Vietoj pinigų – natūriniai mainai. Hiperinfliacijų istorija

Hiperinfliacija – sparčiai didėjanti infliacija, orientacinis rodiklis – apie 50 proc. Pinigai praranda savo vertę kiekvieną akimirką, o prekės gali pabrangti po kelis kartus per dieną. Hiperinfliacijos reiškinys dažniausiai būna susijęs su dideliais šalies politinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui, karais, pokario sunkumais.

Pirmuoju hiperinfliacijos pasireiškimu gali būti laikoma infliacija Romos imperijoje, kilusi III a. Iki XX a. žinomi tik trys didelės infliacijos atvejai, o vėliau jų būta nemažai, daugiausia – po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei XX a. 9–10 dešimtmečiais. Apžvelkime hiperinfliacijos atvejus skirtingais istoriniais laikotarpiais.

Pirmosios hiperinfliacijos

Pirmasis hiperinfliacijos atvejis fiksuotas Romos imperijoje, kai III–IV a. dėl nuolatinio kariuomenės ir algų kariams didinimo augo skolos. Buvo mažinama pinigų vertė ir kaldinama daug menkaverčių monetų. Kainos pradėjo kilti, pinigų vertė krito sparčiai.

Mokslininkai spėja, kad baisiausiais laikais infliacija siekė 15 000 proc., o svaras aukso galėjo kainuoti 72 000 denarų. Krizę bandyta valdyti 301 m. imperatoriui Diokletinui išleidžiant „kainų ediktą”, pagal kurį žmonės privalėjo prekes pardavinėti nustatytomis kainomis. Tai nepadėjo, grįžta prie natūrinių mainų.

Kitas „senojo pasaulio“ hiperinfliacijos pavyzdys žinomas iš Senovės Kinijos. Jau nuo XI a. čia buvo žinomi popieriniai pinigai, dengti sidabru, gerokai palengvinantys prekybą. Tačiau XII–XIII a. prasidėjo išoriniai ir vidiniai karai, gamtos kataklizmai ir kitos nelaimės, tai didino išlaidas, ir popierinių pinigų kiekis buvo gerokai padidintas, o tai mažino jų vertę. Infliacija pradėjo augti ir greitai pasiekė 1 000 proc.

Ką darė žmonės? Pasirinko tą patį kelią kaip ir romėnai, grįžo prie natūrinių mainų.

Prancūzijos revoliucija. Pirmoji staigi hiperinfliacija

Aptartos hiperinfliacijos, nors ir nemažos, padariusios nemažą žalą ekonomikai, visgi kilo palyginti lėtai, iki jų atvedė šimtmečius besitęsiantys karai. Pirmoji staigi hiperinfliacija, kilusi jau moderniais laikais, įvyko Prancūzijoje.

Joje ne pirmus metus vyko 1789 m. prasidėjusi revoliucija, o 1792 m. Prancūzija dar pradėjo karą su Habsburgais iš Austrijos, nors dar buvo justi nuostoliai, patirti per karą su Anglija. Visa tai buvo reikalinga didelių išlaidų, ir Prancūzijos valdymo organas Nacionalinė Asamblėja pradėjo beatodairiškai spausdinti popierinius pinigus (asignatus), o staigus jų išleidimas į apyvartą pradėjo taip didinti kainas, kad net rašalas banknotams atspausdinti, taip pat ir popierius tapo brangesni nei jų vertė. Mėnesinė infliacija galėjo siekti ir kelis šimtus procentų.

Tačiau būtent šis įvykis išpopuliarino popierinius pinigus, ir jie XIX a. vis labiau buvo naudojami visoje Europoje. O didžiausius ekonominius sunkumus  Europa patyrė XX a.

Hiperinfliacija Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo

1923 m. vykstant hiperinfliacijai Vokietijoje, žmonės nešiojosi kišenėse milijardus markių, bet vis tiek negalėjo nieko nusipirkti. Už vienos savaitės pensiją nenusipirkdavo net puodelio kavos. Markės vertė smukdavo kas minutę. Restoranai liovėsi spausdinę valgiaraščius, nes kol atvykdavo maisto produktai, kainos jau būdavo pakilusios.

Absurdiška padėtis susidarė maždaug įpusėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai Vokietijos vyriausybė nusprendė karą finansuoti ne iš mokesčių mokėtojų pinigų, o pasiskolindama lėšų iš kitų valstybių. Vokietija karą pralaimėjo ir liko su milžiniškomis skolomis. Negana to, Versalio taikos sutartimi Vokietijai skirta milžiniška, 132 mlrd. markių (31,4 mlrd. dolerių) dydžio, bauda už sąjungininkėms padarytą žalą ir jų patirtus nuostolius.

