Vytauto Landsbergio istorija dar neparašyta

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, 1991 m. gegužės 11–15 dienomis viešėjęs Jungtinėse Valstijose, kalba per „ABC News“ TV kanalo laidą. Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas Aukščiausiosios Tarybos­ –Atkuriamojo Seimo (AT–AS) Pirmininko Vytauto Landsbergio 85-ečio, kuris švenčiamas rytoj, spalio 18-ąją, išvakarėse vėl pasigirdo nuomonių, dažnai labiau panašių į politinį kerš­tavimą, kad Atkuriamojo Seimo Pirmininkas ir valstybės vadovas – netapačios sąvokos, o su šalies Prezidentu V. Landsbergis nė iš tolo negali lygintis. Kolektyvinė bevaldystė „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Nepriklausomybės ak­to signataro, Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojo Česlovo Vytauto Stankevičiaus, ką jis ir kiti deputatai jautė 1990 m. kovo 11-ąją – kad iš dviejų kandidatų (V. Landsbergio ir Algirdo Brazausko) renka tik parlamento plenarinių posėdžių vedėją ar atgimstančios valstybės vadovą? Konstitucinės teisės specialistai ir istorikai redakcijai sakė, kad, norint išsaugoti valstybės istorinį tęstinumą, reikia prisiminti visus praeities lyderius, vadovavusius Lietuvai iš partizanų bunkerių, emigracijos ar pasaulio neskubamos pripažinti Aukščiausiosios Tarybos. „Žinoma, pirmiausia rinkome institucijos vadovą. Juk kitus dokumentus, atkūrusius valstybę, parlamentarai patvirtino vėliau. Aukščiausioji Taryba buvo steigiamoji valstybės institucija, ir teisiškai, ir faktiškai turėjusi visus tautos įgaliojimus, o jos pirmininkas – pagrindinis tuometės valstybės asmuo)“, – „Ūkininko patarėjui“ („ŪP“) teigė Č. V. Stankevičius. Kai kurie buvę Konstitucinio Teismo nariai tvirtina, kad Lietuvai 1990–1992 metais niekas nevadovavo (kaip jakobinų laikais Prancūzijai), keli politikai siūlo pirmuoju valstybės vadovu laikyti kurį nors iš trijų pirmųjų premjerų, kiti tvirtina, kad Lietuvai tuomet vadovavo kolektyvinis valdymo organas – AT prezidiumas. „Pas ką pirmiausia apsilankydavo užsienio šalių vadovai (Danijos karalienė Margarita II, Prancūzijos prezidentas Francoisas Mitterrandas ir kiti), atvykę į pasaulio ką tik pripažintą Lietuvą? Po visais svarbiausiais to meto tarptautiniais dokumentais, sutartimis su kitomis šalimis – V. Landsbergio parašai. 1990–1992 metų laikinasis pagrindinis Lietuvos įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui suteikė Respublikos Prezidento įgaliojimus. Kai piliečių referendumas patvirtino Lietuvos Konstituciją, pagal kurią dabar gyvename (įsigaliojusią tik tada, kai ją pasirašė (1992 m. lapkričio 6 d.) aukščiausias to meto valstybės pareigūnas V. Landsbergis – red. past.), svarbiausiu valstybės veidu Lietuvoje ir užsienyje tapo Prezidentas, bet jį dar reikėjo išrinkti“, – teigė Č. V. Stankevičius, tuo metu buvęs AT–AS pirmininko pavaduotoju. Č. V. Stankevičių stebina ir dar vienas „argumentas“, kodėl V. Landsbergio negalima vadinti pirmuoju valstybės vadovu, net ir „faktiniu“ – pasak oponentų, profesorius nuo 1992 m. buvo „rekordiškai visuomenės nemėgstamas“, pralaimėjo visus rinkimus ir į Seimą patekdavo tik pagal partijos sąrašus. V. Landsbergis ir Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas S. Šuškevičius 1991 m. spalio 24 d. pasirašo dekl­araciją dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų. Kitokia statistika Pasak Nepriklausomybės akto signataro, oficiali Vyriausiosios rinkimų komisijos statistika skelbia ką kita: 1990 m. Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis įtikinamai laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą Panevėžio Kniaudiškių 54-ojoje apygardoje, kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo plenarinių posėdžių salėje V. Landsbergis daugiau nei dviguba persvara sutriuškino savo varžovą (už V. Landsbergį balsavo 91 deputatas, už A. Brazauską – 38). 1996-aisiais V. Landsbergis pateko į Seimą jau po pirmojo rato, vienmandatėje Kauno 66-ojoje kaimiškojoje rinkimų apygardoje gavęs 13 343 balsus, toli paliko visus varžovus, tais metais surinko absoliučiai daugiausia balsų iš visų parlamentarų (partinių sąrašų reitingavimo sistemos tuomet dar nebuvo) ir „Baltijos tyrimų“ visuomenės nuomonės apklausų bendrovės buvo paskelbtas populiariausiu 1996 m. politiku. Per 1997 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus trečias (iš septynių kandidatų) likęs V. Landsbergis surinko beveik 300 tūkst. balsų ( 294 881). Labai svarbus istorijos puslapis Anot Č. V. Stankevičiaus, kai kurie teisininkai ir politikai, stengdamiesi įtikinti visuomenę, kad V. Landsbergis nebuvo valstybės vadovas, bando išplėšti ištisą Lietuvos istorijos puslapį – labai svarbų valstybės atkūrimo laikotarpį. „Negi Lietuva nepriklausoma tapo tik 1993 m. vasario 14 d., pagal naująją Konstituciją visuotinai išrinkus Prezidentą?“ – stebėjosi 1990 m. Nepriklausomybės akto signataras. „Net Kremlius, nuolat kaltinęs Lietuvos parlamentarus „neteisėtai atskyrus sąjunginę respubliką“ nuo Sovietų Sąjungos, tada nė karto nebandė abejoti dėl V. Landsbergio statuso. Tęstinė valstybė niekada negali būti be vadovo. Juodžiausiais okupantų represijų, sovietinio genocido laikais, did­vyriško ginkluoto pasipriešinimo dešimtmečiu iš pogrindžio, partizanų bunkerių šaliai vadovavo, Nepriklausomybės viltį palaikė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis–Vytautas, o kol Lietuva galutinai atsikūrė, išsikovojo tarptautinį pripažinimą – V. Landsbergis“, – tvirtino Č. V. Stankevičius. Grynai politinis dalykas Pirmieji užsienio šalių ambasadoriai savo skiriamuosius raštus įteikė V. Landsbergiui, o Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generalinės asamblėjos 46-ojoje sesijoje 1991 m. rugsėjo 17 d. pasaulio valstybių vadovai Niujorke sveikino V. Landsbergį Lietuvai tapus 165-ąja JT nare. „Profesoriaus V. Landsbergio įgaliojimai 1990–1992 metais ir tuomet jo pasirašyti dekretai nekelia jokių abejonių. Laikyti jį valstybės vadovu, prilygstančiu Respublikos Prezidentui, ar ne – grynai politinis sprendimas“, – „ŪP“ aiškino žinomas Konstitucijos ekspertas, Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Petras Ragauskas. Politikai ir visuomenininkai, nelaikantys V. Landsbergio pirmuoju atkurtos valstybės vadovu, remiasi Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimu, kad Respublikos Prezidento pareigybė išskirtinė, nesulyginama su jokiais kitais buvusiais ar esamais valstybiniais postais. 2000 m. birželio 13 d. Seimas nutarė, kad V. Landsbergiui priklauso Respublikos Prezidento valstybinė pensija. Pataisytas įstatymas įsigaliojo tų pačių metų liepos 1-ąją, nors Prezidentas Valdas Adamkus jį grąžino Seimui. Tuomečiam parlamento vadovui V. Landsbergiui viešint Vokietijoje, įstatymą pasirašė Seimo Pirmininko pareigas laikinai ėjęs pirmasis jo pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas. Seimo Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos nariai Juozas Bernatonis, Algimantas Salamakinas ir Algirdas Sysas prašė Konstitucinio Teismo patvirtinti, kad pagal Konstitucijos 71 straipsnį įstatymus pasirašo tik Prezidentas arba Seimo Pirmininkas, bet ne joks kitas valstybės pareigūnas. Pirmasis Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės pasiuntinys Lietuvoje M. J. Peartas 1991 m. spalio 17 d. įteikia skiriamuosius raštus AT – AS Pirmininkui
