Vilioja, nors lauke nežiemoja

Gėlių kolekcininkas ir augintojas Vladas Karpavičius įsitikinęs, kad beveik prieš 30 metų Lietuvoje prasidėjęs varpinių augalų populiarumas želdynuose ir vazoninėse kompozicijose pastaraisiais metais išaugo. Ieškoma įvairesnių natūralias spalvas ir linijas atskleidžiančių augalų, kuriamos veislės, o ir pati gamta dovanoja vis naujų dekoratyvių rūšių ir formų. Deja, ne visiems tinka mūsų šalies klimatas. Literatūroje dažnai nurodomos atsparumo šalčiui zonos (pagal JAV žemės ūkio departamento klasifikaciją) netikslios Lietuvos sąlygoms.

Rūta ANTANAITIENĖ

Išbandymas lietuviška žiema

„Pasirenkant augalus, atsižvelkite ne tik į žemiausią temperatūrą, kurią varpinis augalas gali pakelti, bet ir į daugybę kitų klimato veiksnių, – atkreipia dėmesį kolekcininkas. – Lietuvoje augalams kenkia per didelė drėgmė (liūtys, dažni lietūs) ilgo rudens ir vėluojančios žiemos laikotarpiu, dažniausiai nuo spalio iki Kalėdų ar Naujųjų metų. Ne visi augalai pakenčia besnieges ar nepastovias žiemas, kai po atlydžių vėl grįžta šalčiai.“

Nors Lietuva nedidelė, pagal temperatūrų vidurkius teritorija patenka į tris zonas: Pietryčių Lietuva priskiriama 4 zonai, pajūris – 6 zonai, o likusi dalis – 5 zonai.

V. Karpavičius jautresnius žiemai varpinius žolynus pataria auginti vazonuose, konteineriuose ar didesniuose loveliuose, o žiemai įnešti į šviesias ir vėsias patalpas, kur temperatūra laikosi apie 0–5 °C šilumos. Kai kurie iš jų gali žiemoti ir kambaryje ant palangės.

Užburiantis lengvumas

Karčiuotasis miežis (Hordeum jubatum) yra miglinių (Poaceae) šeimos varpinis augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, nuo seno vadinamas dekoratyviniu miežiu. Pasak kolekcininko, jų puošnūs, 40–60 cm kerai su pilkai žaliais lapais ir 8–10 cm varpomis, padengtomis ilgais akuotais, žydi liepą–rugsėjį. Akį traukia bangavimas vėjyje ir saulės spinduliuose violetiniai rausvas blizgesys. Galima auginti vazonuose vienus ir su kitomis gėlėmis, tinka didesniuose natūralistinio stiliaus gėlynuose, nes subrendusios sėklos lengvai įsisėja, varpos tinka puokštėms. Priskiriamas neilgaamžių, vienmečių gėlių (4–10 zona) kategorijai, bet nešaltomis žiemomis puikiai žiemoja ir pavasarį sprogsta iš kero arba sudygsta įsisėjusios sėklos. Galima per žiemą su vazonu išlaikyti šviesioje ir vėsioje patalpoje, pavasarį padauginti kerelio dalimis.

„Sėkite balandį ar gegužės pradžioje į daigyklas, paskui pikuokite į vazonus lizdais, po 8–12 daigelių, kad sutankėtų ir būtų išvaizdūs vazose, – pataria kolekcininkas. – Galima sėti ir į nuolatinę vietą gėlyne ar lysvaitėje.“

Soruolių puošnus ryškumas

„Intriguojančia tamsiai raudona lapijos spalva, raudonomis varpų šluotelėmis ir jų faktūra iš gausybės soruolių išsiskiria šeriuotoji soruolė (Pennisetum setaceum, syn. P. advena) ‘Rubrum’, žydėjimo metu išauganti 70–90 cm, – atkreipia dėmesį V. Karpavičius. – Ji puikiai kontrastuoja su aplinkiniais augalais. Žydi liepą–spalį, iki stipresnių šalnų.“ Galima sodinti kompozicijose su kitomis gėlėmis kaip akcentinį augalą, grupėmis – gėlynų takų ir takelių apvaduose, atvirose natūralistinių želdinių erdvėse. Tinka saulėta vieta ir laidi, lengvo priemolio dirva. Kolekcininkas pastebi, kad šeriuotoji soruolė ‘Rubrum’ Lietuvoje auginama kaip vienmetis augalas (9–10 zona), todėl prieš žiemą galima iškasti jų kerus ir įnešti žiemoti į vėsų rūsį.

Nepakartojamu grožiu ir tokiomis pat auginimo galimybėmis pasižymi ir kitos itin dekoratyvios šeriuotosios: ‘Fireworks’ (90–120 cm), ‘Burgundy Giant’ (120–180 cm), ‘Cherry Sparkler’ (90–120 cm) bei kitų rūšių soruolės: Pennisetum metallica ‘Rubrum’ (80–100 cm), vilnotoji soruolė (Pennisetum villosum), 30–60 cm, hibridinė ‘Princess Caroline’ (90–120 cm), dramblinė soruolė ‘Vertigo’ (120–200 cm).

Pasak pašnekovo, šilkiniais varpų nuometais gėlynuose puošiasi ašuotės (Stipa), suteikdamos švelnaus natūralumo ir išryškindamos kitus greta augančius palydovus. Viena iš populiariausių – kibioji ašuotė (Stipa tenuissima) ‘Pony tails’, formuojanti siaurų, žalių lapų tankius, 0,5–0,6 cm aukščio ir 0,3–0,5 cm pločio kerelius. Varpų šluotelės su pūkuotais akuotais išskleidžia lengvas bangeles. Deja, šaltesnėmis žiemomis Lietuvoje ji nežiemoja, todėl auginama kaip vienmetis augalas (6–9 zona). Norintiesiems ir kitais metais džiaugtis jais gėlyne ar pastatomoje kompozicijoje, augintojas pataria vėlai rudenį iškasti, apdžiovinti ir sausas šaknis per žiemą laikyti rūsyje.

Kolekcininkas negaili pagyrų dar vienai dekoratyviai ašuotei (Anemanthele less., syn. Stipa arundinacea) ‘Pheasant Tail’, formuojančiai tankų, rutulišką kerą, 35–45 cm aukščio ir tokio pat pločio. Lapeliai siauri, žali. Nuo liepos lapija pasipuošia rausvomis varpų šluotelėmis, o rudenėjant nusidažo bronziškais, vario ir auksiniais atspalviais. Tinkamiausia vidutiniškai derlinga, drėgnoka, pralaidi, priemolio dirva, saulėta vieta ar dalinis šešėlis. Pakenčia vasaros sausras. Lengvesnėmis žiemomis gali peržiemoti ir pridengus lauke (6 zona), patikimai peržiemos rūsyje ar kitoje vėsioje patalpoje.

Unikaliosios viksvos

„Rusvai, bronzinei kompozicijai gėlynuose ir dekoratyviuose induose sukurti naudokite puošnias, visžales plaukuotalapes viksvas (Carex comans) ‘Bronze Form’ ir ‘Bronze Perfection’, – pataria V. Karpavičius. – ‘Bronze Form’ akį traukia tankiais, apie 30 cm aukščio ir pločio kereliais. Jų lapai ilgi, siauri, bronzinės spalvos, blizgūs, dailiai svyrantys. Spalva nesikeičia ištisus metus. Išaugus žiedyn­kočiams ir pražydus žiedams, kereliai tampa aukštesni (apie 50 cm) ir platesni, nusidriekia apie 50 cm.“ Kolekcininkas pataria auginti itin laidžioje ir lengvoje dirvoje, saulėtoje vietoje, nors toleruoja ir dalinį šešėlį.

‘Bronze Perfection’ labai panaši į ‘Bronze Form’, kereliai 25–35 cm aukščio, tik lapai šviesesnio atspalvio. ‘Frosted Curls’ panaši į aprašytas rudalapes, tik skiriasi šviesiai žaliais, siaurais, blizgančiais ir dar kiek ilgesniais lapais, primenančiais plaukus. Žydi gegužę–liepą. Kereliai 25 cm aukščio, žydėjimo metu išauga iki 50 cm.

Augintojas pataria pavasarį nenukirpti antžeminės dalies, tik patrumpinti pačius lapų galiukus. Tinka sodinti gerai drenuotoje dirvoje (nepakenčia drėgmės pertekliaus), dekoratyvinių augalų grupėse, alpinariumuose, akmenų sodeliuose, vazonuose, prie vandens telkinių.

Plaukuotalapės viksvos kilusios iš Naujosios Zelandijos (6 zona) ir pas mus lauke prastai žiemoja. Patariama augalus žiemai įnešti į vėsią, šviesią patalpą arba nešaltą žiemą dar galima sausai pridengti (kad nepakenktų per daug drėgmės). Pavasarį pakanka patrumpinti pačius lapų galiukus. Tinka sodinti gerai drenuotoje dirvoje.

Mėgstami kompozicijose

Viksvameldis (Scirpus cernuus) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos labai gražus ir lengvai auginamas žolinis augalas. Ploni, išsilenkiantys stiebeliai sudaro šviesiai ža­lią kekę. Kiekvienas lapas užsibaigia smulkių žiedelių šluotele. Kadangi viksvameldis turi stiprią šaknų sistemą, kolekcininkas pataria šį foninį kompozicijų augalą sodinti aukštuose induose, pabrėžiančiuose originalią jo iš­vaizdą. Re­guliariai ir gausiai laistyti, kas 10 dienų tręšti kompleksinėmis trąšomis. Vasarą gerai jaučiasi saulėtoje vietoje ar pusiau šešėlyje, o žiemą reikalinga šviesi vieta 14–16 °C kambaryje ant palangės. Gali šiek tiek pagelsti, tad kovo pradžioje teks nukirpti pageltusias viršūnes. Galima dauginti kero dalimis ir persodinti pavasarį.

Vlado Karpavičiaus nuotraukos

2022.05.09

Susijusios temos - skaitykite: smilgos, varpiniai augalai; gėlininkystė; populiarios gėlės;