„Visada viena koja buvau kaime“

– Kaip kilo mintis užsiimti ūkine veikla?

– Viskas prasidėjo labai seniai, dar vaikystėje. Nors tėvai nebuvo ūkininkai, bet tais laikais regionuose visi augindavo daržoves ir laikydavo gyvulius savo reikmėms. Man nuo mažens buvo įprastas toks gyvenimo būdas, o gal kokio 7 ar 8 gimtadienio proga gavau pinigų ir už juos nupirkau ėringą avį. Auginau ir triušių. Vėliau buvo laikotarpis, kai nuo tokio gyvenimo būdo teko atsitraukti – kurį laiką skyriau tarnybai kariuomenėje, vėliau panirau į gastronomiją. Su žmona gyvenome Vilniuje, bet, kaip sakoma, kiek vilką bepenėsi – vis tiek į mišką žiūri. Kai pasitaikė galimybė Kiemeliuose įsigyti ir išsinuomoti ūkinės paskirties žemės, nusprendėme įkurti savo ūkį. Pradėjome nuo avių, vištų, vėliau nusipirkome hailendų veislės galvijų, džersių bei deksterių veislės melžiamų karvių, ožkų, žąsų, ančių, kalakutų ir ponį. Ir tai toli gražu dar ne pabaiga, Nojaus arka dar neužpildyta.

– Kodėl pasirinkote gyvulininkystę?

– Nuo pat pradžių planavome užsiimti mišriuoju ūkininkavimu, o siekiamybė yra biodinaminis ūkis. Turime apie 40 ha dirbamos žemės. Joje auginame bulves ir kitas daržoves bei javus. Šiuo metu ūkyje laikome 30 avių, 10 hailendų ir 5 džersius bei apie šimtą paukščių (vištų, ančių, žąsų). Kol kas mūsų ūkelis nedidelis, bet planuojame plėstis, kaip tik šiuo metu laukiame prieaugio, kuris padidins bandą.

– Kodėl nusprendėte ūkininkauti ekologiškai? Ar tai lėmė tik idėjinės, ar ir pragmatinės priežastys?

– Nuo pat veiklos pradžios neturėjome kito varianto, nes iš savo patirties žinome, kaip sunku parduotuvėje nusipirkti iš tiesų ekologiškai užaugintų ir pagamintų produktų. Tiek kalbant apie mėsą, tiek kiaušinius, pieną, varškę ir t. t. Didžiulis skirtumas, kaip šeriamos karvės – ar jos laisvai ganomos, ar minta kombinuotaisiais pašarais. Ekologiškai laikomų džersių veislės karvių pienas apskritai yra išskirtinės kokybės – riebesnis, turi daugiau baltymų. Dėl to pienas yra sodresnio skonio, kremiškesnis, o iš jo pagaminti pieno produktai pasižymi stabilesne tekstūra. Turint smulkųjį ūkį, net nekyla klausimas, kokią kryptį rinktis, nes natūraliai iš kelias karves laikančio ūkininko tikimasi ekologiškų produktų. Bent jau taip turėtų būti.

– Su kokiais iššūkiais susiduria ekologiniai ūkiai? Kaip juos sprendžiate?

– Kol kas didelių iššūkių nėra, nes viskas dar labai šviežia, jauna. Sėjomaina bandome susitvarkyti su piktžolėmis pasėlių ir daržovių laukuose. Šiemet bulvių turbūt visai nerasime...

Kalbant apie gyvulius, kol kas mažiausiai iššūkių kelia mūsų karvės – vaikšto laimingos, žolės ir grūdų prisivalgiusios. Sunkiau su lesalu paukščiams. Sertifikuotų ekologinių kombinuotųjų pašarų rinkoje nėra, tenka sunktis iš padėties, ieškoti kitų ūkio kryptį atitinkančių lesalų, todėl paukščių dėslumas nėra labai geras. Bet susitvarkysime – patys auginsime daugiau baltyminių augalų ir iš jų gaminsime lesalus. Kiek teko domėtis užsienio ūkininkų patirtimi, būtent taip jie ir sprendžia patikimų lesalų trūkumą.

– Kokius produktus siūlote vartotojams?

– Kol kas nedideliais kiekiais gaminame grietinę, jogurtą, varškės sūrius, sviestą. Siūlome ir kiaušinių. Su mėsa dar teks palaukti, nes banda tik auga. Ateityje galvojame ir apie savo sūrinę bei mėsos perdirbimo cechą, galbūt ir kokią edukacinę veiklą. Nuolat domimės, ieškome informacijos, bendraujame su kitais ūkininkais, nes viską norisi atlikti kuo geriau.

– Dažnai gyvulininkyste užsiimantys žmonės akcentuoja, kad yra „pririšti“ prie ūkio? Kaip yra jūsų atveju?

– Kai dar tik planavome įsigyti melžiamų karvių, sulaukėme nemažai komentarų iš aplinkinių, artimųjų, kad neturėsime gyvenimo, kad nežinome, į kur veliamės, ir pan. Bet mes auginame mažus vaikus, tai šiuo metu ir taip esame gana sėslūs. Kai laikėme tik avis ir paukščius, gyvenome laisviau, nes jiems nereikalinga tokia reguliari priežiūra. Su karvėmis jau yra kitaip – kiekvieną rytą ir vakarą tenka pas jas keliauti. Tačiau nematau tame jokios blogybės, suvokiu, kad joms reikalinga didesnė priežiūra ir prisiimu atsakomybę.

