Viešbučiai vabzdžiams – žmogaus ir gamtos sandėris

Vaidas su drauge Danguole Kaišiadorių rajono Palomenės gyvenvietėje puoselėja sodybą, dar žinomą „Dangiško ūkelio“ vardu. Apie gamtinio ūkininkavimo principais puoselėjamą ūkelį ir jo šeimininkus jau pasakojome „Rasų“ skaitytojams. Tąkart tik trumpai užsiminėme apie vabzdžių viešbučius, kurie, pasak pašnekovo, yra savotiška padėka mažiesiems pievų ir sodų darbininkams.

Jų gamina įvairių – pastatomų, pakabinamų, ir tokie konstrukcijos skirtumai nėra atsitiktiniai, mat vieni gali būti skirti tiek skraidantiems, tiek ropojantiems vabzdžiams, o kiti – tik plėviasparniams. Apie visas tokių gaminių subtilybes Vaidas papasakojo išsamiau.

Kodėl daržininkui ir ypač sodininkui reikalingi vabzdžiai, kodėl kai kuriuos reikėtų globoti, o ne vyti iš sodybos?

Daugiau nei dešimtmetį su Danguole užsiimame gamtine žemdirbyste. Galbūt galėčiau sakyti, kad užaugintos daržovės ir vaisiai yra ekologiški, bet, nuoširdžiai kalbant, nežinau, kokie krituliai krenta iš dangaus, koks požeminis vanduo cirkuliuoja gelmėse. Tvirtai žinau tik tai, kad jokių pesticidų, herbicidų, cheminių trąšų ūkelyje nenaudojame, todėl sąvoka „gamtinis“ šiuo atveju labai tinka. Toks požiūris į ūkininkavimą galiausiai man pakišo mintį ir apie specialius statinius vabzdžiams.

Auginant vaismedžius ir daržoves be cheminių apsaugos priemonių, kilo klausimas, kaip kovoti su kenkėjais. Atsakymą radome toje pačioje gamtinėje žemdirbystėje, supratome, kad reikia įsižiūrėti, kaip šitą problemą sprendžia gamta. Sodo ir daržo kenkėjų (amarų, skydamarių, pjūklelių, baltasparnių ir kt.) populiaciją reguliuoja kiti vabzdžiai, paukščiai, gyvūnai, kurie jais minta. Beliko išsiaiškinti, kas tie „geriečiai“, nors holistiniu požiūriu gamtoje nei „geriečių“, nei „blogiečių“ nėra, nes visos gyvybės rūšys turi savo paskirtį.

Puoselėdami aplinką, švarindami sodybą, neatsižvelgiame į greta gyvenančius kitus gyvius, jų poreikius ir sugriauname kenkėjus naikinančių vabzdelių buveines ir jie traukiasi kitur. Lygioje žalioje vejoje gerieji vabaliukai negyvena. Pavyzdžiui, kamanė, apsistojusi pelėno urvelyje, nenorės būti ten, kur kas savaitgalį virš galvos važinėja žoliapjovė.

Kartais žmonės geruosius vabaliukus sunaikina, juos painiodami su vadinamaisiais kenkėjais. Pavyzdžiui, grambuolio lervos, mintančios gyvomis augalų šaknimis ir daržininkams pridarančios nemažai žalos, yra labai panašios į auksavabalio lervas, kurios minta tik negyva organika (puvėkais, negyvomis šaknimis). Jų galima dažnai rasti kompostinėje.

Kai auksavabalis perauga į vabalą, mėgsta pasigardžiuoti nektaru, todėl pagraužia vieną kitą rožės ar kito augalo žiedą. Bet vabalo stadijoje jis būna ilgiausiai du ar du su puse mėnesio. Tuo metu jam svarbiausia pratęsti giminę, o po to miršta. Lervos stadijoje auksavabalis išbūna apie tris su puse metų ir visą šį laiką žmogui gamina kompostą, perdirbinėja atliekas, lapus, supuvusias šaknis, medieną. Bet štai atėjus laikui tapti vabalu ir pratęsti giminę, jis nugraužia kelis gėlės žiedlapius, o žmonės jį jau vadina „blogiečiu“, todėl ketina naikinti! Paprastai taip yra iš nežinojimo, iš prasto gamtos pažinimo.

