Žalčialunkiai - žiedai, keičiantys žibuokles

Žalčialunkis (Daphne L.) – tai timelėjinių (Thymelaeaceae) šeimos neaukštas, iki 1,5 m aukščio lapus metantis arba visžalis krūmas. Anksčiau žalčialunkis buvo laikomas retu augalu, bet dabar paupiuose ir paežerėse gana dažnas, mat šiltėjantis klimatas jam palankus. Lietuvoje labai šaltomis ir besniegėmis žiemomis gali šiek tiek apšalti. Žalčialunkių pasaulyje yra žinomos 95 rūšys.

Žalčialunkių lapai pailgi, lancetiški, atvirkščiai kiaušiniški, lygiakraščiai. Žiedai susitelkę į viršūninius arba pažastinius žiedynus, kartais pavieniai. Vainikėlis piltuviškas arba vamzdiškas, baltas, rausvas, geltonas ar violetinis, su 4–5 skiautėmis, skleidžiantis stiprų kvapą. Vaisius – rutuliškas arba pailgas, oranžinės, raudonos, gelsvai rudos spalvos, sultingas arba sausas kaulavaisis. Daugelio rūšių žalčialunkiai, pvz., altajinis žalčialunkis (Daphne altaica Pall.), šilinis žalčialunkis (Daphne cneorum L.), ilgažiedis žalčialunkis (Daphne genkwa Siebold et Zucc.), laurinis žalčialunkis (Daphne laureola L.), paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum L.) yra nuodingi dėl juose esančių junginių dafnino ir mezereino.

Kai kurių rūšių žemaūgiai žalčialunkiai auginami gėlynuose, alpinariumuose, pvz., alpinis žalčialunkis (Daphne alpina L.), bukalapis žalčialunkis (Daphne retusa Hemsl.), kvapusis žalčialunkis (Daphne odora Thunb.), uolinis žalčialunkis (Daphne petraea Leyb.), žemasis žalčialunkis (Daphne arbuscula Čelak.). Jie paplitę Europoje, daugiausia Viduržemio jūros regionuose, Šiaurės Afrikoje, Kaukaze, Užkaukazėje, Azijos subtropinio ir vidutinio klimato juostuose. Auga lygumų ir kalnų miškuose, vidutinio drėgnumo, silpnai rūgščiuose arba karbonatiniuose, humusinguose dirvožemiuose. Auginamos kelios dekoratyvinės rūšys, kurios skiriasi žiedų bei vaisių spalvomis.

Dalinę paunksmę mėgsta paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum L.), saulėtas vietas – alpinis žalčialunkis (Daphne alpine L.), šilinis žalčialunkis (Daphne cneorum L.).

Žalčialunkiai gražūs, svaigiai kvepiantys, bet nuodingi. Prisiminkime jo vardą ir vaizdą, nes žalčialunkiai ankstyvą pavasarį visus džiugina kvapiais žiedais, o rudenį – nuostabiai gražiomis, bet ypatingai nuodingomis uogomis.

Žalčialunkis nėra retas augalas, tačiau išėję į mišką ir jo ieškodami, galime taip ir nerasti. Šiuose augaluose yra dvi nuodingos medžiagos – dafninas ir mezerejinas. Pirmoji priklauso antivitaminų K grupei (stabdo krešėjimą). Antivitaminas K naudotas žiurkių nuoduose – nuo jo pelė nukraujuodavo ir nugaišdavo. Mezerejinas yra mutagenas (sukeliantis mutacijas ląstelėse ir genuose), kuris ypač paveikia nervų sistemą. Senovėje buvo toks priežodis: suvalgius žalčialunkio uogą pilve tarsi jo krūmas išdygsta.

Daugelį metų stebint medžius bei krūmus pastebėjome, kad kai būna ilgas ir šiltas ruduo paprastasis žalčialunkis ar alpininis žalčialunkis gali žydėti ir pakartotinai rugsėjo – spalio mėn. Įdomu tai, kad žalčialunkio pavadinimas iš visų Lietuvos augalų turi daugiausiai sinonimų, tai reiškia, kad Lietuvoje nuo seno jis buvo gerai žinomas. Lietuviški sinonimai: raudonžiedis, žalčialunkis, mešlunkis, mešlankis, mėšlungė, meštalungė, pipiro medis, praštalunkis, plėštalungis, žalčio lunkas, žalčiaplungis, žaltininkas, žaltilankas, žaltplunksnis, žemės plunksna, žalčiolungis. Kai kur Lietuvoje jis dar vadinamas ir meškalunkiu ar vilkalunkiu. Šie pavadinimai greičiausiai atsiradę todėl, kad senovėje žalčialunkio ekstraktas buvo naudojamas medžiojant su lankais. Juo būdavo užnuodijamos strėlės, kad sužeistas gyvūnas greičiau nusibaigtų. Taip pat šiuo tikslu naudodavo ir kukmedį. Angliški sinonimai: mezereon, daphne, spurge olive, widow – wail, wild pepper, paradise plant.