– Kas kol kas yra sunkiausia ūkininkaujant?

– Įdomiausia tai, kad man viskas patinka, nes ūkininkavimas mane traukė visą laiką. Žinoma, paroje valandų visada per mažai – dirbi nuo ryto iki vakaro ir vis tiek dar yra ką veikti. Mane į priekį veda ideologija, vizija, koks turėtų būti mūsų šeimos gyvenimas. Pajamų, manau, ateityje iš ūkinės veiklos taip pat bus, o dabar dar dirbame ir valdiškus darbus.

Žinoma, ūkininkavimas yra ir fiziškai, ir kartais emociškai sudėtinga veikla, nes būna, kad nesiseka, kad gyvūnai krenta, daržovės neauga ir nežinai, dėl ko. Patirties ir žinių stoka, įrangos trūkumas taip pat kelia iššūkių, bet vis tiek šioje veikloje daugiau gėrio nei blogio, todėl nesigailiu pasirinkęs šią sritį.

– Ar pastebite tendenciją, kad vis daugiau jaunų šeimų keliasi iš miestų į kaimus ir pradeda ūkininkauti?

– Taip, mes ir patys turbūt esame šios tendencijos aukos. Gyvendami ir dirbdami Vilniuje, nepraleisdavome nė vienos televizijos laidos, kur buvo pasakojama, kaip smagiai ir įdomiai žmonės gyvena kaime. Visgi, manau, kad tikras kaimo gyvenimas, ūkinė veikla yra tikrai ne visiems. Didžiulis skirtumas, ar tu tik prižiūrėsi pievelę ir auginsi šiltnamyje kelis pomidorus, ar plačiau užsiimsi ūkine veikla. Bet jaunų šeimų kaimuose tikrai daugėja ir man dėl to labai smagu. Mūsų Kiemelių k. taip pat daug šeimų su mažais vaikais, kurie irgi nori atotrūkio nuo miesto šurmulio, tačiau nesirenka ūkininkauti ir mielai keliauja pas mus pieno ir kiaušinių. Aišku, koks čia kaimas – 30 km nuo Vilniaus, bet vis tiek gyvenimas čia bėga kitaip.

– Kaip pasikeitė gyvenimo tempas persikėlus gyventi į kaimą?

– Iš tiesų jis pasikeitė daug seniau, nei persikėlėme gyventi į Kiemelius, nes gyvendami mieste mes visą laiką buvome viena koja kaime. Tad perėjimas buvo tikrai lengvas ir malonus. Kiekvienas rytas dabar prasideda nuo puodelio kavos ir ėjimo pas karves. Primelžiame pieno, o tada apeiname visą ūkį, apžiūrime, ar viskas tvarkoje, parūpiname pašarų. Tada laukia įvairūs dienos darbai. Dalį laiko skiriame valdiškiems darbams, o vakare – vėl paukščiai, karvės, jaučiai, ožkos. Taip ir sukamės. Dar užsiimame tvartų įrengimu, tad veiklos tikrai netrūksta. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad gyvename visiškoje rutinoje, bet iš tiesų taip nėra. Kiekvieną dieną ūkyje randame vis naujų iššūkių – tai technika sugedo, tai gyvuliai ištrūko. Kaip diena – taip naujiena. Kaime darbų yra daug, tačiau atotrūkis nuo „ofisinio“ darbo, spūsčių, triukšmo, lėkimo leidžia sulėtėti ir gyventi. O gyventi kaime gera.

– Ar ūkiui plėsti, tobulinti kreipėtės Europos Sąjungos (ES) paramos?

– Kol kas dar nesikreipėme, viską kuriame savarankiškai, savo lėšomis, bet jau svarstome apie paramą, nes būtų gerai ūkiui įsigyti šiek tiek įrangos. Kadangi plečiasi augalininkystė, reikalingas nuosavas kombainas, kurį lig šiol nuomojomės. Taip pat reikia naujesnių, modernesnių padargų šienui ruošti. Savo lėšomis įsigijome tikrai ne pačią naujausią techniką, todėl reikėtų didesnių investicijų, kad galėtume efektyviau ir plačiau dirbti.

– Ar sutiktumėte, kad kaimas keičia žmogų? Kokią naudą patiria vaikai, augdami ūkyje?

– Mano giliu įsitikinimu, ši veikla ilgina gyvenimą, nes veikia žmogų teigiamai tiek emociškai, tiek fiziškai. Smagu stebėti ir ūkyje augančius vaikus. Jie mielai eina pas gyvulius, renka kiaušinius, skina braškes, nebijo purvo, laksto po laukus. Su žmona juokaujame, kad mūsų mergaitės pirmiausia išmoks vairuoti traktorių, o tik po to – dviratį. Manau, naudinga nuo mažų dienų žinoti, iš kur ir kaip atsiranda maistas ant stalo, kokie procesai reikalingi, kad tai įvyktų. Gyvename harmonijoje su gamta, todėl labiau jaučiame besikeičiančius metų laikus. Vaikai žiemą ir vasarą skiria ne tik pagal tai, kad reikia ar nereikia eiti į mokyklą, bet ir pagal sezoninius darbus. Vasarą vyksta pagrindiniai darbai – šienapjūtė ir javapjūtė, o žiemą ateina ramesnis metas – laukai nutyla, nes viskas persikelia į tvartus. Toks gyvenimas man yra harmonija.

Kristinos ir Edvino ŠVABIŲ nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja