Vilkas šuniui: „Tu man taip patinki, kad galėčiau tave suėsti!“

Vilkui šuo tėra skanus ir lengvas patiekalas. Kuo didesnė vilkų populiacija, tuo dažnesni šių plėšrūnų susidūrimai su žmonėmis, jų augintiniais ir galvijais. Aišku, kad baigtis praktiškai – visada vilko naudai. Tai patvirtina kiekvienos šalies patirtis, kur vilkų populiacija – sveika ir klestinti, taip pat ir Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Visai neseniai buvo atvejis, kai per medžioklę vilkai papjovė medžioklinį šunį.

Lengvas grobis

Ten, kur vilkas yra saugomas gyvūnas, situacija dar dramatiškesnė. Plėšrūnai netenka natūralios baimės ir ima kelti grėsmę ne tik naminiams šunims ir galvijams, bet ir žmonėms. Apie tokius atvejus vis dažniau pranešama Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse, kur vilkai nemedžiojami. Šuo praktiškai neturi galimybių išsigelbėti nuo vilkų.

„Vis dažniau gauname pranešimų apie sudraskytus šunis, ir ateityje tai kažin ar pasikeis. Kuo daugiau bus vilkų, tuo arčiau žmogaus namų ir gyvenviečių jie ateis. Vilkai labai greitai supranta, kad lengviau papjauti prie būdos pririštą šunį negu pagauti stirną ar elnią miške. Tokia medžioklė negarantuota, o kiemo šuo yra lengvai pasiekiamas grobis. Tarp kitko, po vilkų atakos praktiškai nieko nelieka, tad ir veterinaras nebegali padėti. Tuo ir išskirtiniai vilkų išpuoliai – šie plėšrūnai paprastai beveik visiškai suėda savo auką“, – aiškino Latvijos gyvūnų prieglaudos „Mežavairogi“ vadovė Danuta Priedė.

Latvijoje per pastaruosius 7 metus Valstybinė miškų tarnyba gavo 10 pranešimų apie vilkų užpultus šunis. Tik 10 oficialių pranešimų, o žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir medžiotojų forumuose skelbiama informacija rodo, kad situacija daug dramatiškesnė. Medžiokliniai ir naminiai šunys kaimuose nuo plėšrūnų nukenčia labai dažnai. Daugeliu atvejų nelaimę teliudija kruvinas antkaklis ir likučiai.

Kodėl vilkai puola šunis?

Viena akivaizdi priežastis – jiems tai maistas. Tai rodo ir vilkų elgesys su šiuo grobiu – beveik visada šuo ir suėdamas. Tačiau badas nėra vienintelė priežastis, kodėl vilkai puola šunis, ypač medžioklinius. Kaip rodo suomių mokslininkų Mari Tikkunen ir Ilpo Kojolos tyrimas, dažniausiai nuo plėšrūnų išpuolių nukenčia šunys, peržengę vilkų teritorijos ribas. Atliekant tyrimą keliems pagautiems plėšrūnams uždėti GPS antkakliai. Keli buvo jauni individai, dar nepasiekę poravimosi amžiaus, kiti – suaugę vilkai su nuosava teritorija.

Stebėdami šiuos gyvūnus ilgesnį laiką, mokslininkai susidarė vaizdą apie vilkų gaujų teritorijų ribas, tarpines zonas tarp jų ir plėšrūnų sąveiką. Per tyrimą sukurtas vilkų gaujų teritorijų žemėlapis, kuriame sužymėtos vietos, kur žuvo medžiotojų šunys. Pasirodo, dauguma vilkų išpuolių prieš kitus vilkus ar medžioklinius šunis įvyko būtent prie teritorijų ribų.

Tyrime apibendrinti ir duomenys apie vilkų išpuolius prieš naminius šunis. Tokiuose incidentuose dažniausiai dalyvauja vienas vilkas, o du ar daugiau užpuola šunis medžioklės plotuose.

Tyrimo duomenys apie vilkus su GPS antkakliais buvo paviešinti tam, kad medžiotojai galėtų sužinoti konkrečių individų buvimo vietą ir neatsidurtų šios gaujos teritorijoje per medžioklę ar šiose vietose nenaudotų šunų. Taip pat mokslininkai nurodė, kad tokia informacija negali būti naudojama sekamų vilkų medžioklei. Pasak mokslininkų, problemos sprendimas – sukurti modernesnes šunų apsaugos priemones.

Įdomu, kad suomių interneto svetainę, kur gaunama informacija apie vilkų buvimo vietą, per metus aplankė vidutiniškai milijonas žmonių. Dauguma domisi vilkų antkaklių GPS duomenimis rudenį, kai Suomijoje vyksta aktyvus medžioklės su varovais ir kanopinių žvėrių medžioklės sezonas.

Suomijos medžiotojai labai dažnai praneša apie plėšrūnų išpuolius prieš šunis. Remiantis M. Tikkunen ir I. Kojolos surinkta informacija, Suomijoje kasmet vilkai nugalabija vidutiniškai 38 šunis (24–50 per metus). Ir Švedijoje kasmet nuo vilkų išpuolių nukenčia apie 20 medžioklinių šunų.