Manoma, kad augalo pavadinimas kilo, nuo graikų mitinės būtybės nimfos vardu Dafnė. Graikų mitologijoje Dafnė (gr. Δάφνη, „lauras“) – Driadė, Penėjo, upės dievo dukra. Apolonas pamatęs Dafnę, medžiojo nimfą, įsimylėjo, bet ją sužeidė Eroto abejingumo strėlė, ir ji pabėgo išsigandusi Apolono. Apolonas vijosi Dafnę, Penėjo dukterį, kuri jį atstūmė. Apolono aklą meilę sukėlė Eroto strėlė, kuris tai padarė pavydėdamas Apolono meistriškumo valdant lanką. Erotas taip pat tvirtino, kad jį erzino Apolono dainavimas. Dafnė prašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas.“Daphne“ (Dafna) – tai upės Dievo Penijaus duktė nimfa paversta lauro medžiu. Žalčialunkių lapai odiški, panašus į lauro lapus. Sistematikas Karlas fon Linėjus Daphne vardą suteikė būtent žalčialunkio genčiai. Šis augalas taip pat buvo vadinamas „vasario dafne“, nes kai kuriuose regionuose augalas pražysta būtent vasario mėnesį. Pavadinimo antras žodis „mezereum“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „mezereon“, kuris reiškia „kartus“, nurodant kartų augalo skonį.

Gamtoje paplitusi tik viena rūšis

Lietuvoje paplitusi vienintelė rūšis – paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum L.) – timelėjinių (Thymelaeaceae) šeimos, žalčialunkių (Daphne) genties krūmas. Dažniausiai jis žemas, apie 1 m aukščio, retai aukštesnis krūmas su rusva žieve. Jis – vienas iš anksčiausiai Lietuvoje pražystančių savaiminių sumedėjusių augalų.

Įprastai žydi vos nutirpus sniegui. Žinoma, ūksminguose miškuose tam tikrą laiką jie dar žydės. Labai anksti šie krūmai pražysta dėl to, kad dar vasaros pabaigoje sukrauna žiedinius pumpurus, kurie laukia pavasario ir, nieko nelaukdami išsiskleidžia, kol dar nesulapoję medžiai ir kiti krūmai. Dažniausiai jie auga trąšiame dirvožemyje lapuočių ir mišriuose miškuose, miškų pakraščiuose, šlaituose. Jų aptinkama visoje Lietuvoje, bet nevienodai dažnai. Smėlingame dirvožemyje augančiuose pušynuose jų beveik nepasitaiko.

Augalo ūgliai šviesiai pilkšvi arba rausvi, žvilga. Lapai lancetiški, atvirkščiai kiaušiniški 3–10 cm ilgio, 1–2 cm pločio, pilkai žali. Jie auga tik šiųmetinių šakučių galuose, skleidžiasi kovo – balandžio mėnesį, rugsėjo mėnesį gelsta ir nukrenta. Žiedai pasirodo vos nutirpus sniegui kovo pabaigoje – balandžio pradžioje prieš skleidžiantis lapams. Prie senų pernykščių šakučių prisitvirtina 2–3 bekočiai žiedai ir išauga iš miegančių pumpurų. Lietuvoje augantiems augalams šis reiškinys yra labai retas ir vadinasi kauliflorija. Tai atogrąžų medžiams (kakavmedžiui, kavamedžiui) būdingas reiškinys – augalo lapai išauga iš viršūnėje esančio pumpuro. Žiedai violetiškai rausvi, kvapnūs, vamzdiški, apie 1 cm skersmens. Paprastasis žalčialunkis žydi švelniai rožiniais, primenančiais alyvas žiedais ir skleidžia malonų, hiacintus primenantį aromatą. Augalas žydi neilgai – žiedai greitai šviesėja ir nukrenta, taip pat išauga lapai. Šiuo laiku krūmas su retais, nedideliais lancetiškais lapais mažai pastebimas.

Birželio pabaigoje – liepos pradžioje prinoksta rutuliški, 6–8 mm ilgio, gražūs, blizgantys, vyšnios kauliuko dydžio sultingi, raudoni kaulavaisiai, su 1 rutulišku 4–5 mm skersmens plonasieniu kauliuku, netrukus nukrenta. Subrendus vaisiams žalčialunkis vėl būna matomas.

Žalčialunkis plinta sėklomis ir atlankomis. Nulaužti šakelę nesunku, tik nuo krūmo nutraukti neišeis, nes plyš ilgomis juostomis. Žalčialunkio mediena trapi, todėl greitai nulūžta, o žievė lanksti, sunki nutraukti. Nežinodami jame esančių pavojų, vaikai žievę bando nukąsti, tuo pažeisdami savo dantų emalį, kuris pradeda trūkinėti.

