Veterinarijos gydytojo darbas: žavi žirgo akys ir galimybė padėti

„Neturėjau svajonės tapti būtent veterinarijos gydytoja, bet dar mokykloje žinojau, kad noriu dirbti tokį darbą, kuris leistų padėti kitam – ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas. Todėl po abitūros egzaminų norimas studijas rikiavau taip: odontologija, veterinarija, medicina. Prioritetas buvo valstybės finansuojama studijų vieta ir taip pasirinkau veterinarijos mokslus“, – pasakoja prieš ketverius metus magistro laipsnį apgynusi S. Putnienė.

Jau po pirmojo mokslų pusmečio Snieguolė suprato, kad yra savo vietoje, kaip pati sako – labai tiko, ir patiko: „Po pusmečio prasidėjo labai kryptingas darbas, nes supratau, jog tikrai labai noriu dirbti su gyvūnais. Vasaromis rinkausi papildomas praktikas – važinėjau į veterinarijos klinikas Vilniuje, vėliau praktikavausi Utenoje. Tai dariau tikslingai, nes jau nuo antro kurso žinojau, kad ne tik dirbsiu veterinare, bet ir atidarysiu savo kliniką“, – pasakoja jauna moteris, kurią pirmyn veda noras ne tik suteikti kuo kokybiškesnį gydymą gyvūnui, bet ir sudaryti gerą patirtį klientui – gyvūno šeimininkui.

Paklausta, kuo sužavėjo veterinarija, Snieguolė sako, kad jau pačioje studijų pradžioje tiesiog įtraukė anatomijos mokslas, ypač, kad jis apėmė įvairių rūšių naminių ir egzotinių gyvūnų, paukščių, bičių ir žuvų kūno sandarą, fiziologiją.

„Pirmas pusmetis akademijoje yra įdomus, bet ir kažkiek gąsdinantis – mes mokomės apie visus gyvūnus – ir stambius, ir smulkius, specializacija ir kryptys prasideda tik vėliau. Tačiau mane ir užkabino, kad reikia įdėti daug darbo, reikia gilintis. Per praktiką, per skrodimus pamačiau, kaip sudaryti gyvūnų organizmai, pradėjau matyti, kaip galiu pagelbėti. Mane taip sudomino, jog supratau, kad apie nieką kitą nenoriu taip gilintis“, – sako pašnekovė.

Svajonė – dirbti su žirgais

Gerą dešimtmetį veterinarijos gydytoja dirbanti Giedrė Vokietytė-Vilėniškė prieš metus subūrė veterinarijos gydytojų komandą ir įkūrė „Equus sanus“ (sveikas žirgas). Paklausta, kas ją žavi šiame darbe, nedvejodama atšauna – žirgo akys.

„Mane motyvuoja du dalykai – tai progresas ir klientų atsiliepimai, kuomet jie skambina, pasakoja, kaip sekasi, dalijasi sėkmės istorijomis ir žirgo akys. Jos labai daug mums pasako. Nuostabu, kai savo prisilietimais gali pagelbėti žirgui, kuriam skauda – iš akių matai, kad jis kažkur nukeliauja, atsipalaidavęs pamiršta skausmą, nuleidžia galvą žemyn, prunkšteli, nusižiovauja“, – pasakoja drauge su kolegėmis ambulatorines reabilitacijos paslaugas žirgams teikianti moteris.

Nors ji priduria, kad šiame darbe yra ir antra medalio pusė: „Veterinaro darbas nėra lengvas – patiriame didelį spaudimą, sunku nuo to atsiriboti. Tu išgyveni dėl kiekvieno žirgo, kačiuko, šuniuko. Tai ne toks darbas, į kurį ateini, atidirbi nuo 8 iki 17 val. ir uždarai duris. Tu nuolat galvoji, išgyveni, skambini, važiuoji savaitgaliais, naktimis.

