Ashburn +24,3 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 16 Bir 2024
Ashburn +24,3 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 16 Bir 2024

VYTAUTĖ ŽILINSKAITĖ 1930 12 13 – 2024 04 04

2024/04/04


Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad eidama devyniasdešimt ketvirtuosius metus po sunkios ligos mirė viena žymiausių Lietuvos prozininkių, humoristė, vaikų literatūros rašytoja Vytautė Žilinskaitė.

Vytautė Žilinskaitė gimė 1930 m. gruodžio 13 dieną Kaune. 1950 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. 1950–1955 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. 1955–1966 m. dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijoje – buvo literatūrinė darbuotoja, vėliau Literatūrinio skyriaus vedėja. Nuo 1966 m. atsidėjo kūrybai. 1948–1958 m. buvo moterų tinklinio rinktinės narė. Nuo 1963 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Rašytoja išleido per 20 knygų vaikams („Kaktuso paslaptis“1973, „Robotas ir peteliškė“,1978, „Viso pasaulio tetos“, 1981, „Kumeliuko kerštas“, 1991 ir t.t.), 14 humoreskų, satyrų ir parodijų knygų („Humoreskos“1971, „Kvaitulys“, „Vaiduokliai“ 1991, „Kas atsitiko?“ 2000 ir t.t.) , pjesių lėlių teatrui „Berniukas iš albumo“ (1974), „Stebuklingas apsiaustas“ (1977), romaną „Ne tas drugys“ (2013), sudarė knygą „Prašė neverkti“ (1991) – tai motinų, tėvų, artimųjų laiškai ir pasakojimai apie žuvusius sovietinėje karinėje tarnyboje Lietuvos vaikinus. Taip pat ji yra išvertusi keletą knygų iš rusų kalbos. Pastaraisiais metais pasirodė dvi Kęstučio Urbos sudarytos Vytautės Žilinskaitė knygos: pasakų rinktinė „Žiogas stiklinėje“ (2020) ir apsakymų rinktinė „Seneliūkštis“ (2023). Vytautės Žilinskaitės kūrybos išversta į anglų, vokiečių, lenkų, čekų, slovakų, rusų, bulgarų, portugalų, moldavų, vengrų, latvių ir kitas kalbas.

1961 m. Vytautė Žilinskaitė išleido debiutinę knygą – eilėraščių rinkinį „Nesustok, valandėle“, tačiau greitai ėmėsi prozos, ir prie poezijos suaugusiems jau nebegrįžo. Kas lėmė, kad pradėjo rašyti vaikams ir paaugliams? Pati rašytoja yra sakiusi: „Gal neuronų persigrupavimas pakaušyje (juokauju), sūnaus vaikiškas amžius, savos vaikystės praradimai – juk niekas man pasakų nei skaitė, nei sekė, vieną vienintelę iš savo vos kartą matytos senelės teišgirdau ir atsimenu ją žodis žodin; perpasakojau ją sūnui, šis – savo dukroms, taip ir keliaus… Toji senelė buvo vaikščiojanti dainų skrynia, bet daugiau nė viena iš jos man nenubyrėjo. Kita vertus, Vytautės Žilinskaitės nuomone „pasakų kūrimas gana arti poezijos: stengiesi, junti, jog turi būti ritminga, muzikalu, o ir peno vaizduotei kur kas daugiau“.

Vytautė Žilinskaitė buvo savo laiko vaikų literatūros karalienė. Kas gi galėtų pamiršti jos „Kelionę į Tandadriką“? Septyniolika metų kurta, 1984 m. išleista fantastiškų nuotykių kupina pasaka, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo linksma, o iš tikrųjų tai rimta, daug svarbių klausimų ir vaikams, ir suaugusiems kelianti knyga apie herojų likimus, mintis ir išgyvenimus.

Rašytoja Vytautė Žilinskaitė – viena iškiliausių prozininkių humorisčių, neturėjusi sau lygių šioje srityje. Paprastai savo kūriniuose ji ne istorijas pasakoja, o sukurdama absurdiškas situacijas svarsto kokią nors esminę problemą, ji tarsi „filosofuoja“ pasirinkta tema. Jos humoreskos – anaiptol ne lėkštas šmaikštavimas, jose niekados nesurasime vulgarumo ir nešvankumo poteksčių.

Jos sąmojis, kaip sako kritikai yra geliantis, pašėlusiai taiklus. Ji buvo nepaprastai talentinga rašytoja, pasverianti kiekvieną žodį, turinti puikų lietuvių kalbos jausmą, sukūrusi daug naujadarų, tokių kaip: „perpirklys“, „savažodis“, „bjauražodis“ ir kiti. Jos kūryba kupina stulbinančių hiperbolių, fantastiškų įsivaizdavimų, stebinančio grotesko ir išradingumo, labai taikliai pataikančių į pačią išjuokiamo reiškinio esmę. Ji buvo unikali kūrėja, net ir anais laikais nebijanti išsakyti savo nuomonės.

Norint trumpai apibūdinti jos kūrybą, derėtų prisiminti iš a. a. Jono Mikelinsko girdėtus žodžius, kuriuos, regis, jam buvo sakiusi jo motina: „Tu, Jonikėli, ar juodini gyvenimą ar judini?“ Vytautė Žilinskaitė savo knygomis nuolat judino gyvenimą. Stengėsi išjudinti ir vaikų, ir suaugusiųjų protus ir sąžinę. Ir jai tai pavykdavo padaryti pasitelkiant, kaip ir kaip būtų keista, liūdesį, persipinantį su džiaugsmo ašaromis. Kritikai dažnai užduodavo rašytojai klausimą, kodėl jos kūriniams būdingas liūdnumas, žinoma, suvokiant šį bruožą kaip teigiamą, o ne neigiamą. Autorė atsakydavusi, kad liūdesys įsismelkia į kūrinį jos neatsiklausdamas, kad ji priimanti liūdesį kaip tikrumą, neišvengiamybę. Jos nuomone vaikas nuostabiausias tada, kai akyse jam dar ašaros, o lūpos jau juokiasi. Tuo ir stebuklinga vaikystė. Ji intuityviai siekdavusi, kad džiaugsmas mainytųsi su grauduliu – kaip šviesa su tamsa, diena su naktimi. Nes jos nuomone tokia mūsų būtis ir buitis, pilnatvė; vienas be kito aniedu jausmai ilgai netvertų arba nuvestų į kraštutinybes. Ir vis dėlto, rašytoja buvo įsitikinusi, kad gėris net ir pralaimėdamas blogiui turi laimėti: jos sukurta peteliškė mirdama sudrebina geležinę roboto širdį, ir jame bunda žmogiški jausmai; arba kitas herojus Kutas susidegindamas išgelbsti Kadrilį nuo nužmogėjimo…

Vytautė Žilinskaitė net tris kartus pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premijas (1996, 2001, 2007), Šarūno Marčiulionio premiją už geriausią vaikų literatūros kūrinį (1997, 2001). 2005 m. jai įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, o 2007 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija. Jos apysaka „Kintas“ 2008 m. buvo įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) garbės sąrašą. 2022 metais jai buvo įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos Šimtmečio premija.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba

Nuotrauka iš asmeninio V. Žilinskaitės archyvo

Dalintis
Verslas