Chirurginis kastravimas vis dar išlieka plačiausiai taikoma praktika kiaulininkystėje, nes vienas pagrindinių tikslų yra išvengti vadinamojo „kuilienos kvapo“ – specifinio nemalonaus kvapo ar skonio, kuris gali pasireikšti brandžių, nekastruotų kuilių mėsoje, ypač ją termiškai apdorojus.
Kai kuriose šalyse, siekiant rasti kompromisinį sprendimą tarp gyvūnų gerovės, mėsos kokybės ir ekonominio efektyvumo, pasirenkama imunokastracija – vakcinacija, laikinai slopinanti lytinių hormonų veiklą. Visuomenės požiūris į vakcinaciją yra nevienareikšmis. Daliai vartotojų kyla abejonių dėl galimo liekamojo vakcinos poveikio. Moksliškai patvirtinta, kad imunokastracija efektyvi ir saugi, o procedūrai reikalingos dvi ar trys dozės.
Kastruojant su nuskausminimu, taikant vietinę anesteziją, visiškai išvengti skausmo nėra įmanoma, nes nemalonius pojūčius gyvūnui gali sukelti jau pats skausmą malšinančių vaistų ir vietinio anestetiko suleidimas, atliekamas prieš procedūrą, leidžiant vaistus į abi sėklides ar jas jungiančius nervų ir kraujagyslių audinius. Tokia procedūra tampa ilgesnė, nuo vaistų suleidimo ir jų suveikimo iki chirurginės kastricijos jaunikliai gali praleisti iki kelių žindymų, dėl ko tampi silpnesni ir labiau pažeidžiami.
Kita galima alternatyva – inhaliacinė anestezija, kuri laikoma efektyvia ir saugia skausmo mažinimo priemone, tačiau pati procedūra reikalauja specialios įrangos ir apsaugos priemonių, todėl daugeliui smulkiųjų ūkių tampa finansiškai neįkandama. Kai kurios ES šalys šią praktiką subsidijuoja. Be to, kad pooperacinis skausmas būtų valdomas tinkamai, būtina naudoti nesteroidinius vaistus nuo uždegimo – tą rekomenduoja Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) ir Jungtinių Valstijų Maisto ir vaistų administracija (FDA).
Nekastruotų kiaulių patinų auginimas leidžia išvengti chirurginės intervencijos, tačiau sukelia specifinių gyvūnų elgesio iššūkių (pvz., agresyvumą) ir neišsprendžia „kuilienos kvapo“ problemos, dėl kurios mažėja tokios mėsos priimtinumas rinkoje.
„Atsižvelgiant į Europos Sąjungos šalių patirtis, aiškėja, kad nėra vieno visiems tinkamo sprendimo – įvairiose šalyse taikomi skirtingi sprendimai, atsižvelgiama į ūkių skirtumus, rinkų specifiką ir visuomenės poziciją. Net ir tokios pažangios valstybės, kaip Nyderlandai, Šveicarija, Belgija, Danija ar Vokietija yra pasirinkusios skirtingus šio klausimo sprendimo kelius. Todėl ir Lietuvoje siekiame išsigryninti mums tinkamas alternatyvas, apsvarstant visus variantus. Kiekviena alternatyva turi ir privalumų, ir trūkumų. Būtina juos įvertinti prieš priimant sprendimus, kurie turės tiesioginės įtakos žmonėms, gyvūnams ir šalies ekonomikai. Prieš uždraudžiant turime nuspręsti, o ką leisime“, – sako VMVT vadovė Audronė Mikalauskienė.
Žemės ūkio politiką formuojanti Žemės ūkio ministerija yra informuojama apie VMVT atliktus pasirengimo darbus. VMVT jau ėmėsi iniciatyvos suburti darbo grupę iš skirtingų sričių ekspertų, kuri prisidėtų prie klausimo sprendimo. Artimiausiu metu socialiniai partneriai bus informuoti apie numatomus darbo grupės posėdžius, kurie turėtų prasidėti šį rugsėjį.
VMVT numato keletą esminių klausimų, kuriuos turėtų atsakyti suburti ekspertai: kokie teisės aktai turėtų būti keičiami sprendžiant paršelių kastravimo klausimą, ūkininkų bei veterinarų konsultavimo ir mokymo galimybės, klausimai apie galimą finansinę paramą kiaulių augintojų ūkiams diegiant pažangesnes praktikas, maisto saugos ir kokybės užtikrinimo klausimai, informacinės kampanijos visuomenei ir prekybininkams poreikis bei pilotinis alternatyvų testavimas ūkiuose.
VMVT dar kartą kviečia visas susijusias puses aktyviam ir konstruktyviam bendradarbiavimui ieškant atsakingų sprendimų, kuriant realiai įgyvendinamus ir mokslu grįstus pokyčius, kurie atlieptų tiek gyvūnų gerovės organizacijų, tiek visuomenės, tiek verslo lūkesčius.
VMVT informacija