Viktoras Pranckietis: „Agropolitika – su aštriais kampais“

Agropolitikoje opių temų – nors vežimu vežk, ir jų kasdien pilasi vis naujų, kaip iš Gausybės rago. Problemos evoliucionuoja ar iškyla kitų iššūkių, apie kuriuos prieš kokius porą dešimtmečių niekas net nenutuokė. Stovint kryžkelėje Lietuva–Europos Sąjunga, minčių apsvarstymams pažeria kiekvienos savaitės įvykiai. Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas Viktoras PRANCKIETIS išskirtiniame interviu „Ūkininko patarėjo“ korespondentei Irmai DUBOVIČIENEI dalijasi mintimis apie svarbiausias agropolitikos aktualijas, kurios šiandien rūpi ūkiškai visuomenei.

– Šį antradienį Seimas svarstė, ar kreiptis parlamento vardu į Konstitucinį Teismą (KT) dėl išaiškinimo, kur yra ribos, kai žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams, nes išimtinių sąlygų sąrašas nuolat plečiamas. Balandžio 22 d. priimtos Žemės įstatymo pataisos, kurios įsigalios nuo lapkričio, be kita ko, numato, jog žemė gali būti paimama viešiesiems atskiriesiems želdynams tvarkyti. Seimo nutarimas nebuvo priimtas, tačiau Jūs plenarinių posėdžių salėje aktyviai palaikėte tokią iniciatyvą.

– Ne tik palaikiau, bet ir skatinau, kad pasitikrinimas būtų. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (AAK) pirmininkei Aistei Gedvilienei siūliau inicijuoti kreipimąsi į KT, ar neperžengiame konstitucingumo ribų. Iniciatyvos ėmėsi Artūras Skardžius, jį palaikiau ir palaikysiu. Jeigu į KT būtų kreiptasi Seimo vardu (nutarimas nepriimtas pritrūkus kelių balsų), įstatymo atitiktis Konstitucijai būtų išaiškinta per mėnesį. Dabar bus kreipimasis Seimo narių vardu, bus nagrinėjamas bendra tvarka.

Neabejoju, kad neteisinga paimti žemę tam, kad joje būtų sodinamas parkas. Jei žemė reikalinga tokiam visuomenės poreikiui, valdžia (savivalda ar kas kitas) tą žemę turėtų nupirkti. Tai turėtų būtų derybų objektas. Čia ne geležinkelis, ne dujotiekis ar oro uostas, kai nėra kito sprendimo.

Apskritai nėra bloga iniciatyva nuolat pasitikrinti, kai abejojame įstatymų konstitucingumu.

– Karšta šios savaitės aktualija – aplinkos ministro Simono Gentvilo Seimui pateikta Nacionalinė klimato kaitos valdymo darbotvarkė. Joje jau atnaujinti, aukštesni Lietuvos ilgalaikiai įsipareigojimai. Žemės ūkiui numatomas tikslas iki 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas, palyginti su 2005-aisiais, sumažinti 11 proc. Žemdirbius vienijančios asociacijos su jiems numatoma darbotvarke nesutinka, argumentus išsakė Vyriausybei, bet į juos nebuvo atsižvelgta. Laukia karštas svarstymas KRK.

– Norėdami pasirengti svarstymui komitete Nacionalinės klimato kaitos darbotvarkės klausimą atidėjome ateinančios savaitės posėdžiui. Labai svarbu gauti visų suinteresuotų pusių, taip pat ir žemdirbių organizacijų atsiliepimus. Kad tai nebūtų vienašališkas dokumentas, koks nors status quo, kai niekas nekeičiama. Sutarėme, kad visus tekstus, kurie susiję su kaimo reikalais ir žemės ūkiu, peržiūrėtų tie žmonės, kuriems tie tekstai ir skiriami. Neabejoju, kad kitą savaitę mes turėsime labai daug pasiūlymų. Dokumento svarstymas buvo numatytas tik AAK, mano prašymu kaip papildomas komitetas buvo įtrauktas KRK. Mes savo tikslus patikrinsime ir patikslinime tai, kas yra įmanoma.

Nenoriu iš anksto teigti ar neigti, bet manau, kad klimato kaitos švelninimo tikslus reikėtų siekti suderinti su darnia gamyba, o ne ją kaip nors gniuždyti ar stabdyti. Domėjausi, kiek žemės ūkio specialistų dalyvavo rengiant šią programą, jos žemės ūkio dalį, atsakymas buvo toks: dalyvavo Žemės ūkio ministerija (ŽŪM). O kiek joje žemės ūkio specialistų? Štai toks mūsų atstovavimo žemdirbiams politikos rezultatas, kai atstovauti imasi ne žemės ūkio mokslus išėję ir kaimo gyvenimą išmanantys žmonės, o tie, kuriems svarbiausia – direktyviniai dokumentai, ar kurie verčia mus galvoti kitaip, negu esame įpratę, kad žemės ūkio priedermė yra gaminti žemės ūkio produkciją, ne priešingai – jos negaminti.

Skatinimas negaminti yra naikinimas srities, kuri sukuria 17 proc. visos šalies eksporto ir 7 proc. BVP, kur vienam dirbančiajam tenka apie 30 darbo vietų kitose srityse. Kažkodėl žemės ūkį norima matyti ne kaip naudos nešėją, maitintoją, o formuojama nuomonė, kad tai nuolatinis teršėjas, keliantis nepasitenkinimą ekologinėje srityje.

Uždaviau klausimus, ir į juos turės būti atsakyta, neskubant. Kol kas tarša iš žemės ūkio yra tik nuomoninė – suformuota iš nuomonių. Teorinė. Nėra apskaityta. Paprašiau, kad būtų sukurta metodika, kokie realūs išsiplovimai, garavimai, išmetimai. Skaičiuojame, kad per metus iš hektaro išmetame 100 kg CO₂, o pagal Jungtinių Tautų metodiką – 60 kg. Su tokiu skirtumu galima sutikti, bet vien teoriniai skaičiavimai gali kelti neviltį.

O CO₂ išlakų apskaita ir suvaldymas (sumažinimas 11 proc.) priklausys nuo metodikų ir tikslių skaičiavimų, kiek ir ko mes išleidžiame į aplinką. Kita vertus, visada yra galiojantis pasiūlymas, kad galime į dirvožemį sudėti CO₂, arba anglies, dešimtis kartų daugiau, nei jos iš žemės ūkio skleidžiame į aplinką: žemės ūkyje vystydami gyvulininkystę, gerindami dirvožemio kokybę ir ją užtikrindami ateičiai, didindami dirvožemio organinę dalį – humusingumą. Manau, tai diskusijų objektas, CO₂ sumažinimas priklausys nuo metodikų, kaip jas sugebėsime parengti.

– Su Lietuvos žaliosiomis ambicijomis susijęs ir kitas, Vyriausybės lygio, dokumentas, sukėlęs audringą žemdirbių reakciją. Jos paskatintas parlamentinės kontrolės ėmėsi ir KRK. Kalbu apie Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo pakeitimus. Daug pastangų ir laiko prireikė, kad dviejų ministrų tvirtinamų taisyklių naujos nuostatos būtų suderintos su žemdirbiais. Dokumentas iki šiol nepasirašytas. Dabar AM nesutinka su kai kuriomis nuolaidomis. Tarkime, dėl termino, iki kada galima taikyti ištaškymo technologijas tręšiant skystuoju mėšlu ir / ar srutomis. Sako, iki 2025 m. ir ne ilgiau. Kad ir kaip būtų, aplinkosauginių apribojimų vis daugiau. Tie, kurie jų nepajėgs vykdyti, yra pasmerkti pasitraukti ir žemės ūkio gamybos?

– Jau traukiasi iš gamybos. Žinome pavyzdžių, kai parduoda ištisas fermas. Iš tiesų yra daug perteklinių reikalavimų. Viename neformaliame pokalbyje su aplinkos ministru S. Gentvilu kalbėjome, kad turime ne tik šioje, bet ir kitose srityse „išgaudyti“ perteklinius reikalavimus, kad jie netrukdytų veikti. Dėl mėšlo tas pat.

Retoriškai kalbant jau penkis mėnesius braidome po mėšlą, neišbrendame iš mėšlo problemos. Reikia su tuo baigti. Pasiūliau: įrenkite tris skirtingus bandymus ir pamatuokite konkrečius išsiplovimus, išgaravimus. Patikrinkite realius skaičius. Remiatės nuomonėmis, o ne skaičiais. Pasiūliau pasitelkti mokslininkus, kurie su tuo dirba, išmano anglies sekvestraciją, išsiplovimus. Ministras, viceministrai suprato. Žemės ūkio klausimai negali būti sprendžiami be žemės ūkio specialistų.

– Šiandien, kai su Jumis kalbamės, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) posėdyje nagrinėja, ar Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija (LVPŪ) nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo reikalavimų, kai sausio mėnesį kreipėsi į žemės ūkio ir aplinkos ministrus prašydami keisti Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašą, dėl to paties klausimo kreipėsi ir į Jus, KRK pirmininką*. Remiantis ŽŪM pranešimais, svarstymo VTEK dėl galbūt neteisėtai vykdytos lobistinės veiklos laukia ir Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“, Lietuvos ekologinių ūkių asociacija, kooperatinė bendrovė „BIO LEUA“... Ribos tarp socialinių partnerių ir lobistų kaip ir nebėra ,ar kažkas kažką ne taip interpretuoja?

– Kreipėsi į ŽŪM, į mane. O tai kur dar kreiptis? Taip ir parašykite. Po to kreipimosi buvo inicijuotas svarstymas Seimo komitete.

Vyriausybės programoje bendradarbiavimas su socialiniais partneriais įrašytas kaip prioritetas. Jei bendradarbiavimas vertinamas kaip lobizmas... Žinoma, galima rasti įstatymo raidę, vertinti kaip lobizmą, bet atstovavimas savo organizacijai yra kas kita. Tai bendradarbiavimas. Jis turi būti, privalome matyti ir girdėti visas organizacijas, kad galėtume spręsti problemas. Ne tam esame, kad uždėtume apyrankes ar apynasrius, o juos nuimtume, kad žemės ūkyje būtų galima dirbti. Žmonės nori dirbti, bet ne žiūrėti, ar koks nors naujas dokumentas neapsunkins darbo. Perteklinius reikalavimus turime išrankioti, o ne kurti dar didesnius.

– Kalbant apie žemės ūkio organizacijas savo poziciją esate išreiškęs aiškiai – Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) atitrūko nuo žemdirbių, naudojasi valstybės pinigais, o tuo pat metu Lietuvos žemės ūkio taryba (LŽŪT), kuri vienija tuziną pagrindinių asociacijų, turi išsilaikyti pati. Įvardijote tris dabartines ŽŪR „ligas“: neaiški narystės sistema, veiklos finansavimo modelis, organizacijos struktūrinis funkcionalumas. KRK pasiūlė ŽŪM iki lapkričio 1-osios parengti naujos Žemės ūkio rūmų redakcijos įstatymo projektą. Gal jau yra tam tikrų vizijų?

– Yra valdžių atskyrimo principas. ŽŪM gavo pavedimą, sudarė darbo grupę, kuri ir rengs, o gal jau rengia pasitarimus. Mes ten nedalyvaujame. Gavę pasiūlymus, juos svarstysime.

Valdžių atskyrimo principas yra kaip saugiklis, kad nenutiktų taip, jog visi iš karto susitartų ir parengtų kažkokį įstatymą.

– Mūsų pokalbio pabaigoje – klausimas apie žemės ūkio specialistų rengimą, juolab kad prašymai studijuoti jau priimami. KRK rūpinasi, kad kaimo jaunimui būtų sudarytos palankesnės sąlygos siekti aukštojo mokslo. Tačiau tokia nuostata turi aršių priešininkų, taip pat ir parlamente. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas pasiūlė eiti kitu keliu, griežtinti priėmimą į aukštąsias mokyklas, įvesti papildomą egzaminą.

– Įstatymo projektui po pateikimo nebuvo pritarta. Aš taip pat balsavau prieš, nes tai nėra būdas užtikrinti specialistų poreikį Lietuvoje, veikiau užsidarymas kažkokiame burbule, o žemės ūkio specialistų rengimo problema būtų nukelta ateičiai. Tai turbūt dėl mūsų riboto gebėjimo įvertinti valstybės poreikius, kiek ir kokių reikės specialistų. Nieko vertos kalbos, esą blogos programos ar žmonės iš miesto jų nesirenka. Kaip netikintis žmogus nestoja į Kunigų seminariją, taip ir žemiškųjų  profesijų nesirinks tas, kuris netiki ta veikla, kuriam svetimas toks gyvenimo būdas. Jei problemos neišspręs šitos kartos valdžia, ją turės spręsti kitos kartos valdžia.

Prisimenant istoriją, Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) kūrimu 1924 m. rūpinosi žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius. Programas pasirašė Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Žemės ūkio specialistų rengimą sureikšmino pati valstybė, suprato svarbą, kad specialistus sau turime rengti Lietuvoje, o ne Latvijoje, Vokietijoje ar Rusijoje (šiandien tą sąrašą galėtume pratęsti). Dabar žemės ūkio specialistai bene vieninteliai, kurie į kaimą nukeliaus turėdami aukštąjį išsilavinimą.

– Turėdamas darbo Aleksandro Stulginskio universitete (ŽŪA) ir politiko patirtį, ar matote dar kokių arimų savo veiklai?

– Tris penktadienius iš eilės turiu susitikimus su atskirų rajonų žemdirbiais. Manau, kad tai yra auditorija kalbėtis apie mokslą, jo turinio suvokimą, jo būtinybę ateičiai. Apie tai, kad įgytos profesijos suteikia galimybę oriai gyventi. Dažniausiai susirenka buvę absolventai. Agronomijos fakultete, kuriam vadovavau aštuonerius metus, buvo žmonių, kurių agronomai buvo ne tik tėvai, bet ir seneliai! Gera girdėti žmogų tai sakant su pasididžiavimu. Viename paskutinių susitikimų su žemdirbiais paprašiau pakelti rankas, kas yra baigę žemės ūkio mokslus. Iš didelio būrio, gal apie 80 žmonių, rankas pakėlė du trečdaliai. Manau, kad Lietuvoje atsiras žmonių, motyvuotų studijuoti žemės ūkio mokslus, ir jie kurs Lietuvos ateitį.

*Rengiant straipsnį spaudai VTEK sprendimas nebuvo paskelbtas.

2021-06-12