V. Landsbergiui. Teisinių pasekmių nesukeltų 2003 m. vasario 3 d. V. Landsbergiui Prezidento V. Adamkaus dekretu Nr. 2042 suteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Tai aukščiausias Lietuvos apdovanojimas, užkabinamas tik valstybių vadovams. Jį turi visi Lietuvos Prezidentai, daugiau nei tuzinas užsienio valstybių prezidentų, karalių ir net vienas imperatorius. Niekas iki šiol nesusirūpino ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą, ar „paprastas parlamentaras“ V. Landsbergis teisėtai gali būti laikomas Vytauto Didžiojo ordino su aukso grandine kavalieriumi. „Tinkamai įforminus visas procedūras, jokių nekonstitucinių teisinių pasekmių nekiltų pripažinus V. Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Tai tiesiog visuomenės pagarba profesoriui – socialinės garantijos (50 proc. Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio valstybinė renta, rezidencija), apsauga, valstybės apmokamas sekretorius“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros docentas P. Ragauskas. Kada prasidėjo pirmoji kadencija? Kitais metais šimtmetį švęsiančios Lietuvos Respublikos vadovų sąrašą įprasta pradėti nuo Antano Smetonos pavardės. „ŪP“ pasiteiravo Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo, humanitarinių mokslų daktaro Artūro Svarausko, kaip tarpukariu buvo skaičiuojamos A. Smetonos valdymo kadencijos – nuo tada, kai jis tapo Lietuvos (vėliau Valstybės) Tarybos pirmininku, ar tai pačiai Tarybai pervardinus tautininkų-monarchistų vadą Lietuvos Prezidentu. „Jokiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti tokių svarstymų. Lietuvos Tarybos pirmininku A. Smetona išrinktas 1917 m. rugsėjo 24 d. Kaip žinoma, dėl nesutarimų su kitais Tarybos nariais A. Smetona kurį laiką atsisakė pirmininko pareigų. 25 Valstybės Tarybos nariai (iš 28) Prezidentu jį išrinko 1919 m. balandžio 4 dieną. Tačiau žiniasklaida pabrėždavo visą A. Smetonos patriotinę veiklą – kaip jis dar carinės, kaizerinės okupacijos laikais vadovavo ar priklausė įvairioms lietuvių organizacijoms“, – sakė A. Svarauskas. Viršininkas – lietuviškas titulas Atkurtos Lietuvos plačioji visuomenė 1919 metais žinojo, kas yra karalius, caras, didysis kunigaikštis ar popiežius, tačiau pirmą kartą išgirdo titulą „Prezidentas“, stebėjosi, kodėl svarbiausiąjį šalies asmenį reikia vadinti nesuprantamu lotynišku žodžiu, o ne valstybės viršininku, kaip lenkai titulavo Jozefą Pilsudskį. „Lietuvai, jos politiniam elitui tuomet labiausiai rūpėjo, ar Prezidento institucija apskritai reikalinga. Kairiosioms partijoms ji kėlė nemalonias sąsajas su monarchija, jos šiuolaikiškesniu pakaitalu, atrodė grėsminga demokratijai ir atsiduodanti autoritarizmu“, – tikino istorikas A. Svarauskas. Anot istoriko, daugelis po Pirmojo pasaulinio karo per „tautų pavasarį“ atsikūrusių ar susikūrusių valstybių savo vadovus vadino prezidentais. Šį valstybės vadovo titulą Lietuva beveik automatiškai įsidiegė į savo teisinę sistemą.