G. Vokietytė-Vilėniškė šiuo metu Lietuvoje yra vienintelė arklių veterinarė osteopatė. Ji pasakoja, kad į veterinariją ją atvedė meilė žirgams – anksčiau ji pati užsiėmė žirgų sportu, 7 metus žirgyne lankė jojimą. Stodama į Veterinarijos akademijos rezidentūros studijas, Giedrė norėjo būti chirurge, bet paragavusi manualinės terapijos Vokietijoje, suprato, kad jos rankos yra skirtos ne dirbti su skalpeliu, o gydyti kitaip.

„Atsirado noras daugiau gilintis į reabilitaciją ir manualinę terapiją bei traumų prevenciją. Mane žavi pooperacinis gydymas, man įdomiausia, kaip žirgui pagelbėti, kaip jį atstatyti, kad galėtų funkcionuoti kiek galima geriau ar net pilnai grįžtų į pilnavertį gyvenimą. Su šia misija ir keliauju“, – pasakoja Giedrė, kuri vos prieš kelias savaite grįžo iš JAV, kur šiuo metu baigia universitetinius mokslus.

„Įgyti žinių užsienyje buvo mano svajonė. Abitūros egzaminus išlaikiau labai gerai ir pirmiausia svarsčiau stoti mokytis užsienyje, bet atidžiau patyrinėjusi studijų programas Lietuvoje ir pamačiusi, kad gerų specialistų trūksta (arklių gydytojus ir dabar ant abiejų rankų pirštų suskaičiuočiau), nusprendžiau studijas tęsti tuometinėje Lietuvos veterinarijos akademijoje, dabar jau LSMU. Ir to nesigailiu, nes mokslai Lietuvoje man atvėrė kelius ir žinioms užsienyje. Po magistro laipsnio gynimo stojau į chirurgijos rezidentūrą LSMU ir dirbau stambių gyvūnų klinikoje. Pavyko išvykti į Vokietiją, kur įgijau arklių osteopatės diplomą. Šiuo metu esu doktorantė ir rašau disertacijos darbą, susijusį su žirgais. Mokausi JAV: dalis mokslų vyksta nuotoliu, praktikuotis skrendu į Ameriką“, – pasakoja G. Vokietytė-Vilėniškė.

Veterinaras = psichologas?

Tiek su smulkiais gyvūnais dirbanti S. Putnienė , tiek žirgų specializaciją turinti G. Vokietytė-Vilėniškė sutaria, kad norint tapti veterinarijos gydytoju yra svarbu empatija ir sukalbamumas.

„Žmogus turi būti net tik empatiškas, bet ir šiek tiek kietakaktis, gal net savotiškas. Dažniausiai tai yra pakankamai meniškos sielos žmonės, kuriems svarbu ryšys su gamta, – šypsosi žirgus gydanti Giedrė. – Veterinaro darbas turi tave „vežti“, turi tuo gyventi – sakyčiau, kad tai labiau gyvenimo būdas, o ne tik darbas. Žinoma, reikia mokėti ir pailsėti, nesinešti gyvūnų istorijų namo.“

Paklausta, kaip namo neparsinešti emocinio krūvio, Utenoje dirbanti Snieguolė, palinksi galva, kad atsakymo nežino: „Aš parsinešu istorijas namo. Tačiau tiesa, kad reikia rasti būdą, kaip netapti rezervuaru, kuris kaupia mintis, klientų lūkesčius, spaudimą. Taip, specialybė sunki, reikia mokytis tą krūvį paleisti.“

Dar vienas dalykas, svarbus geram veterinarijos gydytojui – tai švelnumas ir ramumas: „Geras nusiteikimas taip pat labai svarbu, nes gyvūnai jaučia mūsų emocijas ir jeigu žmogus pastoviai patiria stresą, yra piktas, nepatenkintas – tuomet su gyvūnu gražiai nesutars, kad ir kaip norėtų“, – įsitikinusi veterinarijos gydytoja.

