Vyno taurėje – Kidulių gamtos dovanos (nuotraukų galerija)

„Vynas ne geriamas, o ragaujamas. Viena taurė per dieną – ne daugiau. Tokia šio gėrimo dienos norma. Ragauti vyną reiškia mėgautis gamtos dovanomis maloniai bendraujant“, – teigia Kiduliuose, Šakių r., gyvenantis vyndarys Juozas Vilkenis. Didžiuodamasis priduria, jog lietuviai moka gaminti gerą vyną. Pastarąjį teiginį patvirtina turistų srautai į Juozo ir Vidos Vilkenių sodybą. J. Vilkenio vynas, pagamintas iš Kidulių gamtos dovanų – pienių, uogų, medaus ir žolelių, – tapo traukos centru, padedančiu į šį Lietuvos kampelį privilioti daugiau turistų. „Turistai pas Vilkenius ragauja ir perka krašto tradiciją, istoriją, legendą bei skonių, kvapų, emocijų gamą – ne vien vyną įprastąja prasme“, – pastebi Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas. Parduoti savos gamybos vyną galima tik pasistatydinus akcizinį sandėlį. Po tokį kol kas turi tik septyni Lietuvos vyndariai. Akcizinis sandėlis, pasak L. Žabaliūno, tampa svarbia regionų įvaizdžio dalimi, padedančia pažinti jų tradicijas.

Praėjo metai, kol jis gavo leidimą vyną gaminti bei akcizinį sandėliui statyti ir kol šis buvo akredituotas. Tokio sandėlio neturint vyno galima gaminti kiek nori, tačiau negalima jo pardavinėti. Akcizinis sandėlis – tai higie­nos reikalavimus atitinkančios patalpos vynui gaminti ir laikyti. Vienas iš reikalavimų – dvejos durys į sandėlį ir iš jo. Vengiant kryžminės taršos, pro duris, per kurias įeinama su žaliava vynui gaminti, nevalia išnešti pagaminto vyno. Akciziniam sandėliui statyti J. Vilkenis iš banko ėmė paskolą. Vien firmai, kuri, remdamasi Lietuvos įstatymais, numatė sandėlio sąlygas, reikėjo atseikėti apie 1 000 eurų. „Kur skubate – yra kam girdyti tautą!“ – mena Juozas, ką atkirsdavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai, kai jis teiraudavosi, ar jau patvirtinti dokumentai, suteikiantys teisę statyti akcizinį vyno sandėlį bei juo naudotis. Sandėlis vadinamas akciziniu, nes jame pagamintas vynas apmokestinamas akcizo mokesčiu: už vyno butelį, kurio talpa – nuo 0,75 litro, – 0,58 euro.

Cheminių junginių nenaudoja Teisę parduoti vyną J. Vilkenis įgijo 2013 m. – akreditavus jo akcizinį sandėlį. Vyno nevalia parduoti, kol jis neištirtas Nacio­nalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) laboratorijoje. J. Vilkenis parduoda septynių rūšių vyną, tad kiekviena kasmet turi būti ištiriama minėtoje laboratorijoje. Jei to paties vyno parduodama ne viena, o dvi ar trys partijos, ir šias atskirai privalu ten ištirti. Ištirti vienos rūšies ar partijos vyną kainuoja 240 eurų. V. ir J. Vilkeniams apmaudu, kad vyno negalima ištirti kitose laboratorijose, pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto, kur kaina triskart mažesnė – ne 240 eurų, o 80 eurų. Jei NMVRVI ištiria aštuonis Juozo gamybos vynus, jam už tai tenka pakloti beveik 2 000 eurų. Juozas ketina įsirengti vyno tyrimo laboratoriją. Kad palengvintų, kaip pats sako, savo dalią – pats nustatytų, ar vynas atitinka reikalavimus. Ar vynas ne per rūgštus, ne per stiprus, galima nustatyti išlavintais pojūčiais. „Tačiau ar kiti parametrai atitinka standartą, pavyzdžiui, kiek vyne yra sulfitų ar sieros dioksido, geležies, metilo alkoholio, cukraus, sužinosi tik laboratorijoje“, – aiškina Juozas, pabrėždamas, jog į savo vynus nededa sulfitų, jų natūraliai gali būti. Sulfitų daugelis vyndarių deda, kad vynai neputotų, negestų. Į vynus nededąs nei mielių, nei skaidriklių, nei baltojo cukraus. „Jokių cheminių junginių nenaudoju. Naudoju tik žaliavą, kurią gamta sukūrė!“ – tikina vyndarys. Į litrą būsimo vyno dedąs labai mažai cukraus – tik 3–5 miligramus, tačiau šis cuk­rus – tai medus. Kol kas Juozas per metus gali parduoti 10 t vyno, arba 16 tūkst. butelių. Kai turės vyno laboratoriją, galės parduoti kiek norės.

„Aš ne verslininkas. Aš – vyndarys!“ Pasak Juozo, Latvijoje neribojama, kiek licenziją turintys vyndariai gali per metus parduoti vyno. Be to, ten bei kitose šalyse vyndarys laboratoriją įsirengia už 3–7 tūkst. eurų, o Lietuvoje dėl pernelyg aukštų reikalavimų – už 120 tūkst. eurų. „Galbūt mūsų šalyje kai kas suinteresuotas, kad smulkieji vyndariai neįsirengtų laboratorijos...“ – mintija J. Vilkenis, neslėpdamas, jog tie „kai kas“ – stambieji alkoholio gamintojai ir jų interesus ginantys valdininkai. – Suvoki, jog nesi laukiamas su savo vynais ir darbu.“ Nepaisant įvairių trikdžių, J. Vilkenis savo pasiekė – gamina vyną, jį parduoda ir už tai pelno... šypsenas. „Aš ne verslininkas. Aš – vyn­darys! – tvirtina Juozas. – Vyndarys į vyną įdeda savo dūšią ir finiše mato ne pinigų maišą, o jį ragaujančiųjų šypsenas. Tikras vyndarys – švarios sąžinės žmogus. Vyną gamina būdamas pakilios nuotaikos. Senelis manęs supykusio į rūsį neleisdavo.“ Juozas, matyt, buvo gimęs gaminti vyną. Nuo mažens nuolat stebėdavo, kaip senelis Povilas Paškevičius jį gamina. Senelis gyveno Kajackaraiščio kaimo miške, netoli Kazlų Rūdos. Vyną gamino iš pienių, miško ir sodo uogų. Juozas gamina ir iš šių, ir iš kitų gamtos dovanų. „Niekada nesutiksiu, kad gerą vyną galima pagaminti tik iš vynuogių. Tokį galima pagaminti iš visų augalų. Tik su uoga, žiedu triskart daugiau vargo nei su vynuoge. Per Europos vyno čempio­natą 1960 m. pirmąją vietą laimėjo morkų vynas. Kad tai morkų vynas, visi sužinojo, kai jis laimėjo. Geras vynas, pagamintas ne iš vynuogių, byloja apie meistrystę“, – teigia J. Vilkenis. Prisipažįsta 14 metų sugaišęs, kol pavyko pagaminti gerą burokėlių vyną: „Pernai vyno šventėje pristačiau šią naujieną, dabar visi šaukia, kada nusipirkti galės.“

Žinia sklinda iš lūpų į lūpas Pernykštėje Jauno vyno šventėje Zyplių dvare J. Vilkenis du diplomus pelnė už midų. Sėkmė vyndarį skatina gaminti ir parduoti dar vieną ypatingą vyną. „Midų kupažuosiu (maišysiu) su šešių uogų sausu vynu“, – koks bus aštuntasis parduodamas vynas, neslepia Juozas. Dabar jis parduoda pienių, šešių uogų (spanguolių, mėlynių, aviečių, vyšnių, raudonųjų bei juodųjų serbentų), rožinį su mėta, vyšnių, aronijų ir juodųjų serbentų vynus. „Pas mus mėlynanosių netrūksta – nereikia jūsų vyno“, – išgirsdavo V. ir J. Vilkeniai Raseinių ir Druskininkų apylinkių kavinėse, pasiūlę savo gamybos vyno. „Gera prekė save giria, – šypsosi sutuoktiniai, paklausti, kaip žmonės sužino apie jų vyną, net gausiai važiuoja į Kidulius jo degustuoti. – Populiariausias mūsų vynas – pienių. Prieš Kalėdas, kitas šventes daugelis nori įsigyti pienių vyno.“ Lietuvoje, be abejo, ne vienas Juozas iš pienių gamina vyną, tačiau teisę tokį parduoti turi tik jis.

Lietuvišku vynu didžiavosi Vytautas Didysis Kai kurie vyndariai tikina niekada nedarysią vyno iš šieno, t. y. pienių. „Jie taip sako, nes nesugeba pagaminti. Reikia gerai gamtą pažinti, kad iš jos dovanų – ir pienių – pagamintum gerą vyną“, – teigia J. Vilkenis. Jo senelis vyndarys buvo auksarankis: viskam rankos ir galva tiko. Toks ir Juozas: padedamas sūnaus Tado, pastatė ir įrengė kavinę-vyninę „Vilkenta“. Joje visa šeima pluša: Juozas su žmona Vida, sūnus Tadas, dukra Kristina. Per vyno degustacijas Juozas moko, kad geras vynas – gamtos dovana. Per dieną užtenka išragauti taurę vyno, kad gautum puokštę vitaminų, mineralinių medžiagų. Dvi taurės ir daugiau – tai organizmo apkrova, pasireiškianti galvos skausmais, pykinimais, o vėliau – inkstų, skrandžio, kepenų ligomis. Pasak J. Vilkenio, gerdami grynas sultis įsisaviname tik 40 proc. gamtos dovanų, o gerdami vyną – dvigubai daugiau. Mat pirmą dieną fermentuojant vyną, atsiranda alkoholio, jis užkonservuoja vitaminus. Juozas, įrodinėdamas, jog Lietuvoje senos vyndarystės tradicijos, cituoja Vytautą Didįjį, kai jis žada į karūnavimą atvyksiančius svečius pavaišinti gausa lietuviškų vynų. Vyndarys J. Vilkenis labiausiai vertina jauną vyną – ne senesnį nei 5 metų: „Vynas – gyvas organizmas: gimsta, sensta, miršta – nyksta jame esančios gamtos dovanos. Nenustebkite, jei senas, brandus vynas dvoks tvartu.“

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.