Valstybę išsaugojo tautos valia ir ryžtas

Griaudamas žiemos likučius į mūsų kraštą artėja pavasaris,  mūsų tautos prisikėlimo 32-asis rytmetis – Kovo 11-oji.  Šį kartą plazdančios  mūsų valstybės vėliavos, mūsų širdys ir varpų garsai sveikins ne tik savo nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, bet ir ukrainiečių tautą, herojiškai kovojančią prieš Putino rusiškąjį  imperializmą, kuris daugelį metų niokojo ir mūsų kraštą.  

Sutraukytos nelaisvės grandinės  

Į Kovo 11-ją ėjome nešdamiesi savo širdyse Vasario 16-osios idėjas, savo Tėvynės laisvės vilties vėliavą, pažymėtą Birželio 23-osios sukilėlių, narsiųjų partizanų, knygnešių, tremtinių, žuvusių ar nukankintų mūsų tautiečių aukomis. Šią dieną simbolizuoja ant architekto Karolio Reisono įrengto pjedestalo aukštai pakilęs skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas angelas, vienoje rankoje laikantis sutraukytas nelaisvės grandines, o kitoje rankoje – karžygių   iškovotą Lietuvos laisvės vėliavą. Ši vėliava turėtų lemti ir mūsų tolimesnį skrydį, kurio sėkmė daug priklauso nuo šių dienų polėkio, nuo susiklausymo, kasdieninio darbo, mūsų tautinės dvasios išsaugojimo.  Kaip sakė profesorius Stasys Šalkauskis, mūsų valstybės pastatas turėtų laikytis ant trijų kolonų – tautiškumo, krikščionybės ir demokratijos. Kovo 11-oji turėtų mus paskatinti  visomis priemonėmis – savo širdimis, kūrybinėmis galiomis – stiprinti tas valstybės pastatą laikančias kolonas. Turime saugoti ir puoselėti mūsų svarbiausią savo dvasinės kultūros elementą – kalbą, savo istorinę atmintį, savo papročius, tradicijas. 

Su tautų draugystės šūkiais

Penkiasdešimt metų trukusios sovietinės okupacijos tikslas buvo, prisidengiant vadinamuoju internacionalizmu ar „tautų draugystės“ šūkiais, sunaikinti  mūsų tautos istorinę atmintį, kalbą, valstybę. Vienoje televizijos laidoje profesorius E. Gudavičius labai taikliai pasakė: sovietinis okupantas buvo užsibrėžęs mus asimiliuoti, sunaikinti. Tai buvo aišku visiems. Pavyzdžių gausybė. Maskva pageidavo, kad Vilniaus universiteto studentai diplominius darbus rašytų rusų kalba, kad visuomeniniai mokslai būtų dėstomi rusiškai. Lietuvos komunistų partijos komitetuose ir kai kuriose kitose įmonėse bei įstaigose  raštai jau buvo rašomi tik rusų kalba. Kauno miesto buvusio Lenino rajono antrasis partijos sekretorius Vladimiras  Liapinas  – vietos rusas, atvirai reikšdavo nepasitenkinimą kalbančiajam lietuviškai, tyčiodavosi pamatęs   kryželį. Tai teko patirti ir man asmeniškai, kai darbo reikalais su įmonės buhaltere Janina Pašiūniene apsilankėme to sovietinio „draugo“ kabinete. Buhalterę užsipuolė, kam ji  ant kaklo pasikabinusi grandinėlę su kryželiu, o mane – kodėl aš su  nekalbu. Apie tai jis priekaištaudamas pranešė ir mūsų įmonės direktoriui. 

Klajokliais būti nenorėjo  

Vis labiau buvo pabrėžiamas būtinas „vyresniojo brolio“ kalbos vartojimas. Brežnevinėje konstitucijoje jau buvo išbrauktas respublikų kalbų įvardijimas. Po  ginčų palikti tik formalūs respublikų pavadinimai. Tačiau ir jų likimas buvo aiškus. Propagandinėmis pastangomis bandyta mus sulydyti į vieną „ sovietinę liaudį“. Net dainuška buvo sukurta: „Moj adres – Sovietskij Sojuz...“

Lietuvis visada turėjo ne kažkokio pasaulio klajoklio abstraktų adresą, o savo namus, savo Tėvynę. Labai ilgėdavosi jos netekęs. Nesmagu, kad dabartiniais laikais kai kas,  lyg praradęs savo tautines šaknis,  nesidrovi vadinti save tik Europos ar pasaulio piliečiu. 

Kai kas  patyliukais mesteli ir dvikalbystės užuominą perša, nes jiems labiau priimtini angliški ar „tarptautiniai“ žodžiai. Kartais pasigirsta prikimusių balsų, norinčių iškreiptai pavaizduoti pokario metų antisovietinę kovą, partizanų vaidmenį kovojant su okupantu. Tokie  savo balsais  įsijungia į  Kremliaus svaičiojimų orkestrą.