Anot, S. Putnienės, veterinaras išties dažnai atlieka ir psichologo rolę, kuomet bendrauja su gyvūno šeimininku. Moteris pasakoja, kad tai labai pasimato, kai studentams prasideda praktika ir knygose krimstą teoriją reikia pritaikyti dirbant klinikose.

„Staiga paaiškėja, kad nemažą gyvūnų gydytojo darbo dalį sudaro bendravimas su žmonėmis, – šypsosi S. Putnienė ir priduria, kad dažnai jauni žmonės apie tai nepagalvoja rinkdamiesi profesiją: „Gyvūnas nepasakys, kas jam yra, jis tik gali savo elgesiu per apžiūrą kažką parodyti, o didžiąją dalį informacijos surenkame iš šeimininkų, todėl svarbu mokėti tinkamai paklausti, atidžiai klausyti.“

Prestižas ir pinigai

Veterinarijos gydytojai mokosi 6 metus ir įgyja magistro laipsnį, o norintieji tęsti mokslus, dar porą metų gali mokytis rezidentūroje, kur renkasi kryptį – chirurgiją, patologiją, virusologiją, akušeriją ir ginekologiją, arklių veterinariją, smulkių gyvūnų terapiją ir kt.

S. Putnienė pasakoja, kad požiūris į veterinarijos gydytoją provincijoje ir didmiestyje vis dar skiriasi, tačiau reikia pripažinti, kad vis daug žmonių ateina pasitikėdami veterinaru: „Jie supranta, kad tu daug metų mokeisi ir žinai, ką darai“. Tiesa, moteris priduria, kad norint sėkmingos veterinarijos gydytojo praktikos, geriau šią sritį rinktis jaučiant pašaukimą pačiam darbui, nes didžiausias atlygis ir yra prasmės jausmas.

„Klientui veterinaro paslaugos dažnai yra brangios, bet tai nereiškia, kad lobsta patys veterinarai. Daug kainuoja vaistai, reagentai, medicininė aparatūra“, – sako gyvūnų klinikai „SNIFFaVET“ vadovaujanti S. Putnienė.

Anot G. Vokietytės-Vilėniškės, užsienyje veterinarijos gydyto profesija yra labai prestižinė, laimei, pažiūros keičiasi ir Lietuvoje: „Anksčiau žmonės mus vadindavo ne veterinarais, o „veterinoriais“, – juokiasi Giedrė, – bet vakarėjant mūsų visuomenei, keičiasi požiūris ir į gyvūnus, ir į jų gydytojus. Seniau šunys ir arkliai buvo auginami tvarte, vienutėje, o dabar jie yra labiau šeimos nariai. Taigi ir pati veterinaro specialybė tampa labiau prestižinė, Lietuvoje tikrai kyla pagarba ir suvokimas, ką daro veterinarijos gydytojai.“

Ar veterinarijos gydytojo profesija populiari?

LSMU Veterinarijos fakulteto dekanė prof. Vita Riškevičienė pasakoja, kad veterinarinės medicinos studijų programa pagal pasirinkimą jau ne vienerius metus išlieka pirmajame populiariausių programų dešimtuke, ir norinčiųjų studijuoti trūkumo nėra – kasmet prašymus studijuoti pildo dvigubai daugiau pretendentų, nei yra numatyta vietų.

„Siekiant užtikrinti kuo aukštesnę studijų kokybę, pastaraisiais metais priimamųjų į Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų programą skaičius LSMU Veterinarijos fakultete sumažintas iki 120–125. Pernai studijas baigė 111 studentas, šiemet planuojame, kad jų bus 108“, – sako Veterinarijos fakulteto dekanė ir priduria, kad į Veterinarinę mediciną kasmet vidutiniškai priimama ir 25–30 studentų, studijuosiančių anglų kalba.

Taip pat per metus parengiama vidutiniškai 14 įvairių specializacijų Veterinarinės medicinos gydytojų rezidentų.

Virginija JARUŠEVIČIŪTĖ, „Euroguidance“ ambasadorė