Vilniečiai sėkmingai ūkininkauja ir už 124 km

Pramoko pas senelius

Vidmantas ir jo gyvenimo draugė Simona Dirsytė produkciją realizuoja ir tiesiogiai vartotojams, o savo ūkininkavimo patirtimi aktyviai dalijasi socialiniuose tinkluose. Už sėkmingai įgyvendintą jaunųjų ūkininkų projektą ir trumposios maisto tiekimo grandinės kūrimą V. Gaideliui 2023 m. buvo įteikta žemės ūkio ministro padėka.

„Iš vaikystės labai gerai prisimenu senelių gyvenimą. Jie laikė vištų, turėjo arklį, kiaulių, dirbo žemę. Tai buvo tikras kaimo gyvenimas, kuriame kiekvienas darbas buvo atliekamas savo rankomis. Vasarą reikėdavo žolę šienauti dalgiu, po to ją vartyti, džiovinti ir vežti į tvartą. Didžiąją vasaros dalį praleisdavau kaime, padėdamas seneliams. Tada apie ūkininkavimą, kaip apie savo gyvenimo kelią, žinoma, negalvojau, tačiau šiandien suprantu, kad būtent tada ir prasidėjo mano ryšys su žeme“, – „Ūkininko patarėjui“ prisipažino V. Gaidelis.

Vidmanto tėvas kilęs iš Ignalinos r., o mama užaugusi Lazdijų r. Veisiejų sen. Kalvelių k. Kadangi mamos tėvai jau buvo mirę, vasaroti vykdavo tik į Navikų k. (Ignalinos r.) pas tėčio tėvus – savo senelius Juozą ir Veroniką. „Vėliau gyvenimas susiklostė taip, kad prie žemės ūkio grįžau jau sąmoningai, – tęsė prisiminimus ūkininkas. – Nusprendėme pradėti ūkininkauti ir auginti daržoves. Tam daug padėjo viena konsultantė. Su ja susitikdavome, svarstydavome, ką būtų galima auginti Ignalinos krašte, kokios kultūros čia geriausiai tiktų ir ką būtų įmanoma suderinti su mūsų gyvenimo būdu. Dirbome Vilniuje, todėl į ūkį vasarą galėdavome atvažiuoti daugiausia savaitgaliais. Iš pradžių pradėjome auginti šilauoges, braškes, avietes. Tačiau konsultantė pasakė labai paprastą dalyką – jeigu gyvename ir dirbame Vilniuje, mums reikia tokių augalų, kuriems nereikėtų kasdienės priežiūros. Uogynai reikalauja daug dėmesio, todėl pradėjome ieškoti kitų kultūrų. Taip mūsų gyvenime atsirado moliūgai.“

Pradėjo nuo moliūgų

Iš pradžių jų augino nedaug. Bandė įvairias veisles, žiūrėjo, kas geriausiai auga ir kokius moliūgus žmonės labiausiai perka. Vėliau pradėjo auginti ir bulves, susidomėjo grybais, o iš tėvo perėmė ir bitininkystę. Iš jo gavo penkis avilius. Bitininkystė patinka iki šiol.

„Ūkį kartu su manimi tvarko ir mano draugė Simona. Mes nesame susituokę, tiesiog gyvename kartu. Ūkis yra įregistruotas mano vardu, tačiau visus darbus darome kartu. Galima sakyti, kad ūkininkaujame abu. Vienam žmogui tokio ūkio darbų būtų per daug, todėl Simona yra labai svarbi mūsų bendro darbo dalis“, – prisipažino V. Gaidelis.

Aplink Navikų k. nėra nei didelių rapsų, nei javų plotų, tik pievos ir miškai, todėl bitėms ne visada lengva rasti pakankamai nektaro. Čia nėra intensyvaus žemės ūkio, niekas nepurškia laukų. Kad bitės turėtų daugiau maisto, ūkininkas sėja medingas facelijas. Tai ir pašarinis augalas, ir labai geras nektaro šaltinis bitėms.

Jaunasis ūkininkas turi apie 20 ha žemės. Dirbamos žemės yra maždaug 5 ha, dar apie 5 ha sudaro pasodintas jaunas miškas, yra ir apie 9 ha daugiamečių pievų. Dalį jų prižiūri, šienauja, o išaugintą žolę, susuktą į ritinius, parduoda kitiems ūkininkams.

„Moliūgams paprastai skiriame apie 1 ha ar daugiau žemės, priklausomai nuo metų ir planų. Šiuo metu jų plotus esame padidinę – moliūgais užsėję daugiau nei 2 ha. Auginame ne tik valgomuosius, bet ir dekoratyvinius moliūgus, dauginame kai kurias savo atrinktas veisles. Nuolat eksperimentuojame ir bandome naujas veisles. Moliūgų auginimas mūsų ūkyje turi savo istoriją. Iš pradžių net nelabai žinojome, kaip juos parduoti. Prisipirkdavome įvairių sėklų, augindavome, bandydavome ragauti, vertinti jų skonį. Kai kurie moliūgai būdavo labai įdomūs, kitų skonis mums patiems nepatikdavo. Taip po truputį mokėmės“, – teigė ŪP pašnekovas.

