Verbos – džiaugsmas ir liga

Eglė  Leonovienė

„Prieš Verbų sekmadienį einu į mišką, prisiskinu kadagių, išsprogusių karklų šakelių ir surišu nedideles verbas – jomis apdalinu artimuosius, nešuosi į bažnyčią. O mano verbos – interjero puošmena akims paganyti, sielai pasidžiaugti“, – apie verbas, savo „džiaugsmą ir ligą“, pradeda pasakoti garsi Varėnos verbų rišėja tautodailininkė Eugenija Bakšienė.

Augalų užsiaugina, žaliavą pasiruošia Viso šio grožio, kurį matome nuotraukose, E. Bakšienė nebeturi: kasmet prieš Kaziuko mugę varėniškė padaro apie 200 verbų, nedaug ką parsiveža iš Vilniaus namo, o kas liko, dingsta Varėnos mugėje – žmonėms patinka natūralios, neįkyrios, dailiais raštais, ornamentais sugulusios žolynų spalvos. „Didžiausias mano darbo įvertinimas – ne uždarbis. Palyginti, kiek darbo ir pastangų įdėta, jis visai nedidelis. Mane žavi augalų pasaulis, be to, Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė turi ypatingą trauką, aurą – jai niekaip negaliu atsispirti“, – atvirauja verbų rišėja, kuriai įkvėpimą kurti dovanoja natūralų augalų grožį vertinantys žmonės. Verbų meistrės darbymetis prasideda balandį, ankstyvą gegužę – kai laikas į dirvą berti augalų sėklas. Linai, juodgrūdės, įvairių rūšių kermėkai, „lapės“, „zuikio uodegėlės“, dygminai, rugiai, ežiuolės... Visų žolynų pavadinimų neišvardysi, jų ir Eugenija nežino. Beveik visas reikiamas žaliavas ji užsiaugina pati: kiekvieną dieną apeina lysves ir darželius, suskina ir surenka tik tinkamus. Nemažai žolynų ji randa pievose, palaukėse, miškuose. Augalus išdžiovinti – leng­viausias darbas, daugiausia kant­rybės ir kruopštumo reikia juos rūšiuojant pagal spalvas, kotelių ilgį, žiedų ypatumus. E. Bakšienė augalus iš karto sudeda į atskiras dėžutes – rišdama verbas sutaupo daug laiko. Kai kuriuos žolynus ji padažo anilino dažais – ryškių spalvų vengia, išgauna lengvus atspalvius.

Už pirmą uždarbį – lietpaltis dukrai Eugenija neslepia, kad kasmet prieš Kaziuko mugę namuose nėra kur kojos pastatyti: kambariai apkrauti žolynais, verbos sukištos į vazas ir vazeles, bokalus ir stiklines, kitos guli dėžėse, kurios užgožia visą nedidelio buto erdvę, – reikėtų nuosavo namo! „Verbas rišu jau dvidešimt metų. Iš pradžių vyrui mano pomėgis patiko, dabar jau erzina. „Ar tau negana?“ – vis manęs klausia. Aš jį puikiai suprantu, todėl ir jam, ir sau kasmet pažadu daugiau nevargti, bet grįžtu iš Kaziuko... ir vėl viskas iš naujo!“ – juokiasi E. Bakšienė ir prisipažįsta, kad jei ne šis užsiėmimas, atleista po 23 metų vadovaujamo darbo Varėnos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato mezgykloje, būtų tiesiog pražuvusi. Netekusi darbo moteris nusprendė įsiklausyti į visą gyvenimą jaučiamą potraukį kurti floristikos meną: pradėjo daryti atvirukus, kalėdinius žaisliukus, sodus, kompozicijas, verbas. „Turėjau knygą „Vilniaus verbos“, galėjau pasiskaityti, pasižiūrėti, bet ne – magėjo pačiai rasti savo kelią: dariau, kaip išmaniau, tad nenuostabu, kad pirma verba buvo išties nevykusi“, – prisimena tautodailininkė. 1993 metais su 15 verbų „kraičiu“ ji pirmą kartą atvyko į Kaziuko mugę Vilniuje. Už gautus pinigus Eugenija nupirko dukrai lietpaltį. Tada suprato: nepražus, be darbo neliks!

