra jūsų dukters ar sūnaus? Ar garantuojate, kad jis, susidūręs su interneto saugumo problema, kreipsis pagalbos į jus? Jei bent į vieną iš šių klausimų atsakytumėte neigiamai, įsiklausykite į psichologų, kitų specialistų patarimus ir imkitės priemonių, kol dar ne vėlu.

Sulaukia vis daugiau kreipimųsi Viešoji įstaiga „Vaikų linija“, jau trečius metus vykdydama projektą „Saugesnis internetas“, teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, susidūrusiems su sekstingu, seksualiniu viliojimu, elektroninėmis patyčiomis ar kita bauginama patirtimi naudojantis internetu. Kasmet vis daugiau kreipiasi nepilnamečių. „Vaikų linijos“ psichologė, savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė pasakoja, kad per metus sulaukiama apie 400 skambučių ir elektroninių laiškų, kuriuose vaikai, paaugliai dalijasi neigiama patirtimi, įgyta virtualioje erdvėje. Jie kreipiasi vis drąsiau, nes padaugėjo informacijos, kur ieškoti pagalbos, šią žinią stengiamasi skleisti kuo plačiau. „Dažniausiai kreipiasi 11–15 metų paaugliai. Opiausia problema išlieka elektroninės patyčios, žeminantys komentarai elektroninėje erdvėje, privatumo pažeidimo atvejai, tapatybės pasisavinimo problemos. Daug skambučių dėl tarpusavio santykių virtualioje erdvėje, bendravimo internetu su mokyklos draugais“, – komentuoja psichologė. Kita dažna situacija, kai internetu susipažįstama su naujais draugais ir klausiama, kaip su jais reikėtų bendrauti. Pasitaiko informacijos, kad vaikai sulaukia nepažįstamų žmonių prašymų atsiųsti nuotraukas, grasinimų, jei nesiunčia, seksualinio turinio žinučių. Šie atvejai nėra dažni.

Nepasitiki tėvais ir jų bijo „Vaikai dažniausiai savo nuotraukas, vadinamąsias asmenukes, su intymia, seksualine potekste išsiunčia nepagalvoję, ta informacija pasklinda ir jie sulaukia užgauliojimų, patyčių“, – aiškina J. S. Jasiulionė. Ji pastebi, kad atsitikus tokiai bėdai paaugliai vis dar dažniau kreipiasi į bendraamžius, o ne į tėvus. Tai didelė problema. Tėvai turi suprasti, kad vaikai gali klysti, nereikia dėl to ant jų pykti. Reikėtų susilaikyti nuo kaltinimų, pamokslavimų, įsiklausyti, ką vaikai sako. Juk jie dėl to ir kreipiasi į „Vaikų liniją“, nes žino, kad ji yra anonimiška, konfidenciali, čia jų nepasmerks dėl netinkamo elgesio. Šią pagalbą teikiančios organizacijos atstovai tokiais atvejais vis tiek pataria ieškoti savo aplinkoje suaugusiųjų, kurie gali padėti, jei ne tėvai, tai gal dėdė, teta, socialinis pedagogas, mokytojas. Dėl vaikų saugumo internete ir jame kylančios grėsmės į „Vaikų linijos“ konsultantus gali kreiptis ir tėvai. Deja, jie tai daro labai retai. Psichologė pataria pirmiausia tėvams savęs paklausti, ar jie gerai išmano naujausias kompiuterines technologijas. Kai kurie patys su vaikais bendrauja feisbuke, tačiau kiti tėvai net nežino, kas yra feisbukas ir kaip jis veikia, ką jau kalbėti apie jo keliamos grėsmės suvokimą.

Nesidomi, ką veikia atžalos „Dažniausiai tėvams tiesiog trūksta noro pasidomėti, ką jų atžala veikia virtualioje erdvėje. Tie, kurie palaiko artimą ryšį su vaikais, paprastai viską žino. Tačiau nemažai daliai tėvų atrodo, jog vaikas, sėdėdamas namie prie kompiuterio, yra visiškai saugus, kad tai geriau negu bastymasis gatvėmis“, – sako „Vaikų linijos“ atstovė. Pasak psichologės, tokie tėvai įsitikinę, jog nėra ko lįsti ir žiūrėti, ką vaikas veikia, – pakanka, kad jis namie. Tai klaidingas požiūris. Dar pradinukams reikėtų paaiškinti apie saugų elgesį internete. Būtent tokio amžiaus vaikai šiuo požiūriu yra pažeidžiamiausi. Paaugliai jau gana gerai žino, kokios bėdos jų tyko internetinėje aplinkoje. Kitas dalykas, kad paaugliai per daug savimi pasitiki (tai natūralus šio amžiaus tarpsnio raidos ypatumas), dėl to leidžia sau eksperimentuoti negalvodami apie pasekmes, neįvertina saugumo ribų. Jiems svarbu turėti privačią erdvę, kurios tėvai nekontroliuotų, todėl bet kokį tėvų kišimąsi dažniausiai jie vertina neigiamai. Ne mažiau svarbu bendrauti su savo atžala. Jei vaikas ištikus bėdai žinos, kad bet kada gali kreiptis pagalbos į tėvus ir to nebijos daryti, tai jau labai daug. Kur kas daugiau negu draudimai ar griežta kontrolė. Dar vienas reikšmingas aspektas – abipusis atvirumas, pabrėžia psichologė.

Smalsūs, bet labai pažeidžiami Ryšių reguliavimo tarnybos, taip pat dalyvaujančios projekte „Saugus internetas“, atstovė ryšiams su visuomene Rasa Karalienė sako, kad vaikai – ypač smalsi, labai pažeidžiama ir jautri interneto naudotojų grupė. Jie puikiai įvaldę visas naująsias technologijas, tačiau daug ką daro internete nepagalvodami apie galimą grėsmę ir pasekmes. Tėvų pareiga jiems išaiškinti privatumo saugojimo prasmę, padėti nustatyti privatumo ribas: juk eidamas gatve visiems garsiai nešauki, kuo esi vardu, kur mokaisi, kokie tavo pomėgiai, su kuo draugauji. Smagu pasigirti, kad socialiniame tinkle turi 500 draugų, tačiau nusikaltėliai irgi gali apsimesti tavo draugais, sužinoti, kur važiuosi atostogauti su šeima, kada namai bus tušti. „Opi problema – bendravimas su nepažįstamais. Jie internetinėje aplinkoje gali būti tokie pat pavojingi, kaip ir nepažįstami realiame gyvenime. Kai kurie iš jų gali turėti piktų kėslų ir dažnai savo taikiniu pasirenka pažeidžiamiausią grupę – vaikus“, – įspėja Ryšių reguliavimo tarnybos atstovė. Pasak jos, nusikaltėliai puikiai išmano vaikų ir paauglių psichologiją, žino, kaip su jais elgtis virtualioje erdvėje. Jie sudomina savo aukas sukurdami jiems pažįstamą aplinką, slaptumo įspūdį, o jau įgavę vaikų pasitikėjimą pradeda laužyti įprastus bendravimo barjerus, dažniausiai taikoma taktika – bauginimas.

Giedrė Budvytienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.