Sulaikė rusų kolonistų antplūdį  

Kai kurie Lietuvos istorikai bei politikai, prisidengdami nuomonių įvairove, o ne istoriniais faktais, tęsia sovietinių „išvaduotojų“ propagandines tradicijas, nekritiškai priimdami sovietinių represinių organų  sukurptus „įrodymus“.  Net  skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas Kaune kažkam užkliuvo, kaip atseit žadinantis karinę dvasią.   O ta dvasia tikrai labai reikalinga, ypač dabar matant Ukrainos įvykius.

Mūsų namų pastato kolonas išgelbėjo tautos valia ir ryžtas, mūsų geriausių sūnų ir dukterų gyvybių aukos. Beveik dešimt metų trukęs antisovietinis partizaninis karas, paskleidęs atėjūnams baimę,  sulaikė rusų kolonistų antplūdį į mūsų kaimus, į mūsų kraštą. 

Mums   brangūs valstybiniai simboliai, lietuviškas žodis ir jo skambesys. Džiugu, kad žmonės, ypač patriotiškai nusiteikęs jaunimas, brangina savo kalbą, puošiasi tautinio pasididžiavimo ženklais – mūsų valstybės simboliais. 

Kovą pakeitė dvasinė rezistencija 

Per visą sovietinę okupaciją mus palaikė gyvas tikėjimas, tautinė savimonė, viltis ir aukos prasmės supratimas. Dirbant rezistencijoje teko bendrauti su prieškario  Lietuvos paskutiniu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, vienuolika metų kalintu sovietinio lagerio vienutėje. Paklausiau, iš kur jis sėmėsi ištvermės. J. Urbšys šiek tiek pagalvojęs atsakė: „Dažnai kalbėdavau rožinį, tiesa, jo neturėjau, bet karoliukus atstodavo pirštai. Didelės stiprybės teikė ir Lietuvos įvaizdis – mintimis nukeliaudavau į Vadaktėlius, Kauną, Vilnių...“

Dešimt metų trukusią ginkluotą partizaninę kovą pakeitė dvasinė rezistencija, Vėl atsirado knygnešiai, pogrindinė spauda, „LKB kronika“, kūrėsi pogrindinės jaunimo organizacijos.

1989 m. Vasario 16-osios išvakarėse Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio konferencijoje buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos suvereniteto atkūrimo. Prisimenu, kaip ši rezoliucija prakaitu išmušė konferencijoje dalyvavusį ir netoli manęs sėdėjusį berods iš Vokietijos atvykusį „svečią“ Klimaitį, reikalavusį nepykinti Maskvos ir nepriimti tokios rezoliucijos. Jam atkirtį tada davė kalbėjęs vienas iš Lietuvos Sąjūdžio veikėjų Kazimieras Motieka.  Rezoliucija buvo priimta.

Tais pačiais – 1989 metais Lietuva pirmą kartą pokaryje džiūgaudama laisvai šventė savo valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ją.

Geležinė uždanga sutrupėjo 

1990 metais Kovo 11-osios Aktu atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,  sovietinėje imperijoje atsivėrė plyšys,  atsirado galimybė išlikti mums, kaip tautai, su savo kalba, su savo kultūra. Atsirado galimybė dirbti sau, o ne svetimųjų labui, sutrupėjo geležinė uždanga, skyrusi mus nuo kitų pasaulio šalių. Tačiau šių dienų sūkuriuose svarbu neprarasti savo tautos dvasinių vertybių, orumo, saviraiškos, savo gyvųjų šaknų. Tai turėtų tai suprasti mūsų   valstybės vadovai. Pasitelkiant visuomenines patriotines organizacijas,  jie turėtų  aktyvinti priemones, išsaugojančias mūsų nacionalinę  kultūrą, o ne pasiduoti kosmopolitinio liberalizmo, kultūros  sukomercinimo pučiantiems vėjams. Kaip ne kartą yra pabrėžęs filosofas Vydūnas ir kiti mūsų mąstytojai – tik iš sąmoningo tautiškumo išauga ir pilietiškumas, sudarydamas tvirtą mūsų valstybės pamatą. Prie šio pamato tvirtinimo žymiai daugiau, negu dabar, savo neformalia veikla turėtų prisidėti mūsų mokyklos.

Tegul su mūsų Trispalve visada žydi ir už savo laisvę kovojančios Ukrainos dangaus ir derlingų laukų spalvomis pažymėtas žiedas. Garbė Lietuvai, šlovė Ukrainai.

Zigmas TAMAKAUSKAS

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas.