Valstybės parama stiprina ūkininką ar jo priklausomybę?

Pagalba ar dar vienas atidėjimas?

Neseniai Vyriausybė nusprendė padidinti skubios paramos žemės ūkiui sumą iki 20 mln. Eur – prie Europos Komisijos (EK) skirtų 10 mln. Eur pridėta dar 10 mln. Eur nacionalinių lėšų. Sprendimas suprantamas. Žemės ūkis susiduria su padidėjusiomis gamybos sąnaudomis, rinkų svyravimais ir kitais iššūkiais. Be to, spartinamas tiesioginių išmokų avansų mokėjimas, kad ūkininkai galėtų lengviau valdyti išaugusias sąnaudas ir išlaikyti finansinį stabilumą.

Niekas neginčija, kad ūkininkui krizės metu reikia pagalbos. Klausimas kitas – ką ši pagalba turėtų padaryti? Jeigu jos tikslas – padėti ūkiui išgyventi išskirtinai sunkų laikotarpį, tokia priemonė yra visiškai suprantama. Tačiau vien pagalbos suteikimas savaime dar nereiškia, kad problema išspręsta. Kas bus kitais metais? Jeigu vėl atsiras poreikis skirti 10, 20 ar 30 mln. Eur, turėtume savęs paklausti, ar ankstesnė parama padėjo sumažinti problemos priežastis, ar tik leido jų sprendimą atidėti?

Čia prasideda daug svarbesnė diskusija apie pačią žemės ūkio politikos esmę. Gera pagalba turėtų ne tik padėti išgyventi šiandienos krizę, bet ir mažinti rytdienos pažeidžiamumą. Todėl svarbu ne tai, ar reikėjo skirti 20 mln. Eur, o ką turime padaryti su šiais pinigais, kad po kelerių metų nereikėtų prašyti dar 20 mln. Eur.

Parama nėra blogis

Būtų klaida šią diskusiją paversti ginču tarp „daugiau valstybės“ ir „mažiau valstybės“. Žemės ūkis nėra įprastas verslas. Ūkininko sprendimus veikia klimatas, biologiniai procesai, geopolitika, energijos ir trąšų kainos, pasaulinės rinkos bei prekybos politika. Be to, ūkininkai teikia visuomenei paslaugas, kurias rinka ne visada tinkamai įvertina – saugo kraštovaizdį, biologinę įvairovę, dirvožemį ir kaimo gyvybingumą.

Todėl viešoji parama žemės ūkiui turi aiškų pagrindą. Tai pripažįsta ir pati ES. Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslai apima gyvybingas ūkių pajamas, atsparumą, konkurencingumą ir ilgalaikį maisto saugumą. EK 2025 m. paskelbta Žemės ūkio ir maisto vizija taip pat pabrėžia teisingas ūkininkų pajamas, stipresnę ūkininko poziciją maisto grandinėje, pajamas iš kelių šaltinių ir didesnį atsparumą. Taigi problema nėra pati parama. Problema – jos architektūra ir rezultatas. Parama gali padėti ūkiui išgyventi, prisitaikyti ir sustiprėti. Tačiau ji taip pat gali tapti nuolatiniu mechanizmu, kompensuojančiu tas pačias problemas, jeigu kartu neinvestuojama į jų priežastis.

Čia svarbus principas – politika ne tik finansuoja ūkininko veiklą – ji taip pat formuoja jo sprendimus ir elgesį. Jeigu paramos sistema daugiausia atlygina už esamą gamybos modelį, natūralu, kad ūkininkas bus skatinamas jį išlaikyti. Jeigu parama padeda kurti pridėtinę vertę, mažinti riziką, stiprinti rinkos galią ir diversifikuoti pajamas, ji gali iš esmės didinti ūkio atsparumą. Todėl verta klausti ne tik, kiek paramos skiriame, bet ir kokį elgesį bei kokį žemės ūkio modelį ta parama skatina.

Trys paramos paskirtys

Į paramą žemės ūkiui reikėtų žiūrėti per tris skirtingus jos poveikio lygius. Pirmoji – parama išgyventi. Ji reikalinga, kai ūkininką ištinka ekstremali situacija, staigus rinkos sukrėtimas, stichinė nelaimė ar kitas įvykis, kurio jis negali kontroliuoti. Tokiais atvejais valstybės pagalba yra ne tik pateisinama – ji gali būti būtina, siekiant išvengti didesnių ekonominių ir socialinių pasekmių.

Antroji – parama prisitaikyti. Tai investicijos į technologijas, produktyvumą, energijos efektyvumą, rizikos valdymą, kooperaciją, žinias ir inovacijas. Tokia parama jau turėtų ne tik kompensuoti dabartinį sunkumą, bet ir padėti ūkiui geriau pasirengti kitam.

Trečioji – parama kurti didesnį pajamų gebėjimą. Tai investicijos į perdirbimą, naujus produktus, tiesioginį pardavimą, trumpesnes tiekimo grandines, kooperaciją, stipresnę ūkininko poziciją rinkoje ir pajamų diversifikaciją. Kitaip tariant, ne tik į tai, kad ūkininkas gautų daugiau paramos, bet ir į tai, kad jis pats turėtų daugiau galimybių uždirbti.

Šis skirtumas yra esminis. Pirmoji parama padeda išgyventi. Antroji – prisitaikyti. Trečioji – stiprinti gebėjimą uždirbti ir mažinti pažeidžiamumą. Todėl ilgalaikės žemės ūkio politikos tikslas neturėtų būti, kad ūkininkui apskritai nebereikėtų valstybės paramos. Tai nebūtų nei realu, nei būtina. Tikslas turėtų būti kitas – kad parama vis labiau stiprintų ūkininko ekonominį atsparumą, o ne vien kompensuotų jo silpnumą. Galbūt būtent šio skirtumo šiandien labiausiai trūksta diskusijoje apie paramą žemės ūkiui.

Kiek kainuoja priklausomybė?

Kai kalbame apie paramą, dažniausiai klausiame, kiek pinigų skirti ūkininkams. Rečiau klausiame, ką už tuos pinigus sukūrėme. Ar po penkerių metų ūkis bus konkurencingesnis, atsparesnis rinkos ir klimato sukrėtimams, mažiau priklausomas nuo išorinių išteklių? Ar ūkininkas gaus didesnę galutinio produkto vertės dalį? Jeigu atsakymas „taip“, parama tampa investicija. Jeigu ne – ji gali tapti išlaidomis, kurias po kelerių metų vėl reikės kartoti.

Tai nereiškia, kad ūkininkas yra kaltas dėl priklausomybės nuo paramos. Jei sistema daugelį metų skatina tam tikrą elgesį, atsakomybę turi prisiimti ir ją kurianti politika. Todėl svarbu klausti ne to, kodėl ūkininkas priklausomas nuo paramos, o ar sukūrėme sąlygas jam pačiam uždirbti daugiau ir būti atsparesniam. Čia svarbus dar vienas skirtumas. Turime ne tik remti ūkininko pajamas, bet ir stiprinti jo gebėjimą tas pajamas uždirbti. Pirmuoju atveju valstybė kompensuoja trūkumą, o antruoju – padeda sukurti ekonominį pagrindą, dėl kurio ateityje tokio kompensavimo gali reikėti mažiau.

Žemės ūkis nėra tik laukas

Mes vis dar pernelyg dažnai kalbame apie žemės ūkį, kaip apie produkcijos gamybą – kiek tonų užauginta, kiek litrų pagaminta, kiek hektarų deklaruota. Tačiau maisto sistema tuo nesibaigia. Nuo lauko iki vartotojo yra ilga vertės grandinė – perdirbimas, logistika, prekyba, rinkodara, produktų kūrimas.

Todėl daugiau produkcijos nebūtinai reiškia daugiau pajamų ūkininkui. Galime pagaminti daugiau žaliavos, tačiau didesnė pridėtinė vertė gali būti sukurta kitose grandinės dalyse. VTodėl valstybės paramą turėtume vertinti ne tik pagal tai, kiek ji padeda pagaminti, bet ir pagal tai, kiek padeda sukurti bei išlaikyti vertės Lietuvoje ir pas ūkininką.

BŽŪP kalba apie atsparumą. Ar mes jį matuojame?

Pati BŽŪP vis daugiau kalba apie ūkių atsparumą, pajamas iš kelių šaltinių, stipresnę ūkininko poziciją maisto grandinėje ir gebėjimą prisitaikyti prie krizių. Tačiau kyla paprastas klausimas – jeigu atsparumas yra politikos tikslas, ar mes jį pakankamai gerai matuojame?

Galbūt turėtume vertinti ne tik tai, kiek paramos gavo ūkis, bet ir tai, kas jame pasikeitė – ar sumažėjo sąnaudos ir rizika, ar padidėjo pajamų šaltinių įvairovė, ar sustiprėjo ūkininko pozicija rinkoje? Europa neatsisako pajamų ir krizės paramos. Ir neturėtų jos atsisakyti. Tačiau kartu turime siekti, kad parama ne tik palaikytų dabartinį ūkį, bet ir padėtų sukurti atsparesnį ateities ūkį. Tai ne tik Lietuvos, bet ir vienas svarbiausių būsimos Europos žemės ūkio politikos klausimų.

Gal reikia pakeisti patį sėkmės matą?

Galbūt ateityje turėtume daug mažiau klausti, kiek pinigų gavome žemės ūkiui, ir daug dažniau – ką už tuos pinigus sukūrėme. Jeigu investavome į technologijas – kiek padidėjo produktyvumas ir sumažėjo sąnaudos? Jeigu rėmėme perdirbimą – kiek daugiau pridėtinės vertės liko Lietuvoje? Jeigu rėmėme kooperaciją – ar sustiprėjo ūkininkų derybinė galia? Jeigu rėmėme jaunuosius ūkininkus – ar jie sukūrė gyvybingus ir atsparius ūkius? Jeigu mokėjome už aplinkosaugą – kokias viešąsias gėrybes už tai gavome? Jeigu kompensavome krizės nuostolius – ar kartu sumažinome būsimų krizių riziką?

Tokie klausimai leistų paramos politiką perkelti nuo išmokų administravimo prie rezultatų kūrimo. Tai reikštų ir kitokį požiūrį į paramos vertinimą. Paramos sėkmę turėtume matuoti ne vien išmokėta suma ar įgyvendintų projektų skaičiumi, bet ir tuo, kiek dėl jos ūkininkai tapo produktyvesni, atsparesni, stipresni rinkoje ir pajėgesni kurti pajamas.

Reikia ne mažiau, o kitokios valstybės

Grįžkime prie M. Thatcher citatos. Jeigu ją suprasime tiesiogiai, ji gali būti klaidinanti. Valstybė neturėtų pasitraukti iš žemės ūkio. Maisto saugumas, kaimo gyvybingumas, aplinkosauga ir ūkių atsparumas yra visuomenės interesas. Tačiau valstybė taip pat neturėtų stengtis išspręsti kiekvieną ūkininko problemą papildoma subsidija. Jos užduotis turėtų būti sudėtingesnė – ne padaryti už ūkininką, o padėti jam pačiam padaryti daugiau. Ne kompensuoti kiekvieną nesėkmę, o padėti sumažinti rizikas. Ne tik finansuoti gamybą, bet padėti kurti vertę. Ne tik palaikyti šiandienos ūkį, bet investuoti į rytdienos atsparumą. Ne tik mokėti paramą, bet kurti sąlygas, kuriomis ūkininkas rinkoje gali uždirbti daugiau.

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane jau įtvirtintas tikslas didinti žemės ir maisto ūkio pridėtinę vertę bei konkurencingumą. Todėl galbūt problema nėra ta, kad neturime teisingų tikslų. Problema – ar pakankamai nuosekliai vertiname, kaip jų siekiame ir ar juos pasiekiame. Valstybės vaidmuo turėtų būti ne mažesnis, o kitoks – nuo nuolatinio problemų kompensavimo pereiti prie sąlygų, leidžiančių ūkiams tas problemas spręsti savo gebėjimais.

O ką daryti su tais 20 mln. Eur?

Tai ir yra pats svarbiausias klausimas, kurį šiandien turėtume užduoti. Ne tai, ar reikėjo skirti 20 mln. Eur, ir net ne tai, kam juos skirti, o ką turime daryti su šiais 20 mln. Eur, kad po kelerių metų nereikėtų prašyti dar 20 mln. Eur?

Jeigu dalis šių lėšų padės ūkiams išgyventi – tai bus prasminga. Jeigu kita dalis padės ūkiams prisitaikyti – dar geriau. Tačiau didžiausia šių lėšų vertė būtų tada, jeigu jos bent iš dalies padėtų sumažinti būsimą pažeidžiamumą – stiprintų ūkių gebėjimą kurti didesnę pridėtinę vertę, didintų jų derybinę galią maisto grandinėje, mažintų priklausomybę nuo išorinių išteklių ir padėtų pasirengti kitoms krizėms.

Tuomet šiandien išleisti pinigai galėtų tapti ne vien išlaidomis, o investicija į mažesnį rytdienos poreikį gelbėti. Tai galėtų būti ir vienas svarbiausių kriterijų vertinant būsimą žemės ūkio politiką. Veiksminga politika ne kasmet ieško papildomų lėšų gaisrams gesinti, o po kelerių metų leidžia konstatuoti – sektorius tapo stipresnis, todėl šiandien jam reikia mažiau gelbėjimo.

Būtent čia slypi tikroji valstybės paramos prasmė. Ne padaryti viską už ūkininką, o padėti sukurti tokį žemės ūkį, kuris vis daugiau gali padaryti pats. Ir galbūt tai būtų geriausias atsakymas į pradžioje iškeltą klausimą – valstybės parama stiprina ūkininką tada, kai dėl jos ateityje jam reikia ne daugiau, o mažiau gelbėjimo.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.