Žalieji strategai atkelia vartus šliužininkystei

Žemės ūkio politikos strategai žemdirbiams spendžia dar vienus spąstus. Primygtinai skatinama neariamoji žemdirbystė, pasak moksli­nin­kų, kelia didesnę ligų, ken­kėjų, o dabar – ir šliužų plitimo riziką. Nuo šių bėdų ūkininkai priversti gintis chemikalais, bet dėl jų naudojimo jiems bus stipriai kertama per rankas. „Stumia į padėtį be išeities, kai gamyba mažės, o apleistų laukų daugės“, – nerimu alsuoja žemdirbystės mohikanų, dabar besijaučian­čių kaip „chruščioviniais“ laikais, kai iš tribūnų nurodi­nėta, ką sėti ir auginti, mintys. To pasekmes teks srėbti ir duonos augintojams, ir jos valgytojams.

Šliužai niokoja rapsus

Invaziniai šliužai siaubia ne tik daržininkų, sodininkų valdas, bet jau kaip reikiant kelia galvos skausmą ir javų augintojams – šie gyviai naikina rapsus. „Jie jau darbuojasi mūsų žieminiuose rapsuose. Dirvos nearėme, sėjome po skutimo“, – apie naują iššūkį „Ūkininko patarėjui“ pasakojo Vilkaviškio r. ūkininkas Antanas Kirvaitis, maždaug prieš dešimtmetį dalyje laukų pradėjęs taikyti neariamąsias technologijas. Jis pastebėjo, kad naujo kenkėjo pasirodymas rapsų lauke – ne šių metų problema, pernai ūkininkui teko užarti dukart pasėtus žieminius rapsus.

„Kaip ir buvo rekomenduota, pasėjęs rapsus pabarsčiau priemonių nuo šliužų, bet tai nesuveikė. Kai rapsai ūgtelėjo, šliužai per 3 dienas nugraužė visus augalus. Atsėjau, bet invaziniai gyviai vėl užpuolė, tad teko rapsus visai užarti. Šiemet pasėjau daug tankiau, vien dėl šliužų padidinau sėjos normą, kad ir jiems užtektų, ir pats išvengčiau didesnio pirmojo nuostolio. Matysime, kas bus toliau“, – būdų, kaip kovoti su nauju rimtu derliaus niokotoju, teigė ieškantis javų augintojas.

Ir pliusai, ir minusai

A. Kirvaitis neslėpė, kad neariamąja žemdirbyste susižavėjo paklausęs rekomendacijų taupyti išteklius ir tausoti dirvožemį.

„Šios technologijos leidžia pasėti minimaliai dirbant žemę – taigi, ūkininkauti greičiau, paprasčiau ir efektyviau. Aišku, atsiranda didesnė ligų ir kenkėjų rizika, reikia purkšti, o, pavyzdžiui, rapsams apsaugoti kai kurių insekticidų jau nebeliko. Nežinia, ką toliau darysime“, – susirūpinimą dėl ateities reiškė ūkininkas. Jis užsiminė, kad taiko ir giluminį dirvos purenimą, po kurio pastebi, jog augalai geriau įsišaknija. Kol kas dar nesiryžta sėti tiesiai į ražienas, mano, kad dar reikia bandymų ir įvertinimo, kaip tai pasiteisina. Javų augintojas pripažino, kad naujos technologijos teikia ne tik naudos: „Lengvesnėse dirvose, kur laukų neariame jau gal 10 metų, atsirado grambuolių lervų, jų daugėja. O sunkesnes molingas dirvas okupuoja šliužai.“

Be plūgo neišsiverčia

Pasvalio r. žemės ūkio bendrovės „Draugystė“ pirmininkas Juozas Jarašūnas ŪP tikino, kad invazinių šliužų savo laukuose nematė, taip pat negirdėjo, jog kas nors Šiaurės Lietuvoje dėl to būtų bėdojęs. Gal tam įtakos turi ir tai, kad bendrovės laukuose kasmet išvysi besidarbuojant plūgais? „Žemę dirbame atsižvelgdami į oro sąlygas ir dirvos struktūrą. Kasmet vis kitaip. Pasvalio krašte žemės sunkios, o pas mus – sunkiausios rajone. Jeigu ant mūsų molio daugiau palyja, be plūgo neišsiversi. Šiemet pasėjome 200 ha rapsų minimaliai dirbdami žemės paviršių iki 10 cm, paskui dar sėjamoji su purentuvais supurena iki 20 cm. Giliau žemę judiname, kad drėgmė susisunktų“, – aiškino žemės ūkio bendrovės vadovas.

Jis pabrėžė dar vieną minusą: sėjant į neartą dirvą, jos paviršiuje išlieka ligos sukėlėjų. Pavyzdžiui, atsėliuojant kviečius sunku išvengti ligų protrūkio, tada tenka naudoti daugiau chemikalų. „Vokiečiai ten, kur taiko neariamąją žemdirbystę, purškia ne 2, o mažiausiai 3 kartus, nors chemikalų naudojimą reikia mažinti“, – apie savotiškus žemės ūkio politikos formuotojų bei įgyvendintojų spendžiamus spąstus kalbėjo „Draugystės“ pirmininkas.

J. Jarašūnas teigė manąs, kad dabar aktyviai liaupsinama neariamoji žemdirbystė labiau pasiteisina ten, kur lengvesnės žemės. „Reikia džiaugtis, kad dar ne per prievartą tas technologijas turime taikyti. Taisykles kuria Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos, kurių darbuotojų supratimas apie žemės ūkį kelia nemažai abejonių. O kai tokie priima sprendimus ir parengia įstatymus, jie dėl pasekmių nepergyvena, nes to ir nesupranta“, – kritęs atsakingų politikų ir valdininkų kompetencijos lygis liūdina patyrusį ilgametį ūkio vadovą.

Siūlo įrodyti bandymais

Neariamosios žemdirbystės šalininkas ir puoselėtojas, Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas Jonas Venslovas tokiu ūkininkavimo būdu nėra nusivylęs, priešingai – mato tik jo  privalumus (taupomos išlaidos, dirvožemio paviršius darosi derlingesnis ir kt.), o atsirandančius nedidelius trūkumus greit pašalina. „Agronomija – labai tikslus mokslas. Jeigu ką reikia padaryti šiandien ir dabar, tą ir privalu laiku atlikti, kitaip bus išmesti pinigai ir nepasieksime norimo rezultato“, – svarbią taisyklę priminė Rokiškio r. ūkininkas.

Kalbėdamas apie šliužų invaziją, J. Venslovas redakcijai teigė, kad jo dirbamuose laukuose tokios bėdos dar nėra: „Mes labai prižiūrime palaukes, kad nebūtų apžėlusios, kol kas tų šliužų nesutikau.“ Ūkininkui nepriimtini kategoriški kolegų pasisakymai, kad neriamoji žemdirbystė kelia riziką dėl šliužų plitimo. „Kai kas kalba, kad jų buvo rapsuose, bet ar tai atsitiko dėl neriamosios technologijos? Būtų įdomu sužinoti, kuo jie remiasi, jeigu daro tokias prielaidas. Ar atliko kokius bandymus savo laukuose ir turi įrodymų? Jeigu ne, negalima kategoriškai teigti. Sako, kai arsi, šliužus išnaikinsi, betgi neaišku, kur jie sulenda. Jeigu plūgas išgelbėtų, jį visi naudotų, bet plūgas yra žemės niokotojas ir atgyvena“, – samprotavo asociacijos vadovas.

Jis tvirtino, kad neriamoji žemdirbystė nereikalauja daugiau...

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

ŪP korespondentė Vida TAVORIENĖ

Susijusios temos - skaitykite: šliužų plitimas, neariamoji žemdirbystė, Jonas Venslovas, Juozas Jarašūnas