K. Mažeika. Vilčių 2025-iesiems yra daug

Visų pirma, situaciją paveikė žemės ūkio ministrų kaita, kuriai įtakos turėjo tiek žemdirbių, tiek ir kai kurių Seimo narių kritika Vyriausybei ir buvusiam ankstesniam žemės ūkio ministrui. Ši problema išsisprendė tik po prezidento rinkimų. Tačiau pagerėjimas kol kas labiau jaučiamas emocinėje plotmėje, ankstesniojo ministro – Kęstučio Navicko – valdymo Žemės ūkio ministerijai pasekmės jausis dar ilgą laiką, nes trumpai ministru tapęs kolega iš Seimo negalėjo suspėti išspręsti visų susikaupusių bėdų, pagrindinė kurių yra stabilumo žemės ūkyje stygius. Šis nestabilumas jaučiamas daugelyje sričių. Tai ir situacija pieno sektoriuje, ir gyvulininkystėje, ir nesibaigiančios žemdirbių problemos su Nacionaline mokėjimo agentūra (NMA). Nors ši įstaiga ir buvo žadėjusi esminius savo veiklos pokyčius, kad baudimų politiką keis konsultavimo politika, ir, esą, juos jau daro, bet nusiskundimų iš paramos prašančių ūkininkų nemažėja.

Tačiau pagrindinė problema – jau užaugintos produkcijos realizacija. Grūdinių kultūrų supirkimo kainos kritusios, o rudenį jau pradėta kalbėti ir apie ryškiai mažėjančias cukrinių runkelių supirkimo kainas. Tokios perspektyvos kelia nerimą. Todėl didžiausias iššūkis naujai Vyriausybei bei naujam žemės ūkio ministrui – ne ieškoti kaip ir kam ką uždrausti, o stabilizuoti situaciją. Teks žemės ūkį iš principo ištraukti iš pelkės, į kurią jį įmurkdė ankstesnė valdžia, stabilizuoti padėtį ir padėti pagrindus jo išsikapstymui iš liūno. Pirmiausia – užtikrinti, kad nuo importinės produkcijos, ypač iš trečiųjų šalių, būtų apsaugota mūsų šalies rinka. Ir ieškoti naujų rinkų, kur būtų galima eksportuoti mūsų šalies žemės ūkyje išaugintą produkciją. Tai pagrindinis iššūkis tiek žaliavų tiekėjams, tiek ir perdirbėjams. Nes neefektyvi ir užsitęsusi naujų rinkų paieška sukūrė tokią situaciją, kad Lietuvos žemdirbių išauginta produkcija dabar tapo tarsi beveik nieko verta.

Manau, kad 2025 m. pagrindinį dėmesį teisėkūros srityje reikėtų skirti trumpųjų maisto tiekimo grandinių sistemos kūrimui ir įgyvendinimui. Praėjusią kadenciją daug buvo kalbama apie šių grandinių sistemų kūrimą, esą, buvo statomi logistikos sandėliai, tačiau statybos įstrigusios. Akivaizdu, kad beveik nieko realaus nebuvo padaryta, kad šios tiekimo grandinės iš tikrųjų atsirastų. Nors tai vienas iš realiausių kelių realizuoti savo produkciją smulkesniems ūkiams, kurie užsiima ne tik žaliavų auginimu, bet ir jų perdirbimu į maisto produktus. Tai apimtų ir vietinių vaikų darželių, kitų ugdymo, mokymo, sveikatos apsaugos bei kitų įstaigų aprūpinimą čia pat, ūkiuose išaugintais ir pagamintais maisto produktais. Tai būtų didžiulė ir reali pagalba žemdirbiams, matant, kad į Lietuvą plūsta užsienio ūkininkų išaugintos daržovės, vaisiai, kiti pagaminti maisto produktai. Juos tikrai galėtų pakeisti mūsų žemdirbių produkcija, o tai sustiprintų ir gyvulininkystės ūkius, ir mėsos gamintojus, daržininkystės ūkius, sodininkus. Lietuvoje yra daug smulkių ūkių, kurių produkcija galėtų patekti į įstaigas pasinaudojant trumposiomis maisto tiekimo grandinėmis. Tik reikia, kad jos realiai būtų įgyvendintos. Tai tokiems ūkiams būtų ne tik egzistencinis – išlikimo – klausimas, bet jie galėtų ir tvirtai atsistoti ant kojų, matytų savo perspektyvą.

Kartu su ŽŪM esame numatę įvertinti jau priimtų teisės aktų reikalavimus, taip pat negebėjimą panaudoti žemės ūkio sričiai skirtas lėšas, jų panaudojimo galimybes, prisitaikant prie besikeičiančio klimato ir siekiant žaliojo kurso tikslų. Reikės sugrįžti ir prie vadinamojo Pieno – Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo – įstatymo, nes negali būti taip, kad įstatymas reguliuotų tik dviejų pagrindinių elementų – gamintojo ir perdirbėjo – santykius, nuošalyje paliekant trečiąjį elementą – prekybininkus. Jis turi apimti visą grandinę. Tik tokiu atveju jis veiks. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – yra ir ispaniškas, ir kanadietiškas metodai. Tad prie šio įstatymo privalome grįžti ir jį priimti, nes tai tėra tik politinės valios reikalas. Ypač, kad tai yra numatyta ir naujosios Vyriausybės programoje. Ir nereikia dėl to laukti kokio nors sprendimo ES mastu. Juolab kad ši problema yra daugialypė – mažėjant gyvulių, mažėja pievų plotai. O tai programuoja naujus iššūkius ateityje, nes dabar daugiamečių pievų problema buvo stabilizuota – išspręsta tik labai laikinai. Bet jei ir toliau taip drastiškai mažės gyvulių, ypač galvijų, tai ji sugrįš su dar didesne jėga. Todėl yra būtina priimant Pieno įstatymą stabilizuoti galvijų skaičių ir jį didinti. Kartu reikės ir pievų gyvuliams išlaikyti. Nes gyvulių skaičius yra daugiamečių pievų stabilumo garantas. Tą padarydami išspręsime bent dvi problemas, o gal ir daugiau, nes atsirastų daugiau organinių trąšų ir mažiau reikėtų naudoti mineralinių. Be to, ir pieno perdirbėjai galėtų geriau išnaudoti savo pajėgumus, nes jie yra kur kas didesni, nei naudojami šiandien. Dabar jie išnaudojami tiek, kiek yra žaliavos.

Manau, kad didžiausia Kalėdų dovana daugumai Lietuvos žemdirbių galėtų būti jų lūkesčių išpildymas. Turiu vilties, kad tai nutiks ateinančiais metais, bet jau tik kitoms Kalėdoms. Tad gal per kitas Kalėdas jau galėsime pasakyti, kad Kalėdų Senelio maišas buvo labai dosnus. To labiausiai ir linkėčiau Lietuvos žemdirbiams, „Ūkininko patarėjo“ skaitytojams.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis MAŽEIKA