Vilkai šunį papjovė kieme

M. Bernatonis teigia neatsimenąs metų, kai nenukentėjo nuo vilkų. Pilkiai nuolat pjovė avis, kurių „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas dar augina, bet jau nedaug. Ūkininkui iki šiol skauda širdį dėl papjauto asiliuko, o šįkart vilkas atėjo tiesiai į kiemą, nors čia laksto 3 šunys. „Netekau vieno savo keturkojo draugo“, – liūdnai prasitaria Marijus.

Ūkininkas pasakoja, kad viskas nutiko naktį, apie 1 val. 14 min. „Mano kieme yra filmavimo kameros, tad viską mačiau: kaip atsliūkino vilkas, kaip užpuolė šuniuką vos už kelių metrų nuo kiemo. Šlykštukas visada buvo kovotojas: už save ir už kitus. Du pabėgo, o šis be baimės ėjo, tai štai kaip nutiko. Atvažiavęs neradau nei vieno šuns. Net pagalvojau, negi juos visus iškapojo? Ieškot, ieškot... Šaukiu: Zose, Zose! Nėra ir Tipuko. Zosė atsirado anksčiau, Tipas tik apie pietus. Tipukas, matyt, irgi gavęs nuo vilko . Šlykštuką radome už 200 metrų esančiame kaimynų tvarte. Ne namuose, kur turi savo vietą, kur jam ir žiemą šilta, o pas kaimynus“, – siaubingų įvykių eigą dėsto ūkininkas.

Šunelis buvo žiauriai apdraskytas, sukramtytas, suvoliotas, išnarinta koja, sulaužyta mentė. „Vežėme į Alytų pas veterinarą, bet jau Seirijuose šunelis nustipo“, – liūdi šeimininkas. Marijus priglaudė Šlykštuką, kai šis prieš 6 metus, matyt, išmestas vėlai rudenį atklydo į jo kiemą. „Buvo baisus: vietomis nuplikęs, šašuotas“, – prisimena pašnekovas ir paaiškina, kad būtent todėl atklydėlį pavadino Šlykštuku ir ėmė jį gydyti.

Kaip sako pats Marijus, Šlykštukas tapo princuku, net į kirpyklą važiuodavo. „Kaimynų berniukas su juo labai susidraugavo. Šlykštukas buvo jo numylėtinis. Jam dabar labai trūksta draugo. Vaikas labai išgyvena. Baisi trauma jam. Vis, būdavo, atsigula Šlykštukas, vaikas ant jo galvukę pasideda ir abu taip guli. Buvo neišskiriami draugai“, – pasakoja ūkininkas. Šuniukas labai mėgo pasivažinėti, tad Marijus jam buvo sukalęs specialią dėžutę ant traktoriaus sparno. Taip jiedu važinėdavosi: vienas laukus dirbo, kitas sau dėžutėje gulėjo. Prieš lemtingąją naktį irgi abu taip darbavosi. „Sakiau jam, ateis vasara, galėsi važiuoti su manim šieno sukti, atsivažinėsi, kiek norėsi, Šlykštuk. Ir štai“, – savo bičiulio gaili Marijus.

Ūkininkas sako, kad jo namas nei kokiuose krūmuose, nei brūzgynuose, visur daug atviros teritorijos, miškas tolėliau, bet į kiemą vis tiek ateina vilkas. Vyras neslepia apmaudo, mat kasmet nukenčia nuo vilkų ir tam galo nematyti. „Jei jau vilkai ateina į žmogaus kiemą, gero nelauk. Visi šie išpuoliai prieš gyvūnus veda link tragedijos. Kol nesudraskė žmogaus, tol niekas nenori suprasti, kad čia yra baisi bėda. Kai nukentės žmogus, tada pradės ieškoti kaltų, ieškos atsakingų, kodėl taip atsitiko. Juk visada taip būna“, – mąsto jis, nerimaudamas, kad ir pats gali nukentėti, mat pamiškėje tvoras gyvuliams tveria. Kas žino, ką žvėris, pamatęs žmogų, darys.

Ūkininkas planavo išleisti galvijus į pievas, bet dabar nežino, ką daryti, o visą vasarą šerti tvarte gyvulių juk negali. „Yra keturi kumeliukai, ėriukų atsiradę, asiliukas. Veršiukų yra per 30. Prie jų pilkiai sėlina atsargiau: jei nugriebia, tai tik ką gimusius veršelius, pasislėpusius už gardo, mat mažyliai, nors ir neseniai gimę, turi instinktą slėptis. Karvė rami, nes žino, kur veršiukas pasislėpęs: išlįs, pažįs pieno ir vėl pasislėps. O mažyliai dažnai išlenda iš aptvaro. Kalbu apie mišrūnus, kuriuos pats auginu. Vilkui tai puikus grobis, juk net nereikia į karvių gardą lįsti. Pernai dvynukai veršiukai taip ir dingo. Į gardą karvių vilkai dar lįsti nesikėsina, privengia, mat karvės reaguoja: kyla, šoka visos, baubia, šiokia tokia gynyba yra“, – iš patirties kalba Marijus.

Paskutinysis vilko apsilankymas sodyboje – tikras galvos skausmas ūkininkui, juolab kad vyras žino, jog pilkauodegių aplink jo ganyklas tikrai yra: medžiotojai pranešė matę trijų vilkų pėdsakus: dviejų jauniklių ir senio vilko. Ūkininkas žino ir apie galimą išimtį: išankstinį vilko sumedžiojimą: „Tačiau vilką sumedžioti sudėtinga. Vilkas kvailas filmuke, kai savo noru merkia uodegą į eketę, o lapė jį mausto. Tikrovėje vilkas – labai gudrus. Medžiotojui sumedžioti vilką – prestižo reikalas.“

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus medžioklės žinovas Anatolijus Palionis linkęs pritarti ūkininkui, nors nenori būti blogu pranašu. Anot jo, tikrai netruks ateiti laikas, kai nuo vilkų nukentės žmogus. „Tai tik laiko klausimas, nes vilkų yra daug“, – tiesiai sako Anatolijus. Jo nuomone, vilkų padaugėjo ir dėl šalį juosiančios tvoros, pro kurią pilkiai nei praeiti, nei perskristi negali. Vilkai pasienyje pastebimi kone kasdien.

ŪP pašnekovas teigia, kad vaikštinėjantys vilkai pastebimi vidury baltos dienos, ir tai visiškai nebestebina. Pastarosiomis savaitėmis pilkiai buvo pamatyti Bielėnų kaime ir Palazdijuose (Lazdijų r.).

A. Palionis ūkininkui M. Bernatoniui patarė kreiptis į atitinkamas instancijas, nes jei netoliese toks atvejis pasikartotų, ministerija gali skirti išankstinį vilko sumedžiojimą. „Bet vilką sumedžioti nelengva. Gali prireikti pas Marijų ir pagyventi. Reikia būti tam tikru laiku, tam tikroje vietoje. Užaugs žolė ir jų bus nematyti, o medžioti gali tik šviesiu paros metu. Negalima naudoti nei prožektorių, nei naktinio matymo prietaisų. O tokiose rizikos vietose būtų visai naudinga“, – svarsto medžioklės žinovas A. Palionis.

Marijaus BERNATONIO nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.