Jo žodžiais, produkcijos komercializacija prasidėjo apie 2023 m. Tada pradėjo skelbtis socialiniuose tinkluose, įvairiose Vilniaus ir Vilniaus r. grupėse. Parašydavo, kad turi moliūgų, bulvių ir kitų daržovių. Įsigijo du krovininius automobilius – „Volkswagen Caddy“, prikraudavo juos pilnus moliūgų, susidėliodavo adresus ir važiuodavo į Vilnių. Atvykę susitikdavo su žmonėmis sutartoje vietoje. Tai buvo labai paprasta prekyba – daržovės užauginamos, nuvežamos, žmogus nusiperka. Tuo metu jam tai atrodė normalu, tačiau greitai suprato, kad taip realizuoti didesnį kiekį produkcijos nėra paprasta.

Išplėtė siūlomą asortimentą

2024 m. sekėsi gana gerai. Beveik viską, ką užaugino, pavyko parduoti. Tačiau 2025-ieji buvo sunkūs, moliūgų užaugo mažai. Tada dar kartą suprato, kad žemės ūkyje negalima nieko garantuoti. Vienais metais gamta padeda, kitais gali labai stipriai pakoreguoti planus.

„Todėl pradėjome ieškoti naujų galimybių. Pradėjome auginti ir dekoratyvinius moliūgus. Supratome, kad moliūgai gali būti ne tik maistas, bet ir puiki dekoracija. Įvairių spalvų, formų ir dydžių moliūgai labai tinka rudens dekoracijoms. Mūsų dekoratyviniais moliūgais 2024 m. pasipuošė Druskininkų vandens parkas, Vilniuje – „Hilton“ ir „Comfort“ viešbučiai. Ir ne tik pasipuošė, vėliau, atlikę grožio funkciją, viešbučių restoranuose buvo panaudoti sriuboms ir padažams. Nuo to laiko atsirado dar viena mūsų ūkio produktų realizacijos kryptis. Tikrai, vien užauginti moliūgus neužtenka. Reikia galvoti, ką su jais daryti toliau. Todėl pradėjome ieškoti ir galimybių juos perdirbti. Ignalinoje radome vietą, kur galima spausti sultis. Nuvežėme moliūgų ir obuolių, išbandėme ir supratome, kad produktas tikrai įdomus. Moliūgų ir obuolių sultys nėra tokios rūgščios, kaip vien tik obuolių, todėl jas gali gerti ir tie žmonės, kuriems obuolių sultys per rūgščios. Moliūgas suteikia savito, švelnaus skonio“, – dėstė ūkininkas.

Vidmantas ir Simona augina ir šitakius. Tačiau žmonės Lietuvoje labai mėgsta miško grybus, todėl tiems grybams tenka konkuruoti su baravykais ir voveraitėmis. Šitakiai auga ant medienos, dažniausiai ant beržinių rąstų. Šie grybai įdomūs tuo, kad jų skonis ir aromatas kitoks negu baravykų ar voveraičių. Jie turi savitą skonį ir yra vertinami dėl savo maistinių ir antivėžinių savybių.

„Mūsų vizija – iš moliūgų gaminti įvairius produktus. Esame svarstę apie moliūgų cukatas. Tačiau gamyboje susiduriame su cukraus kiekiu ir kaštais, todėl reikia viską gerai apskaičiuoti. Be to, dalis žmonių nenori produktų su cukrumi. Dar viena mintis – moliūgų aliejus. Manau, kad tai galėtų būti įdomus ir vertingas produktas. Tam reikėtų įsigyti specialią įrangą, įsirengti gamybos liniją. Tai nėra vienos dienos darbas ir tam reikia investicijų, todėl viską reikia gerai apgalvoti. Netrukus baigsis pirmoji –
jaunojo ūkininko įsikūrimo – programa, tada bandysiu gauti paramą ūkio modernizavimui, įsigyčiau aliejaus gamybos liniją“, – aiškino V. Gaidelis.

Jo nuomone, yra didelis skirtumas tarp to, kai parduodi žaliavą, ir to, kai iš jos pagamini galutinį produktą. Užaugini moliūgų, juos parduodi – ir tuo viskas baigiasi. O jeigu iš jų pagamini aliejų, sultis, cukatas ar kitus produktus, tada atsiranda daugiau darbo, tačiau kartu atsiranda ir didesnė pridėtinė vertė.

„Jeigu kas nors paklaustų, ką man reiškia ūkininkavimas, atsakyčiau paprastai: tai yra mano gyvenimo kelias. Jis prasidėjo nuo vaikystės vasarų pas senelius, o šiandien tęsiasi jau mano paties ūkyje. Nežinau, kiek dar bus hektarų po dešimties metų ir kiek skirtingų produktų tada gaminsime, tačiau žinau viena – noriu ir toliau dirbti žemę, auginti ir kurti“, – savo pasirinkimu džiaugėsi ūkininkas.

Vidmanto GAIDELIO nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja