Viečiūnai – seniūnija, kurioje norisi gyventi

Druskininkų savivaldybėje esančios Viečiūnų seniūnijos istorija tarsi primena pasaką apie bjaurųjį ančiuką, virtusį gražuole gulbe, tačiau čia pagrindiniai veikėjai – realūs žmonės su savo rūpesčiais  ir džiaugsmais, gerovę kuriantys atsakingu ir nuoširdžiu darbu.

Pati miškingiausia

Viečiūnų seniūnija – 19 kvadratinių kilometrų teritorija, jungianti per dešimt kaimų ir patį  miestelį. Registrų centro duomenimis, praėjusių metų pabaigoje šioje Dzūkijos seniūnijoje gyveno beveik 4 tūkst. gyventojų. Skirtingai nei kitose seniūnijose, čia pastaruosius dešimt metų gyventojų skaičius drastiškai nemažėjo, o kai kuriais metais netgi padidėdavo. Tačiau  neišvengta ir visai Lietuvai būdingos tendencijos – kaimų nykimo. Ratnyčios, Kermušijos, Timakavo kaimai liko be gyventojų.

„Mūsų seniūnija nuo kitų šalies seniūnijų skiriasi miškingumu, daugiau kaip 90 proc. jos teritorijoje plyti miškai, tačiau tai nereiškia, kad žmonės neturi civilizacijos patogumų – mes tik gyvename glaudžioje gamtos apsuptyje“, – sakė beveik tris dešimtmečius Viečiūnų seniūnijai vadovaujantis Alvydas Varanis.

Lemtingi įvykiai

Iki 2000 metų Lietuvos teritorijos administracinės reformos Viečiūnai priklausė Varėnos rajono savivaldybei. „Viečiūnams tapus Druskininkų savivaldybės dalimi, kurortas išgyveno sunkius laikus, tačiau pradėjus jiems kilti, drauge kilo ir Viečiūnai“, – apie įvykius, nulėmusius Viečiūnų atgimimą, kalbėjo seniūnas.

Vienas didžiausių seniūnijos skaudulių buvo nuo 1963 metų veikęs buvusios bendrovės „Drobė“ Viečiūnų verpimo fabrikas. „Galima sakyti, kad visa gyvenvietė, mokykla, darželis buvo pastatyta būtent dėl fabriko. Kaimas netgi turėjo praeityje garsią vyrų krepšinio komandą – Viečiūnų „Drobė“. Gyvenvietėje virė aktyvus gyvenimas. Atkūrus nepriklausomybę, fabrikas buvo perduotas savivaldybei, o po kurio laiko privatizuotas.  Darbo neteko apie 80 proc. gyventojų, nes iš kiekvienos šeimos vienas arba du žmonės dirbo fabrike. Tada bendruomenės, savivaldybės ir profsąjungos pastangomis Turto fondas atpirko fabriką iš privatininko ir perdavė savivaldybei. Taip prasidėjo naujas fabriko, o kartu ir gyvenvietės etapas“, – pasakojo A. Varanis.

Sukurta verslo zona

Šiandien buvusio verpimo fabriko patalpose nebedūzgia verpimo staklės, tačiau sėkmingai vystosi kiti verslai. Čia Druskininkų savivaldybė įkūrė verslo zoną, kurioje verslai gali kurtis ypač palankiomis sąlygomis. Dabar čia esančiose  penkiose įmonėse dirba apie pustrečio šimto žmonių. UAB „Akvavita“ veikla – mineralinio vandens gavyba ir pilstymas, bendrovėje „Oetiker Lietuva“ gaminamos ir eksportuojamos automobilių dalys, UAB „Hombergs Safety System“ veikla taip pat susijusi su automobiliais – gamina automobilių detales, bendrovėje „Stikloporas“ iš stiklo duženų gaminama neorganinė termoizoliacinė medžiaga – granuliuotas putstiklis, o Druskininkų paslaugų ūkio stalių ceche meistrai, dažnai vadinami auksarankiais, gamina lauko baldus ir kitokius įrenginius. „Verslo zonoje dar yra laisvų teritorijų, laukiame naujų investuotojų“, – kurtis Viečiūnų verslo zonoje verslininkus kvietė A. Varanis.

Būstai išgraibstomi

„Druskininkų kurorto ir aplinkinių teritorijų plėtra lėmė, kad pagal gyventojų skaičių (gyvena beveik 2 tūkst.) Viečiūnai tapo didžiausiu miesteliu Alytaus apskrityje. Jaunos šeimos čia noriai perka butus, statosi gyvenamuosius namus.

Per šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų Viečiūnų seniūnija ir jos centras neatpažįstamai pasikeitė. Miestelyje įrengta gera infrastruktūra, puikus susisiekimas, sutvarkytos viešosios erdvės. Todėl vos atsilaisvinę gyvenamieji būstai iš karto nuperkami, jų paklausa didžiulė.

Yra vaikų darželis, progimnazija, kurią lanko ir vietinių gyventojų, ir druskininkiečių vaikai. Laisvalaikiui įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, senjorams sukurtos atskiros erdvės. Šalia mokyklos įrengtas universalus sporto aikštynas su bėgimo takais, krepšinio ir tinklinio aikštelėmis, stadione paklota ilgaamžė universali danga.

Pernai rudenį buvusio baseino patalpose duris atvėrė edukacinis centras. Miškuose šalia miestelio yra poilsio zona, pasivaikščiojimo takai. Miško keliu galima pasiekti Grūto parką su sovietinių skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi ar prie ežero įrengtą poilsio zoną.

Norėjo vadintis dzūkiškai

Miškuose skendintį Viečiūnų miestelį (anksčiau kaimą) vietiniai gyventojai nuo seno vadino Vieciūnais. „2016 m., prieš Viečiūnams suteikiant miestelio statusą ir Lietuvos heraldikos komisijai patvirtinant herbą, bandėme įteisinti pavadinimą Vieciūnai. Tačiau Lietuvių kalbos komisija neleido mums to padaryti, nes žodžio šaknis yra lietuviška ir esą keisti nereikia. Taip ir liko Viečiūnai“, – atskleidė seniūnas.

Net ir įteisinus pavadinimą Viečiūnai, senieji gyventojai dar nepamiršo Vieciūnų, todėl iš kito Lietuvos kampelio atvykusiems kartais dar kyla klausimas, ar apie tą patį miestelį kalbama.

Viečiūniškiai ir miestelio svečiai turi puikią galimybę pamatyti unikalų Liškiavos vienuolyno ansamblio vaizdą.

Prireikus suteikia pagalbą

Anot A. Varanio, seniūnijoje nėra vienišų, neprižiūrėtų žmonių. Vienam kitam prireikus pagalbos, iš karto suteikiamos laikinos paslaugas, o jei situacija sudėtingesnė, žmogus apgyvendinamas savarankiško gyvenimo namuose. Seniūnija pasiruošusi padėti ir šeimyninių konfliktų metu. „Turime krizių kambarį, kuriame, reikalui esant, galima apnakvindinti. Iki šiol labai retai to prireikdavo“, – džiaugėsi seniūnas.

Viečiūnai turi ir savarankiško gyvenimo namus, kuriuose, susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, prieglobstį randa neturintys kur gyventi seniūnijos žmonės. Jiems nereikalinga nuolatinė, intensyvi priežiūra, bet reikia pagalbos, kad galėtų savarankiškai gyventi visavertį gyvenimą, ypač jei stokojama socialinių įgūdžių. Dviejų aukštų pastatas, kuriame įrengta 18 butų, visada būna apgyvendintas, jei kuris nors kambarys atsilaisvina, iš karto užpildomas.

Viečiūnų seniūnijos gyventojų amžiaus vidurkis 40–50 metų. Tai iš dalies lemia gyventojų aktyvumą tiek dalyvaujant kultūrinėje veikloje, tiek versle. „Pagal savo pomėgius viečiūniškiai užsiima įvairia veikla – kas kepa, kas teikia statybų, remonto, automobilių remonto, šienavimo paslaugas, kas gėles augina ar sultis spaudžia, o kas pasinėręs į kūrybinius ieškojimus.  Turintis noro randa nišą, kurioje gali save realizuoti ir būti naudingas kitiems“, – apie seniūnijos gyventojų verslumą kalbėjo seniūnas.

Problemų neišvengia

Nors seniūnijoje didžioji dalis problemų yra sėkmingai išsprendžiamos, yra ir skausmingų situacijų, kurių seniūnija nėra pajėgi įveikti. Tos problemos vardas – keliai.

„Iš 165 km kelių, priklausančių seniūnijai, asfaltuotų nedaug. Pagrindiniai keliai geri, asfaltuoti, tačiau kaimuose tokių labai trūksta. Tai didžiausia šiandienos problema. Žmonės nenori gyventi šalia žvyrkelių, nors jie būna ir neblogos būklės, bet dulka. Bandome įvairiomis priemonėmis pagelbėti, tačiau gyventojams tai menka paguoda. Plečiame apšvietimo tinklus sodų bendrijose, kaimuose. Pagrindinės gyvenvietės turi vandentiekį, į atokesnes planuojame vandenį atvesti. Soduose dar trūksta vandentiekio ir kanalizacijos sistemų, tačiau tai tik laiko klausimas“, – kalbėjo A. Varanis.