Vilnos kelionė iki siūlo

Atšalus orams džiaugiamės turėdami šiltą vilnonį megztinį, pirštines ar kojines, kurie kaipmat sušildo žvarbią dieną. O jei tai mamos ar močiutės megzta – tuomet dar mieliau. Vilnoniai gaminiai – šilta ir sveika. Tačiau dažnai pasigendama kokybiškų naminės vilnos siūlų. Būtent tokių siūlų į Skriaudžius vyksta žmonės iš visos Lietuvos, kur veikia Eugenijaus Majaus  įkurta vilnų karšykla.  

Populiarios dėl mėsos, o kodėl ne dėl vilnos? Skriaudžių kaime (Prienų r.) įkurtoje Eugenijaus Majaus karšykloje darbas verda visus metus, tačiau su maišais vilnų čionai užsukančių žmonių rudenį ir žiemą visada daugiau, dažnai ir automobilių eilutė išsirikiuoja. Čia atvažiuoja avių augintojų iš tolimiausių kampelių. Apie Skriaudžiuose kokybiškai apdirbamą vilną žino ir Vilniaus krašto ūkininkai, ir dzūkai, ir zanavykai, netgi aukštaičiai ir žemaičiai čia atvyksta. „Stengiuosi darbą atlikti gerai, kad manimi patikėjęs žmogus liktų patenkintas. O kai gerai padarai, ir jis sugrįš, ir kaimyną atsiveš. Tvarkingas lietuvis, auginantis avis, visada galvoja, ką darys su vilna, kur dės siūlus. Deja, dar daug kas elgiasi kaip vilkai – mėsą nuo kaulų nugraužia, o visa kita palieka. Avys dabar populiarios daugiausia dėl mėsos, o vilna, kailis visiškai nuvertinami – sudeginami arba užkasami į žemę“, – stebisi E. Majus. Kad vilnų karšimas, verpimas bus paklausus, E. Majus suprato dar besikurdamas  Skriaudžiuose. Atkūrus Nepriklausomybę diplomuotas žemaitis melioratorius, visą laiką gyvenęs daugiabutyje Garliavoje, nutarė persikelti į kaimą, arčiau Suvalkijos, iš kur kilusi jo žmona Lilija. Nors iki jos tėviškės Vilkaviškio rajone dar galiukas kelio, bet iš Skriaudžių patogus susisiekimas į visas puses. „Tuo metu visi verslai buvo apmirę, byrėjo kolūkiai, žmonėms buvo grąžinama žemė, jai dirbti visi pirko traktorius, kūrė fermas. Tada pagalvojau, kad vilnų karšimas turi ateitį – juk ūkininkai augina avis. Turiu prisipažinti, kad nieko neišmaniau apie tokį verslą, tik atsiminiau, kaip su mama vaikystėje į karšyklą eidavome, rankiniais karštuvais vilną karšdavome. Rizikavau, ėjau va bank, galvojau, išmoksiu. Taip ir mokausi, tobulėju lig šiol“, - sako nedidelio, bet sėkmingo verslo kūrėjas. Pirmasis Eugenijaus karštuvas buvo senovinis, dar Vilhelmo laikų, 90 cm pločio, į kurį vilną taip pat rankomis reikėjo mesti. Pastebėjęs, kad paslauga populiarėja, vyras pradėjo ieškoti našesnės karšimo įrangos, o radęs parduodamą Raseinių rajone nuvažiavo ir nusipirko. Nusižiūrėtas karštuvas buvo išblizgintas, mechanizmas, atrodė, veikiantis. Deja, parsivežtą į Skriaudžius teko remontuoti, į pagalbą kviestis ir kauniečius, ir marijampoliečius šaltkalvius, o galiausiai ir visai nurašyti. Dabar rekonstruotoje daržinėje stovi įspūdinga karšimo įranga, parsivežta iš Jungėnuose (Kalvarijos sav.) veikusio „Orijos“ vilnų verpimo fabriko. Pertvarkos laikais bankrutavusi įmonė įrangą ruošėsi parduoti kaip metalo laužą, niekas nesitikėjo, kad jai dar bus lemta visu tempu dirbti.

Geri siūlai – tik iš švarios vilnos Karšiant, pasak Eugenijaus, nė viena vilna neprapuola. Pirmiausia ji sumetama į bunkerį, kur išpašoma, iškedenama. Plonas sukarštų vilnų voratinklis sluoksniuojamas, paskui suimtas į gijas susukamas, galiausiai sudvejinamas namudininkų pagamintu nauju suktuvu. Siūlo storis nustatomas pagal kliento norą. Sukaršti Eugenijus gali ir 2 ar 5 kilogramus, bet verpti turi būti pilni volai – apie 15-18 kg vilnos. Toks kiekis apdirbamas per pusantros valandos. Siūlo kokybė priklauso ir nuo karšyklos temperatūros – geriausia iki 20° C šilumos, kitaip vilna elektrinasi, trūkinėja. Tačiau svarbiausia, kad vilna būtų švari. Pasak karšyklos šeimininko, vilnų plovyklai įrengti yra labai griežti gamtosaugos reikalavimai, todėl karšykloje jos nėra. Švarias, išplautas vilnas turi atvežti patys žmonės. „Kadangi avis žmonės gano po šabakštynus, kur vilna užsiteršia šapais, lakišiais ir kitokiomis kibiomis žolėmis, karšiant tokia vilna susigumuliuoja, siūlas susisuka nelygus, su gumbeliais, nemažai jo tenka išmesti, tad labai svarbu, jog prieš gabendami į karšyklą žmonės vilną pirmiausia išplautų“, - pataria patyręs vilnų karšėjas. Į šią karšyklą vieni atneša 20, kiti – 3 ar 5 kilogramus vilnos. Būna, kad mažesnį kiekį vilnos atnešusios moteriškės prašo tik jas sukaršti, o paskui pačios verpia arba velia. Iš kokybiškų vilnų išradingos moterys ne tik megztinius mezga, bet ir antklodes pasisiuva, papuošalus, veltinius, rankines suvelia. „Moterims bedarbystės nėra, lietuvės ypač darbščios. Jos velia, mezga ir siunčia savo rankdarbius vaikams į Angliją, Norvegiją, visur, kur tik dirba lietuvaičiai. Gaminiai iš mano iškarštų vilnų ir susuktų siūlų iškeliavę net į Indiją, Ameriką“, – pagyrų darbštuolėms negaili Eugenijus.

Karšiama ir šunų, ir kupranugarių vilna Pasak šeimininko, lietuviškos vilnos yra daug rūšių: viena tįsta, kita traukiasi, dar kita tempiasi kaip guminė. Tai priklauso ne tik nuo avių veislės, bet ir nuo laikymo sąlygų. Populiariausia Lietuvoje vokiečių juodgalvių avių vilna, ji graži, lengvai tvarkoma. Sunkiau apdirbti labai trumpą alpakų plauką, ploną ir slidžią kupranugarių ir lamų vilną. Vis dažniau žmonės pageidauja karšti šunų vilną. Švarią, kvepiančią vilną atveža tik iš kirpyklų, o šeimininkų surinkti šunų gaurai būna ir dulkini, ir specifinio kvapo. Geriausia vilna yra šukuotinių šunų: samojedų, čiau čiau ir panašių. O kad ji neslystų, sukibtų karšiant, beveik perpus maišoma su avių vilna. Gražių, kokybiškų siūlų karšykloje Skriaudžiuose suverpiama iš Naujosios Zelandijos avių vilnos. Ne tik jų, bet ir lietuviškų avių, šunų vilnos siūlų galima čia pat ir nusipirkti. Švarios vilnos iškaršimas kainuoja 8 litus, norintieji ir suverpti moka 20 Lt, o nusipirkti gali po 28-30 Lt už kilogramą. Dažnai taupydami kelią ir laiką žmonės išmaino atsivežtą vilną į jau paruoštus siūlus.

Milda JONKIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.