Suomių tyrime nurodyta, kad dažniausiai žūsta švedų ir norvegų briediniai šunys, skirti medžiojamųjų gyvūnų paieškai didelėse teritorijose. Jie iš instinkto ilgai loja ant žvėries, kol ateina medžiotojas. Be to, šie veisliniai šunys Skandinavijoje yra labai populiarūs. Visos šios aplinkybės lemia tokią vilkų išpuolių statistiką.

Vilkų atakų priežastys tyrinėtos ir Kroatijoje. Tyrimas parodė vieną įdomų dėsnį: vilkų išpuoliai Kroatijoje dažnesni regionuose, kur mažiau žemės ūkio galvijų ir medžiojamųjų rūšių populiacijos nėra tokios tankios. Tokiuose regionuose vilkai gaudo šunis labiau kaip grobį, o ne kaip konkurentus.

Estijoje vilkų išpuoliai irgi tampa rimta problema. Pernai rudenį Vakarų Virumos apskrityje plėšrūnų nasruose žuvo 6 šunys ir daugiau kaip 10 avių. Pasak vietos gyventojų, vilkų skaičius kiek didesnis, nei rašoma oficialiosiose ataskaitose, bet valdžia nėra pasirengusi šios problemos spręsti.

Kaip apsaugoti šunį?

Pirma, jeigu miške yra vilkų, rekomenduojama šuns į medžiok­lę nesivesti. Šunų apsaugos įranga iš esmės skirstoma į dvi grupes. Tai yra liemenės ir antkakliai iš kevlaro ar kitos medžiagos, kurios vilkų dantys negali perkąsti, arba dar papildyta dygliais, kurių paskirtis – sutrukdyti plėšrūnui įkąsti. Tiesa, ši priemonė šuns ilgą laiką neapsaugotų. Vilkai vis tiek nenustotų pulti, šuo būtų sužeistas ir greičiausiai žūtų, nebent žmogus spėtų ateiti į pagalbą. Todėl medžioklėje privaloma naudoti šuns sekimo įrenginius. Tik žmogus gali priversti vilkus atsitraukti.

Naminių šunų apsauga kaimuose irgi visiškai priklauso nuo žmogaus. „Pati gyvenu miško apsuptyje. Į mano kiemą vilkai neina tik todėl, kad prieglaudoje yra šimtas šunų, užtat už poros kilometrų nuo namų miške vilką esu mačiusi. Manau, kad viena pirmųjų apsaugos priemonių – įrengti tvorą, tačiau aišku, kad kaimuose tai beveik neįmanoma. Priežasčių yra įvairių – nuo finansinių galimybių iki kiemo teritorijos struktūros. Tokiu atveju geriausias sprendimas būtų platus ir saugus voljeras. Dieną šuo gali būti kieme, o naktį jį reikėtų nuvesti į voljerą ar kokią patalpą, net – į pašiūrę. Ir ne tik tam, kad šuo nepabėgtų, o ir todėl, kad apsaugotum jį patį nuo galimo kontakto su plėšrūnu, – teigia D. Priedė. – Reikia įsitikinti, kad šuo saugus. Viskas – mūsų, šuns ir gamtos labui.“

Prieglaudos „Mežavairogi“ vadovė, turinti daug darbo patirties su laukiniais gyvūnais, pripažįsta, kad, deja, realybėje vyksta visiškai priešingai. Paprastai kaime šunys nuo grandinės arba iš kiemo palakstyti išleidžiami būtent naktį.

Vilkai niekada neateina į kiemą ar vienkiemį neplanuotai, jie paprastai ištyrinėja apylinkę ir situaciją. „Apsaugodamas savo šunį nuo vilkų žmogus pirma turi įvertinti informaciją ir pastebėjimus. Jeigu kur nors netoli vienkiemio ar gyvenvietės miške pastebima vilkų, jeigu žiemą matoma pėdsakų, jeigu kiemo šunys naktimis dažnai ir isteriškai loja, yra pagrindo susirūpinti. Tokiu atveju rekomenduojama pagalvoti apie voljerą ir galbūt pastatyti stebėjimo kamerą. Antraip šuo greičiausiai bus sudraskytas“, – sako Latvijos miškininkystės instituto „Silava“ vyriausiasis tyrėjas dr. Janis Uozuolinis.

Ar įmanoma atbaidyti vilką?

Yra įvairių vilkų repelentų. Jų pagrindas – vilkų šlapimas, kurio pripurškus aplinkoje sudaromas įspūdis, kad konkrečioje teritorijoje jau gyvena vilkų ir svetimiems čia nėra ko ieškoti. Nurodoma, kad šis purškalas padeda atbaidyti ir lapes bei kitus plėšrūnus, kuriems vilkas yra natūralus priešas.

Antras variantas – baidyti vilkus šviesos diodais. Pasiūla gana plati: nedideli aparatai su saulės baterijomis yra labai populiarūs JAV, kur aktuali kova su šakalais, kojotais, meškėnais ir pumomis.

D. Priedė žino vieną namų šeimininką, kuris plėšrūnams baidyti naudoja pačių vilkų balsus. Jis leidžia vilkų gaujos kaukimo įrašą teritorijoje prie namų, ir tai atbaido plėšrūnus. Efektui sustiprinti tokia naktinė giesmė grojama garsiakalbius nukreipus į televizijos antenos lėkštę, kurio paviršius sukoncentruoja ir sustiprina garsą.

Suėsti ar poruotis?

Yra įvairių istorijų, kaip vilkai elgiasi nusižiūrėję vakarienei kokio vienkiemio sargą. Pavyzdžiui, išsiunčia į žvalgybą silpniausią ir jauniausią gaujos narį, kurio užduotis – išvilioti šunį iš būdos ar kiemo, kur šį užpuola kiti gaujos nariai. Šią prielaidą patvirtina vaizdo įrašai internete, paprastai užfiksuojami stebėjimo kameromis. Esama nuomonės, kad rujoti pradėjusi vilkė gali pritraukti visus kiemo šunis, paleistus naktį palakstyti. Beje, ir rujojančių šunų patelių vilkai nesužeistų, bet pasirūpintų hibridiniais palikuonimis.

Visgi, remiantis „Silavos“ mokslininkų duomenimis, tokie atvejai itin reti. „Vilkų ir šunų hibridų yra kiekvienoje šalyje, jų visada buvo nuo pat šuns prijaukinimo. Sovietmečiu tai buvo sensacija, bet dabar šis klausimas net netyrinėjamas. Visi sumedžiotų vilkų audinių mėginiai laikomi genų banke ir juos galima patikrinti bet kuriuo metu. Iš patirties galiu pasakyti, kad iš 280–300 vilkų, kasmet sumedžiojamų Lat­vijoje, tik 1–2 turi kokių nors hibridizacijos požymių. Spalva, uodegos padėtis, visas stotas atrodo šuniškesnis, tačiau akimi matomų skirtumų turi tik pirmos kartos šuns ir vilko hibridai. Ir tai ne visos vados. Vėlesnėse kartose šuns požymiai dingsta ir jo genų galima aptikti tik DNR tyrimais“, – nurodo J. Uozuolinis.

Paklaustas, kokiomis sąlygomis šuo ir vilkas gali susiporuoti, mokslininkas paaiškina, kad dažniausiai tai būna laukinė arba palakstyti išėjusi šuns patelė ir patinas vilkas. Kad šuns patinas taptų vilkės partneriu, ji turi būti visiškai vieniša. „Jeigu dominuojanti vilkų gaujos pora iširtų ar patinas žūtų, vadovaujanti patelė greičiau poruotųsi su kuriuo nors iš palikuonių, o ne rinktųsi šunį. Jeigu iš vilkų giminės būtų bent vienas konkurentas, šuo neturėtų galimybių – jį greičiausiai papjautų. Bet Latvijoje nustatyta abiejų tipų kontaktų – ir šuns su vilke, ir kalės su vilku“, – teigia J. Uozuolinis.

Netoli Rygos ir kitų didesnių miestų, ypač prie sąvartynų, gyvena laukinių šunų gaujos. Jos net sukuria urvų sistemas, kuriose gyvena iš kartos į kartą. Viena tokia vieta – prie Rėzeknės. Prie Getlinių kaimo buvo kelios šunų gaujos, nepažįstančios žmogaus. Yra ir kitų vietų, kur gamtoje pastebėta didelių laukinių šunų gaujų. Mokslininkas pasakoja, kad pats kartą susidūrė su laukiniu šunimi: „Prieš kelerius metus miške sutikau kalę, kuri pagal visus požymius turėjo šuniukų. Tai buvo kokio paukštinio šuns, greičiausiai anglų seterio, mišrūnė nukarusiomis ausimis ir baltai dėmėtu kailiu. Šuo elgėsi labai agresyviai, supratau, kad kažkur netoli yra jos guolis. Kalė gyveno sename bebrų namelyje. Kas buvo šuniukų tėvas, galima tik spėlioti.“

Viso pasaulio mokslininkai sutaria: jeigu plėšrūnų populiacija auga, dažnesni kontaktai su žmogumi ir naminiais gyvūnais neišvengiami. Geras pavyzdys yra JAV, kur vienas šuninis gyvūnas – kojotas – yra dar labiau paplitęs nei pas mus vilkai. Statistika rodo, kad šie plėšrūnai puola ne tik naminius gyvūnus – kasmet įvyksta 20 išpuolių prieš žmones. Pas mus kol kas nieko tokio nenutiko, bet vilkų pastebima vidury dienos netoli žmonių vis dažniau, o tai reiškia, kad ir šunų saugumu, ypač kaimiškuose rajonuose, reikia ypač susirūpinti.

Kataryna ŠTERNA

Žurnalo „Medžioklė“ korespondentė Specialiai „Ūkininko patarėjui“

2021-09-05

vilkų išpuoliai, vilkų repelentai, GPS antkaklis