Panašiai ir su boružėlėmis. Dažniausiai jos žiemoja po nukritusiais lapais, o „tvarkingas“ sodininkas, kokį vasarį nušvitus saulutei, nutirpus sniegui, būtinai sugrėbs juos, nes negražu, sodas netvarkingas. Tada kai kurie lapus sudegina, kartu ir boružėles, kurios visą vasarą darbavosi sode, rinkdamos amarus. O tada pavasarį skundžiasi, kad užpuolė amarai.

Užsiėmęs gamtine žemdirbyste pastebėjau, kaip kartais nė nenorėdamas darau neigiamą įtaką natūraliam gamtos gyvenimui. Porą metų netoli daržo stovėjo nenaudojamas šiaudų ritinys, o kai prireikė ir pajudinau, pamačiau, kad išardžiau kamanių lizdą. Nuėjau apie tai papasakoti draugei ir kol grįžau, šarka lizdą dar labiau išdraskė. Supratau, kad ir koks geras būčiau gamtai, kad ir kaip ją tausočiau, jai pakenkti galiu visai netyčia. Laimei, pavasarį kamanėms buvau padaręs pora aviliukų, bet per tą laiką niekas juose neapsigyveno, tad surinkau išdraskytą lizdą su koriukais, medumi, perais ir sudėjau į vieną iš jų. Iki pat rudens jos ten gyveno. Bet kitą pavasarį jis vėl buvo tuščias, vis tik kažkas nepatiko. Reikės tobulinti.

Pamaniau, kad ir kitiems vabzdžiams dirbdamas galiu pridaryti žalos, tik ne visada tai matau..? Kiek žygių ar vyčių išvariau, sutrypiau begrėbdamas lapus, žieves, surinkdamas papuvusias šakas sename sode. Gal sugrioviau jų buveines, neliko, kur šiems naktiniams plėšrūnams dieną pasislėpti. O juk būtent jie naikina vabzdžius, kurie kenkia obelims, kriaušėms, slyvoms.

Kilo mintis, kad vabalėliams reikia kompensuoti tai, ką galbūt padariau negero, ir pastačiau kelis viešbutėlius, kad turėtų kur prisiglausti boružėlė, auksaakė, auslinda, vytis, žygis, gal drugelis atskris ar apdulkintojas.

Motyvacija daryti viešbučius sustiprėjo, kai pamačiau, kad papuošdami aplinką žmonės naudoja ne pačios geriausios kokybės gaminius – plastmasinius gandrus, gipsinius nykštukus, iš padangų padarytas gulbes, dažo akmenis ir imituoja grybus. Laikausi pozicijos, kad negaliu kritikuoti žmonių pasirinkimo, kol neturiu ko pasiūlyti mainais. Kilo sumanymas gaminti viešbutėlius, kurie būtų ne tik funkcionalūs, bet ir dekoratyvūs. Todėl jie gavosi savotiškais mažosios architektūros elementais.

Gražiai išlindęs stogelis tarp gėlių, aplink dūzgia bitės, sukiojasi drugeliai, dar ir rožių krūmą prilaiko ar želdyną papildo trūkstama geometrine forma – man toks akcentas gražus.

Tikriausiai reikia gerai išmanyti, kokia turi būti viešbutėlio konstrukcija, kokios gamtinės medžiagos patinka vabzdžiams. Iš kur visa tai sužinojote?

Keliaujant po Austriją teko matyti, kad vabzdžių viešbutėlių yra beveik kas antrame kieme. Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose pastebėjo, kad nyksta kai kurie augalai, buvo parengta programa, kurios viena iš dalių skirta skatinti žmones pasigaminti arba įsigyti vabzdžių viešbutėlių, net buvo platinama schema, kaip juos susikonstruoti.

Aš konsultavausi su keliais entomologais, informacijos apie plėviasparnių ir vabalų gyvenseną, jų buveines ieškau internetinėje erdvėje. Į visa tai ir atsižvelgiu. Kitaip gaminiai būtų tik dekoratyvus elementas be jokių gyvybės ženklų.

Yra nutikęs ir linksmas nuotykis, kai paskambinau vienam entomologui pasiteirauti apie vabzdžių mėgstamas terpes ir man rekomendavo internete susirasti „Dangiškojo ūkelio“ puoselėtoją, kuris gamina gerus viešbučius, todėl turės daugiau patirties ir galės papasakoti, kas jiems patinka. Teko pasisakyti, kad aš ir esu tas ūkelio šeimininkas. Žinoma, daržininko patirtis ir stebėjimai duoda daug naudos, gyvai pamatau, kaip veikia gamtos dėsniai.

Be to, nors nebitininkauju, esu diplomuotas bitininkas, baigęs aukštesniąją žemės ūkio mokyklą Maistaičiuose. Taip jau susiklostė, kad buvome ruošiami kaip jauni specialistai kolūkių bitynams, o kai po trejų metų baigėme studijas, maždaug 1991–1992 m., kolūkiai jau iro, bitynai buvo privatizuojami – tad jaunų specialistų nereikėjo ir paskutinė bitininkų karta atsidūrė gatvėje.

Kai pradėjau domėtis laukinėmis bitėmis (mano specializacija – naminės bitės), supratau, kad jos gamtai ko gero daug svarbesnės nei naminės. Laukinės pievos, miškai, paupiai, pelkynai – visa tai yra jų teritorija, nes naminės bitės, ypač iš verslinių bitynų, paprastai ten neatskrenda. Bitininkas neneša avilių ten, kur mažai nektaro, nes neapsimoka. Jeigu ten nesidarbuotų laukinės bitelės, imtų nykti miškų, pievų, pelkių, pakelių augalai. Manau, kad jos yra neįvertintos, nors atsakingos už didžiosios gamtos dalies išlikimą.

Gyvena laukinės bitės pavieniui, ne šeimomis, skraido, kaip ir kamanės, tik 100–200 m spinduliu. Dauginimuisi ieško tinkamo dydžio skylutės, ten prineša maisto, padeda kiaušinėlį ir užlipdo angą. Iš kiaušinėlio išsirita lervutė, misdama paliktu maistu subręsta, tampa bite ir, atkrapščiusi angą, išlekia į laukus. Tai trunka 21–24 paras. Joms tinka nulūžusi nendrė, smilga, atsilupusi medžio žievė, bet žmonės taip sutvarko aplinką, kad bitelėms vis sunkiau rasti tinkamų vietų.

Šiaip laukinėms bitelėms namų nereikia, viešbutėlis tarnauja tik kaip savotiškas inkubatorius. Nakvoja ar nuo lietaus slepiasi po lapu, žiedelyje ar dar kur nors. Kasdien aplink viešbutį laksto tik ruošdama vietą kiaušinėliui.

Į kokius reikalavimus tenka atsižvelgti gaminant vabzdžių viešbučius?

Darydamas bokštelio formos viešbutėlį, viršuje sukonstruoju sekcijas drugeliams, kamanėms, bitėms, vapsvelėms, žiedmusėms ir kitiems plėviasparniams, kurie apdulkina augalus. Ropojantiems vabzdžiams namų reikia žemiau, todėl sekcijas darau apačioje.

Laukinėms bitelėms beržo kaladėlėse išgręžiu 8 mm skersmens skylutės, vapsvelėms, žiedmusėms užtenka mažesnių, 3 mm skersmens. Tarpus tarp kaladėlių užpildau karpytomis švendrėmis, todėl atsiranda įvairiausio dydžio skylučių, tinkamų visokiems vabzdžiams.

Galite pastebėti, kad mano viešbutėlių viršutinis, drugeliams skirtas aukštas nudažytas baltai. Tai padaryta ne šiaip sau. Mokindamasis apie bites, sužinojau, kad jos geriausiai atpažįsta tris spalvas: baltą, geltoną ir mėlyną. Darau prielaidą, kad galbūt ir drugeliai greičiau į jas reaguoja. O jeigu ir klystu, tai balta spalva tikrai privilios bitelių, kurių sekcija yra greta.

Ropojantiems vabalams dedu senų medžio žievių. Žinau, kad auslindos mėgsta įsitaisyti šiauduose arba drožlėse ir drėgmę sulaikančiuose keraminiuose vazonėliuose, todėl beveik kiekviename viešbutėlyje įtaisau apverstą vazonėlį su šiaudais viduje. Auslindos, kaip ir boružėlės bei auksaakės, minta amarais, todėl sodininkui naudinga, kai jos apsigyvena sode. Esu matęs, kaip žmonės apverstų vazonėlių pakabina tiesiog ant vaismedžių šakų, kad auslindos gyventų jau ant pačių medžių ir maisto rastų čia pat.

Auksaakėms labiau patinka žievės, galbūt ir kankorėžiai, nors dėl jų pastaruoju metu vyksta įvairių diskusijų ir nėra visiškai aišku, ar jie vabalams tikrai tinka, nes sausesniu oru jie išsiskleidžia, o drėgnu užsiveria. Vis tik auksaakių esu matęs ir tarp kankorėžių, todėl juos naudoju, o jeigu niekas toje sekcijoje ir neapsigyvena, tai ji atlieka dekoratyvią funkciją.

Ar esate pastebėjęs, kad vabzdžiai susipeštų dėl vietos viešbutyje?

Dažniausiai ko gero konkuruoja bitelės arba vapsvelės. Būna, kad vieną skylutę kažkodėl nusižiūri kelios skrajūnės vienu metu, ir matosi, kad tai viena įlenda, tai po to kita. Sunku pasakyti, ar jos pykstasi, bet šioks toks „pasistumdymas“ vyksta.

Kiek Jūsų sodyboje yra tokių viešbučių? Kokiose vietose juos pastatėte?

Šiuo metu turime penkis. Ieškant sodyboje vietos viešbučiui, labai svarbūs du kriterijai ir vienas – pusiau svarbus.

Visų pirma jį reikia statyti saulėtoje vietoje, geriausia į pietų pusę (dar tinka pietryčiai ar iš bėdos pietvakariai) ir atgręžti skylutėmis į saulę. Antras kriterijus – netoliese turi būti medingų augalų. Viešbutėlyje yra nemažai sekcijų, dalis jų skirtos sodo apdulkintojams, kita – ropojantiems vabalams, mintantiems sodo kenkėjams.

Trečias kriterijus – užuovėja. Bet tai nėra taip svarbu, kaip pirmi du, nes ne visada galima rasti tokią vietą, kur būtų ir žydinčių augalų, ir tiesiai į pietų pusę, ir dar užuovėja. Šviesa ir šiluma labai svarbi vabzdžių palikuonims. Iš skylutėse padėtų kiaušinėlių išsirita ir iki brandos gyvena plėviasparnių „vaikučiai“, paskui išskrenda. Tik apatiniai aukštai gali būti augalų pavėsyje, nes ten apsigyvena vabalai, dažniausiai žygiai, vyčiai, auslindos, dieną besislepiantys nuo paukščių.

Gera vieta viešbučiui sode, nes plėviasparniai gali apdulkinti vaismedžius, vaiskrūmius. Turime nemažai šilauogių, taip pat braškių, sausmedžių, šermukšnių, tad mums aktualu, kad būtų kuo daugiau uogyčių. Tinkama vieta ir darže, jeigu ten auga, tarkime, pomidorai, agurkai, moliūgai, arbūzai.

Iš penkių keturis viešbučius esame pastatę būtent sode. Smagu girdėti, kaip savi vabaliukai dūzgia. Anksti pavasarį vos išlenda krokai, jie iškart ima skraidyti. Kai matau lakstančius driežiukus, vynuogėse perinčius paukštelius, man gera, nes žinau, kad mano sodyboje jie jaučiasi saugūs, pasitiki mumis.

Driežams irgi esu padaręs kanalų, kad turėtų kur bėgioti. Tai savotiška kompensacija už tai, kiek galbūt esu jiems pakenkęs, dirbdamas savo naudai. Ateityje norėčiau padaryti visuomenei atvirą vabzdžių viešbučių parką, kuriame būtų galima pamatyti įvairiausių gyvių.

Ar vabzdžių viešbutėlius būtina prižiūrėti – valyti, pakeisti šiaudus, žievę?

Kuo mediena ar šiaudai senesni, tuo labiau patinka vabzdžiams. Todėl nieko keisti nereikia. Jeigu labai norisi, vasario pabaigoje ar kovo pradžioje galima 8 mm grąžteliu išvalyti bitėms išgręžtas skylutes. Jeigu jos liko užklijuotos per žiemą, vadinasi, dėl kažkokių priežasčių ten neužaugo nauja bitelė. Bet tai nėra būtina, nes jos ir pačios moka atlipinti angą, kruopščiai išvalyti ir paruošti vidų.

Laukinės bitės pradeda skraidyti jau kovo pabaigoje, todėl balandį prie skylučių nereikėtų lįsti. Jeigu kuri šviežiai užklijuota, vadinasi, viduje yra nauja gyvybė – nereikia krapštinėti, tegul ji ten ramiai vystosi.

Ar žmonės prašo pagaminti nestandartinių viešbučių?

Kiekvienas viešbutėlis nuo A iki Z kuriamas rankomis, nėra jokios automatizacijos, jokių paruoštukų, todėl visi skirtingi. Gana dažnai žmonės prašo pagaminti tokį „kaip nuotraukoje“, todėl kelis standartinius modelius turiu. Vis tik yra ir individualių užsakymų. Pavyzdžiui, ne taip seniai gaminau dviejų metrų viešbutį vabzdžiams, kelis pakabinamus ant sienos formavau taip, kad būtų panašūs į medį.

Dizainą sugalvoju pats, kartais vieną kitą detalę nusižiūriu iš kitų. Į priekį ne dažnai gaminu, paprastai derinu su užsakovu. Pirmiausia išsiaiškinu, kokia vieta jam yra numatyta. Pagal tai sprendžiu, kokio aukščio, formos viešbutėlis galėtų būti. Suprantama, pasiteirauju, kokio norėtų ir pats užsakovas: pakabinamo, tvirtinamo prie sienos ar pastatomo, bokštelio ar kitokios formos. Perspėju, kad pakabinami labiau pritaikyti plėviasparniams, ropojantis vabalas vargu ar taip aukštai ieškos saugios vietos pasislėpti.

Yra buvę ir labai unikalių užsakymų. Vienos draugės sodybai sukonstravau jos vardo pirmosios raidės formos viešbutėlį. Didžiulę J raidės formą užpildžiau medžio kaladėlėmis su skylutėmis, žievėmis, ir plytą įdėjau... Į sodybą atvažiavę svečiai iškart pastebi želdyne tokį akcentą.

Esu gavęs vaikų grupės užsakymą atsisveikinimo su darželiu ir auklėtoja proga. Norėjo, kad ant viešbutėlio būtų išdeginti vaikų vardai. Tokie vabzdžių viešbučiai vaikų darželiams labai tinka, kai būna įrengtų pakeltų lysvių su agurkais, moliūgais, kai netoliese auga medelių, krūmelių, gėlyčių.

Ar ilgai užtrunka sumeistrauti tokį statinį?

Tai priklauso nuo jo dydžio. Standartinio, apie metro aukščio bokšteliui reikia dviejų trijų dienų. Tenka palaukti, kol sustings klijai, išdžius impregnantas, dažai. Kai susidaro užsakymų eilė, prašau, kad bent prieš dvi savaites mane įspėtų.

Daugiau laiko tenka sugaišti, jeigu užsakymas vienetinis, įmantresnės formos, nes reikia pasidaryti brėžinį, sugalvoti, kaip techniškai įgyvendinti kai kurias detales, kaip tvirtinti.

Bet iš principo nėra sudėtinga ir patiems žmonėms pasigaminti standartinės formos viešbutėlį. Galbūt namie yra atlikusios kelios lentos, medžio kaladėlių. Tereikia jose išgręžti skylučių, nusipirkti ir supjaustyti bambukų, gamtoje susirasti švendrių ar šiaudų gumulėlį, uždėti stogelį ir prieglaudėlė vabzdžiams jau yra. Tai galima padaryti ir su vaiku. Gal statinys nebus labai didelis, įspūdingas, bet savomis rankomis pagamintas ir jame tikrai kas nors apsigyvens.

Tokie statiniai nuolat būna lauke, veikiami besikeičiančių oro sąlygų. Kaip ilgai jie gali atsilaikyti?

Kol kas tiksliai pasakyti sunku, nes gaminu dar tik ketverius metus. Pirmieji buvo skirti savam sodui ir visi sėkmingai tebestovi. Tiesą sakant, medį supūdyti gana sunku, be to, kuo mediena senesnė, tuo patrauklesnė vabzdžiams, naujame namelyje jie apsigyventi neskuba.

Kai saulė nugairina, vėjas nupučia naujumo kvapą, kai lietus nuplauna dulkes, įgauna daugiau gamtos aromatų, pradeda lankytis ir vabzdeliai. Vieni ten žiemoja (gal net ir kamanė įsitaisys žiemai drugeliams skirtoje sekcijoje), kiti nakvoja arba „dienavoja“, treti naudoja kaip inkubatorių.

Nereikėtų bijoti, kad mediena patamsėja ar kuriose nors vietose suskilinėja. Net ir trešdamas viešbutėlis nepraranda funkcionalumo. Kai taps ne itin dekoratyvus, jį galima perkelti į atokesnę sodybos vietą, o vabzdžiai ir toliau jį mielai lankys. Jeigu kažkuriems jis taps netinkamas, kitiems – jis bus pačia geriausia slėptuve ar buveine.

Vaido MILIKAUSKAS nuotraukos

Ligitos POŠKUTĖS vaizdo įrašas