Geriau grožėtis iš tolo

Paprastasis žalčialunkis nuodingas krūmas, todėl jo žiedais geriau grožėtis iš tolo. Jeigu žieduose esančios sultys, kuriose kaupiasi nuodas dafninas, atsitiktinai užlašės ant rankų, odos ar lūpų – smarkiai sudirgins. Organizmui žalčialunkio nuodai sukelia pykinimą, vėmimą, pakyla temperatūra.

Kaulavaisiai taip pat nuodingi. Nuodingas visas augalas – jo lapai, šakos, šaknys ir žievė yra stipriai deginantys. Augalas pavojingas tiek žmonėms, tiek gyvuliams ir paukščiams. Išskyrus žąsis, kurios labai mėgsta žievę. Jo negraužia žvėrys, net kiškiai jo žiemą neliečia.

Žalčialunkis – medingas augalas, bet ir jo medus nuodingas. Mirtina dozė vaikui – 6 uogos. Nuodingų medžiagų yra visame augale – tiek jo žieduose, tiek uogose, tiek žievėje. Patekusios į žmogaus organizmą, šios medžiagos sukelia didžiulį pavojų. Neurotoksinas, kurio yra sultyse, veikia centrinę nervų sistemą ir inkstus, komplikuotais atvejais gali visiškai neišsiskirti šlapimas, išsivystyti ūmus inkstų nepakankamumas. Žiedadulkės gali sukelti akių ir kvėpavimo takų pažeidimus. Tad nuo menkiausio kontakto su žiedais, sultimis ar vaisiais prasideda burnos deginimas, seilėtekis, skausmingi pilvo diegliai, viduriavimas. O jei to nepaisoma ir nesikreipiama į gydytojus, galima netekti sąmonės ir net mirti. Tačiau žalčialunkis yra naudojamas medicinoje – iš jo gaminamos įvairios ištraukos, užpilai sąnarių skausmams malšinti.

Augalas plinta endozoinės ornitochorijos būdu, paukščio sulestas vaisius, praėjęs virškinimo traktą, lieka daigus. Paprastasis žalčialunkis gali augti daugiau kaip 100 metų, jis reiklus dirvožemiui ir drėgmei. Miškuose auga pavieniai krūmai, sąžalynų nebūna.Nors žalčialunkis labai atraktyvus, tačiau šio augalo tikrai nereikia sodinti savo sodybose, darželiuose – jis per daug pavojingas. Tegul sau auga giriose ir miškuose, kur jį suranda tikrai ne kiekvienas.

O pats žalčialunkis patenka į nuodingiausių, mirtinai pavojingų Lietuvos augalų penketuką:
1. Paprastasis žalčialunkis.

2. Dėmėtoji mauda: kalbama, kad šio augalo arbata nusinuodijo graikų filosofas Sokratas. Ji paprastai auga šiukšlynuose ir gali būti pavojingai supainiota su builiu (prieskoniniu augalu).

3. Nuodingoji nuokana: ji auga vandenyje, upeliuose. Jos šakniastiebiai labai panašūs į salierus, tačiau tuščiaviduriai.

4. Europinis kukmedis: jis populiarus sodybose, bet beveik išnykęs natūralioje gamtoje. Savo spygliuose jis turi nuodingos medžiagos – toksino, kuris gali sustabdyti širdies veiklą, tačiau jo uogos yra valgomos.

5. Lobelio čemerys: retas, į Raudonąją knygą įrašytas augalas, išlikęs Lietuvoje vienintelėje vietoje – apie Anykščius. Tai labai gražus, dekoratyvus augalas, senovėje vandeniu su juo nuodydavo peles.

Ne veltui pramintas miško alyvomis

Dažniausiai žalčialunkį aptinkame netikėtai. Rožiniais žiedais apkibęs krūmelis auga kur nors netoli upelio, raisto, dažnai po kitais medžiais, lazdynų krūmais. Juo galima grožėtis, tačiau visų pirma apie jį reikia žinoti daugiau, nei apie visus kitus ankstyvuosius augalus. Vasarą jo net nepastebėsi, nes iki metro (tik kai kada aukštesnis) išaugantis žalčialunkis pasimeta tarp kitų augalų. Tačiau žiemos gale ar ankstyvą pavasarį, mums netikėtu laiku, žalčialunkis pražysta, todėl jį suradusiems visada kelia nuostabą.

Ypač jį sunku aptikti pasibaigus žydėjimui. Rožiniai, rausvi ar šviesūs, beveik balti jo žiedai mėsingi, apkibę šakeles. Jeigu nesvilina pavasario saulė, šie žiedai gali išsilaikyti ilgai, bet 2 savaites, o augalo žydėjimo periodas tęstis mėnesį. Saulės pažeisti žiedai ruduoja. Intensyviai žydinčio žalčialunkio aromatą galima pajausti iš toli – žiedų skleidžiamas kvapas labai stiprus, svaigus. Gal todėl prie žalčialunkio labai noriai skrenda kamanės, pirmieji atgiję drugiai. Tiesa, svaigus aromatas slepia tikrąją augalo prigimtį: jis yra mirtinai nuodingas!

Paprastasis žalčialunkis “Album“ – iki 1,2 m aukščio, mažai šakotas krūmas. Lapai apie 8 cm ilgio, šviesiai žali arba žali. Žiedai balti pasirodo prieš skleidžiantis lapams kovo-balandžio mėnesį, skleidžia stiprų aromatą. Vaisiai rutuliški, geltoni, sultingi 8 mm ilgio kaulavaisiai. Prinoksta birželio pabaigoje – liepos pradžioje, netrukus nukrenta. Dauginasi sėklomis, auginiais sunkiai. Auga lėtai. Mėgsta vidutinio sunkumo drėgnokus, neutralius arba silpnai rūgščius dirvožemius. Tinka pusiau pavėsis arba nedidelis pavėsis. Tai labai dekoratyvūs augalai žydėjimo metu bei subrandinus geltonus kaulavaisius. Žalčialunkių žiedai gerai išryškėja visžalių augalų fone. Tinka pagyvinti pavasariniais svogūniniais augalais (krokais (Crocus L.), pavasariniais erančiais (Eranthis hyemalis L.) ir kt. ).

Alpinis žalčialunkis (Daphne alpine L.) – vasaržalis, apie 30–40 cm aukščio, kompaktiškas, šakotas krūmas. Šakelės pilkai rudos. Lapai pailgi, atvirkščiai kiaušiniški 1–4 cm ilgio, 0,5 cm pločio, pilkšvai žali, plaukuoti. Žiedai balti 8-10 mm skersmens, kvapnūs, po 4–10 susitelkę šakučių viršūnėse. Žydi gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Vaisius pailgas, sultingas oranžinės spalvos kaulavaisis. Sunoksta liepos mėnesį. Gamtoje dauginasi sėklomis. Augalas nuodingas. Auga Vidurio, Pietryčių ir Pietvakarių Europos kalnuose (Alpėse, Pirėnuose, Karpatuose ir kt.) pievose bei šlaituose, pakyla 300–1800 m virš jūros lygio. Šviesamėgis, aptinkamas vidutinio derlingumo, neutraliuose arba silpnai rūgščiuose dirvožemiuose. Alpinariumuose gegužės – birželio mėnesį išaugina baltos spalvos kaulavaisius ir jie taip pat labai dekoratyvūs.

Kai ilgas ir šiltas ruduo, paprastasis ir alpininis žalčialunkiai kartais žydi pakartotinai rugsėjo – spalio mėn.

Šilinis žalčialunkis (Daphne cneorum L.) – visžalis, 20-30 cm aukščio tankiomis, ilgomis šakomis, kiliminis krūmas. Žievė pilkšvai ruda. Lapai lancetiški, atvirkščiai kiaušiniški 0,8-1,5 cm ilgio, 0,3-0,5 cm pločio, odiški, su pagrindine gysla, tamsiai žali. Žiedai 1 cm skersmens, ryškiai rožiniai, skleidžia stiprų kvapą, susitelkę po 6-8 į galvutės pavidalo žiedynus, šakučių viršūnėse. Žydi gegužės mėnesį. Vaisius smulkus, sausas, gelsvai rudas kaulavaisis („uoga“). Gamtoje dauginasi vegetatyviškai, sėklomis rečiau. Augalas nuodingas. Naudojamas homeopatijoje. Sutinkamas šviesiuose miškuose, pievose Centrinėje, Vakarų, Rytų ir Pietų Europoje ir Mažojoje Azijoje, pakyla 500-2200 m virš jūros lygio. Šviesamėgis, auga lengvuose, sausesniuose, akmenuotuose, vidutinio derlingumo, neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirvožemiuose. Alpinariumuose sudaro tankius, gražius iki 1 m pločio žydinčius rožinius kilimus. Pasodinus prie akmenų gražiai svyra žemyn. Labai šaltomis ir besniegėmis žiemomis gali šiek tiek apšalti.

Žalčialunkius patariame sodinti vaikams neprieinamoje vietoje. Tinka šviesi arba dalinai užpavėsinta ir apsaugota nuo vėjų vieta. Vykdant sodinimo bei priežiūros darbus mūvėti pirštines. Atrodo jis labai dekoratyviai, ne veltui vadinamas vadinamas „miško alyvomis“.

VMT informacija