Kad išmokėtų skolas, vyriausybė griebėsi apgaulės ir pradėjo spausdinti pinigus, o už juos pirko užsienio valiutą. Netrukus pernelyg didelis pinigų kiekis ir pernelyg mažai prekių sukėlė nekontroliuojamą infliaciją. Markė nusmuko iki neįsivaizduojamų žemumų – 4,2 trln. markių už vieną JAV dolerį. Kas kelias savaites pasirodydavo vis didesnio nominalo banknotai.

Kai išėjo 1 mlrd. markių banknotas, žmonės net nebesivargindavo pasiimti grąžą. Apogėjų hiperinfliacija pasiekė 1923 m. spalį, išleidus 100 trln. markių banknotus. Valiuta prarado savo prasmę. Žmonės liovėsi naudoję pinigus, perėjo prie natūrinių mainų. Pradėjo gyventi taip, tarsi rytojaus nebebūtų.

Tikrąją vertę turėjo tik apčiuopiamos vertybės – deimantai, auksas, antikvariato daiktai ir menas. Netrukus šalis paniro į smulkių vagysčių liūną. Buvo vagiama viskas – muilas, plaukų segtukai, variniai vamzdžiai, degalai. Tapo akivaizdu, kad šaliai reikia radikalių finansinių pokyčių.

1923 m. pabaigoje markė pakeista nauja valiuta – rentmarke, padengta žemės ūkio ir pramoninės žemės paskolomis. Rentmarkės vertė nustatyta pagal seną kursą: 4,2 rentmarkės už 1 JAV dolerį. Įsivyravo normali padėtis, bet šalis jau nebebuvo tokia pati, tvyrojo slogios nuotaikos.

Vengrija po Antrojo pasaulinio karo

Bene didžiausia pokario hiperinfliacija – įvykusi 1945–1946 m. Vengrijoje. Manoma, kad šį pinigų nuvertėjimą organizavo Sovietų Sąjungos komunistų partija, planavusi taip palaužti ir sužlugdyti Vengriją. Nepaisydama Vengrijos centrinio banko įspėjimų, Sovietų Sąjunga be saiko spausdino pinigus. 1944 m. didžiausias banknotų nominalas buvo 1 000 Vengrijos pengių, o 1946 m. pradžioje didžiausios vertės banknotas pasiekė 100 000 000 000 000 000 000 pengių. Tai didžiausio nominalo banknotas istorijoje. 

Vėliau vyriausybė išleido naują specialų nominalą – adopengę, jos reali vertė buvo skelbiama kiekvieną rytą per radiją. Šis specialus banknotas buvo skirtas mokesčiams bei pašto išlaidoms apmokėti. Hiperinfliaciją vyriausybei pavyko sustabdyti 1946 m. rugpjūčio mėn., kai vyriausybė atsisakė pengės ir įvedė naują valiutą forintą – 4 × 1 029 pengių prilygintos 1 forintui.

Zimbabvė. Didžiausia XXI a. hiperinfliacija

Zimbabvei priklauso vienas didžiausių pasaulio infliacijos rekordų. Hiperinfliacija čia kilo 2002 m., Zimbabvės vyriausybei nusavinus visą baltaodžiams priklausantį turtą ir žemę. Žemės reforma turėjo išspręsti nedarbo problemą ir sustiprinti vargingesnių visuomenės sluoksnių paramą prezidentui ir vyriausybei. Daugiau kaip pusė baltaodžių fermerių buvo priversti atsisakyti nuosavybės ir palikti šalį.

Dauguma naujųjų savininkų nebuvo pasirengę savarankiškai ūkininkauti. Gerokai sumažėjo žemės ūkio našumas, šalyje atsirado maisto produktų stygius. Blogėjant šalies ekonominei padėčiai, stiprėjo valdžios represijos ir opozicijos veiklos suvaržymai.

Infliacija tapo nevaldoma – 2008 m. vasarą ji viršijo 10 mln. procentų ribą. Drastiškai kilo kainos, norėdami įsigyti prekę žmonės buvo priversti vykdyti mainus, nes piniginė daiktų vertė keitėsi kas minutę. 2008 m. Zimbabvėje, oficialiais duomenimis, užfiksuota 231 000 000 proc., neoficialiais duomenimis, – 6,5 x 10108 proc. infliacija, kainos dvigubėjo kas 1,5 valandos. Duonos kepaliukas kainavo tiek, kiek prieš dešimtmetį kainavo 12 naujų automobilių.

2009 m. sustabdytas Zimbabvės dolerio, kaip oficialios atsiskaitymo priemonės, galiojimas, leista naudoti įvairias užsienio valiutas. Tai pažabojo infliaciją ir skatino ekonominį stabilumą.

Pinigų muziejaus informacija