Vyras rūpinasi augalininkystės ūkiu, žmona – smidrais

Nebearia jau senokai

Griškabūdyje gimęs, augęs ir po agronomijos studijų tuomečiame Žemės ūkio universitete į gimtinę grįžęs J. Galginaitis jau ilgiau negu dešimtmetį ūkininkauja savarankiškai. Augalininkystės ūkyje, užimančiame 300 ha, jis augina tradicines kultūras – rapsus, kviečius, pupas – bei kiek rečiau pasitaikančius salyklinius miežius. Anksčiau yra auginęs ir kukurūzus. Kokias kultūras rinktis, pasak griškabūdiečio, padiktuoja rinka.

„Ne paslaptis, kad šie laikai ūkininkams nėra lengvi. Viską reikia gerai suskaičiuoti ir apskaičiuoti. Bandome taupyti, kur tik įmanoma, kad dirbti būtų rentabilu, renkamės auginti ekonomiškai naudingas kultūras. Viena iš tokių kultūrų ir yra salykliniai miežiai, užimantys apie 30 proc. viso dirbamo žemės ploto. Vasarinių kultūrų apskritai auginame nemažai, kaip ir pupų“, – vardijo ŪP pašnekovas.

Iki šiol ūkininkauja ir J. Galginaičio tėvai, tik jis pats, kaip profesionalus agronomas, yra perėmęs vadovavimą ūkiui. Būna, jog ūkininkui prireikia pasikonsultuoti su specialistais, tačiau galutinį sprendimą vis vien priima pats.

Šis pavasaris, J. Galginaičio tvirtinimu, nėra kažkoks išskirtinai sunkus, viskas laiku pasėta. Tačiau lietaus jau pradeda trūkti. Dar ir šalnos nesitraukia. Visko dar galima tikėtis. Pernai, nors orai ir buvo permainingi, ūkininkas ŪP sakė sulaukęs gero derliaus. Byrėjo apie 8 t/ha kviečių, apie 5 t/ha pupų. Jis turi įsirengęs grūdų saugyklas-bokštus, todėl dalį derliaus saugo, bandydamas „sugauti“ geresnę pardavimo kainą.

„Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje, nors ir nedidelėje šalyje, tiek ūkiai, tiek ir žemės yra labai skirtingi. Aš gyvenu tinkamoje vietoje, kur labai derlingos žemės, visų našumo balai yra didesni negu 50“, – pažymėjo ŪP pašnekovas.

J. Galginaitis teigė, jog nieko keisto, kad, užaugęs tėvų ūkyje, ir savo gyvenimą nusprendė susieti su ūkininkavimu, seniai buvo taip susiplanavęs. Ūkininkas džiaugėsi, jog jo svajonės išsipildė.

Naujovės atsiperka – ūkis tobulėja

Per ilgiau negu dešimtmetį trunkantį savarankišką ūkininkavimą J. Galginaitis spėjo susidurti su ne viena problema, iššūkiu. „Dabartiniai laikai labai nelengvi. Neaiški, labai nestabili finansinė situacija. Į neviltį varo trąšų kainos, kurios tai šiek tiek nukrenta, tai pakyla į protu sunkiai suvokiamas aukštumas. Todėl manau, kad būtent dabar ūkininkauti, ko gero, sunkiausia per visą laikotarpį“, – pastebėjo J. Galginaitis.

Griškabūdiečio ūkyje taikoma „no till“ technologija – ūkininkas jau senokai žemės nebearia, taip sutaupo nemažai laiko ir degalų darbams atlikti. Ūkyje atlikti dirvožemio tyrimai, naudojami azoto jutikliai, sėjama, tręšiama, augalų apsaugos produktai didžiąja dalimi purškiami pagal kintamos normos žemėlapius. Pamažu, taikant naujoves, modernias technologijas, ūkis tobulėja, o visos naujovės – atsiperka.

Pasak ŪP pašnekovo, augalininkystės ūkių šeimininkai turi prisitaikyti ir prie labai kintančių klimato sąlygų. Kiekvienas pavasaris, vasara „dovanoja“ sausras, krušas ir dar visokių netikėtų dalykų. Ko tik, J. Galginaičio tvirtinimu, neužgriūna ant ūkininkų galvų! Jis yra pasinaudojęs jaunojo ūkininko programos parama. Didžiąją dalį reikalingos technikos įsigijo savo lėšomis, lizingu. Technikos turi pakankamai, kad darbus spėtų nudirbti laiku. Samdo papildomai ir darbuotojų. Ūkininkas džiaugėsi, jog jo ūkyje žmonės dirba seniai, atsakingai, yra lojalūs, naujų darbuotojų nereikia ieškoti. Jei reikėtų, pripažįsta: būtų sunkoka. Kiek girdėjęs iš pažįstamų ūkininkų, tikrai nelengva prisikviesti dirbti į ūkius.