Noriai dalijasi patirtimi Atrodytų, E. Bakšienė jau perkando visas gudrybes, atmintinai išmoko verbų rišimo būdus, atrado gražiausius jų derinius, rankos jau pačios žino, ką imti, kaip dėti, ir vis dėlto kiekvienais metais ji stengiasi sugalvoti ką nors naujo. „Kiekvienas kūrėjas turi savo stilių, braižą – nuo to nepabėgsi, tačiau kiekvieną naujovę galima interpretuoti savaip. Akį jau turiu, tad mugėse, šventėse pasidomiu ir kitų meistrų verbomis, greitai pastebiu ir nekruopštų darbą, netinkamai paruoštus augalus, ir originalius, naujoviškus sprendimus“, – šypsosi varėniškė. Talentinga verbų rišėja ne kartą dalyvavo „Aukso vainiko“, „Auksalio kupko“ parodose, dainų šventėse, o 2004 metais, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, Dubline vykusioje Europos mugėje su dukra, taip pat tautodailininke, Violeta Abariene mokė užsieniečius rišti verbas. Savo patirtimi ir įgūdžiais ji noriai dalijasi įvairiuose kursuose, rengia seminarus, jau 12 metų dirba Varėnos moksleivių kūrybos centre. „Daugelis klausia, kodėl mano verbos nesertifikuotos kaip tautinis paveldas. Šį klausimą prieš trejus metus man pateikė ir po Kaziuko mugę besidairantys komisijos nariai, patys į jį ir atsakė: „Neatitinka regioninio reikalavimo: verba – ne Dzūkijos krašto produktas.“ Taigi, Dievulis mane ne toje vietoje apgyvendino!“ – šmaikštauja Eugenija.

Eugenijos rekordai

• Per 15 minučių E. Bakšienė suriša 50 cm ilgio figūrinę verbą.
• Stilizuotai verbai su 9 gėlėmis surišti prireikė daugiau kaip 500 rugių varpų.
• 2013 metais įkvėpta dukters Violetos Abarienės varėniškė surišo volelinę verbą ant dantų krapštuko iš Lietuvos vėliavos spalvomis nudažytų motiejukų ir kaip segę padovanojo prezidentei Daliai Grybauskaitei.
• 60-mečio proga rengiamai parodai tautodailininkė surišo kiek aukštesnę nei vidutinio žmogaus ūgio verbą.

Ar turite talentą  rišti verbas?

• Talentas prakalbinti augalus, pasak Eugenijos, – Dievo dovana. Reikia ne tik mokėti verbas rišti, bet ir pačiam žolynus auginti, rinkti, džiovinti, paruošti. „Tai juodas darbas, kurį reikia mėgti“, – be pagražinimų apie savo pomėgį kalba tautodailininkė ir ragina pasitikrinti – pabandyti patiems surišti verbą.
• Yra trys pagrindinės rūšys – plokščios, figūrinės ir volelinės verbos. Pastarosios lygaus paviršiaus, joms surišti reikia ne tik ypatingų augalų, bet ir meistriško kruopštumo, patyrimo. Pačios paklausiausios – figūrinės verbos. Jose naudojami įvairūs sausuolių žiedai, smilgos, originalios formos, neįprastos rašto faktūros išgaunamos skirtingais būdais rišant javus ar motiejukus.
• Gražiai verbai surišti kartais prireikia iki 8 rūšių augalų, tačiau ne mažiau originalios tik iš rugių ir motiejukų surištos verbos. Pasirinktus augalus prieš rišdami gerai sudrėkinkite: iš vakaro supurkškite vandeniu, laikykite polietileno maišelyje, kad taptų lankstūs ir rišami netrupėtų.
• Verbos kotui susiraskite labai tiesią karklo šaką, taip pat reikės stiprių lininių siūlų, aštrių žirklučių. Prie verbos koto galo pritvirtinkite iš paežerės švendrių padarytą viršūnę (1), po ja pririškite eilę kilpelėmis sulenktų motiejukų (2), žemiau – ant siūlo galvelėmis žemyn sukabinkite sausiukus (3) ir priveržkite siūlu, po jais – eilė bitkrėslių (4) ir vėl kilpelėmis sulenkti motiejukai.
• Spalvingam verbos centrui koteliais į viršų vieną šalia kito dėkite pakaitomis geltona ir žalia spalva dažytus motiejukus (5), apriškite jų viršūnėles siūlu, kotelius atlenkite žemyn, nedaug pasukite aplink kotą, kad išeitų įstrižos linijos (6), pririškite kotelius.
• Toliau veidrodiniu būdu ar panašiai atkartokite viršutinę verbos dalį.
• Verbos apačią apsukite motiejukais (7): 4–5 motiejukus vieną po kito dėkite stačiu kampu prie koto, priveržkite viršūnėlę ir apsukite aplink verbą (8).
• Siūlo galą užtvirtinkite ir nukirpkite.
• Sulig paskutine motiejukų vija nukirpkite išlindusius augalų kotelius.