Ateitis

Kadangi J. Galginaičio augalininkystės ūkis yra modernizuotas, ateityje naujų modernizavimo projektų nenumatyta. „Neiname stambėjimo keliu. Atvirkščiai – atsisakome prastesnės žemės. Orientuojamės labiau į ūkininkavimo kokybę, o ne į ūkio plėtrą. Manau, kad neblogų perspektyvų turės tik tie ūkiai, kurie sugebės įveikti kainų, meteorologinių sąlygų iššūkius, sumažins savikainą. Žinoma, ūkiai stambės, visai smulkiems ūkiams išsilaikyti bus labai sunku, atsižvelgiant į globalią situaciją, kuri pastaruoju metu yra labai nestabili ir nenuspėjama“, – neabejojo Justinas.

Laikas sau ir kitiems

Galginaičiai augina penkerių ir dvejų metukų sūnus Dominyką ir Gabrielių. Tiek rūpestis ūkiu, tiek ir šeima reikalauja daug laiko. Tačiau, pasak ūkininko, tvarkingai sudėliojus darbus, galima spėti ir pailsėti, ir pakeliauti. Vyras anksčiau nemažai sportavo – žaidė ledo ritulį, tinklinį.

„Kai labai ko nors nori, tai ir laiko kažkaip atsiranda. Būtinai reikia rasti atokvėpio minučių sau. Ūkyje darbai niekuomet nesibaigia“, – įsitikinęs ŪP pašnekovas.

Griškabūdyje, ūkininko teigimu, yra ir daugiau rimtų ūkininkų, o Sūduvą galima vadinti ūkininkų kraštu. J. Galginaitis priklauso ir Šakių r. ūkininkų sąjungai.

Smidrai – žmonos pomėgis

Vyras dirba 300 ha žemės ir augina įvairias kultūras, o jo žmona yra tiesiog susižavėjusi smidrais. „Visuomet norėjau kažką užsiauginti. Vyras ūkininkauja rimtai, o man smidrų auginimas – labai malonus pomėgis“, – pripažino Arūnė.

Per pažįstamus susipažinusi su smidrų augintojų įkvėpėja Audrone Žebrauskiene ir jos padrąsinta, A. Galginaitienė prieš šešerius metus užsisakė 2 200 smidrų daigų ir su vyru pasodino juos maždaug 10 a plote. Pirmąjį sezoną smidrų derliaus dar neėmė, antraisiais ėmė vos porą savaičių. Dabar smidrų sezonas jau tęsiasi maždaug iki Joninių.

Smidrų auginimas – daug rankų darbo reikalaujantis užsiėmimas. Su traktoriuku tik nufrezuojamos piktžolės tarp eilių. „Nebuvo lengva. Taip jau sutapo, kad vienu metu auginau ir smidrus, ir abu sūnus. Kai pirmajam sūnui sukako mėnuo, jau prisireikė ir smidrus pjauti. Vėliau su mažyliu ir užsakymus išvežiodavau po Jurbarką, Kauną. Besilaukdama antrojo sūnaus, visą laikotarpį darbavausi smidrų lauke. Kartais kviesdavome anytą, kad anūkus labai prireikus prižiūrėtų. Vos visi spėdavome suktis. Šiemet pirmi metai, kai abu vaikai jau lankys darželį, galėsiu ramiau darbus susiplanuoti ir nudirbti“, – su šypsena pasakojo moteris.

Smidrus labai mėgsta visa Galginaičių šeimyna, valgo kiekvieną dieną. A. Galginaitienė smidrus naudoja gamindama įvairiausius patiekalus: kepa kiaušinienę, apkepa keptuvėje, pabarstytus sūriu, pagardintus šonine. Naujas atradimas – ant mėgstamos duonos užtepti sūrio, o ant viršaus uždėti keptuvėje apkeptų smidrų su šonine. „Susmulkintų smidrų pridedu net į bulvių tarkius ir kepu bulvinius blynus. Mano firminis patiekalas – smidrų pyragas iš sluoksniuotos tešlos su sūriu, šonine, pomidorais“, – vardijo ŪP pašnekovė.

Smidrų augintoja džiaugėsi, jog kasmet daugėja žmonių, kurie atranda šią dar visai neseniai Lietuvoje menkai žinotą daržovę. 

Justino GALGINAIČIO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja