Žalieji tiltai – kenkėjų armijoms

Javų rūdys

Žinios padeda suplanuoti tinkamą biomasės tvarkymą ne tik prieš žieminių javų sėją, bet ir pavasarį. Ypač svarbi ankstyva piktžolių ir savaime augančių augalų kontrolė – ji gali sumažinti ligų ir vabzdžių daromą žalą pasėliams ir išsaugoti vertingą dirvožemio drėgmę. Laiku imantis prevencijos priemonių, galima efektyviau apsaugoti augalus jau vegetacijos pradžioje.

Žaliasis tiltas (javų ir rapsų savaiminukai bei piktžolės) yra patogenų ir kenkėjų susikaupimo vieta, o tai prieš pasėlių pasirodymą gali sukelti ligų epidemijas vėlesniu sezono metu. Visuomet paminėdavome bergždynus, pagriovius, pamiškes, bet pastaruoju metu prisidėjo ir ne visai tinkamai auginami tarpiniai pasėliai. Rudenį pastebėjome, kad nuo kviečių pabirų, kurie dažnai paliekami kaip viena iš tarpinių pasėlių dedamųjų, į pasėtus kviečius peršoko rūdys, miltligė ir t. t.

Javų rūdys (Puccinia) išgyvena tik ant gyvų augalų šeimininkų. Skirtingai nei daugelis kitų grybinių patogenų, jos neturi ramybės fazės ir negali maitintis negyvais augalų audiniais. Šie grybai yra labai specializuoti ir prisitaikę prie tam tikrų šeimininkų. Dėl to jų plitimas po sausos vasaros ir (arba) rudens, kai augalai šeimininkai neišgyvena, tampa mažiau intensyvus. Jų dauginimosi sėkmę daugiausia lemia gebėjimas greitai didinti populiaciją per trumpus, maždaug dviejų savaičių trukmės generacijos ciklus. Jei išlieka vadinamasis žaliasis tiltas, pradinė javų rūdžių populiacija būna didesnė, o tai sudaro sąlygas sparčiau joms plisti.

Didžiausią poveikį ankstyvosios rūdys daro pasėliuose, kur vasarą ir rudenį augalų šeimininkų išgyvenamumas sutampa su naujai pasėtų augalų vegetacijos pradžia. Būtent taip atsitiko praėjusį rudenį. Dėl to rūdžių paplitimas ir intensyvumas skirtinguose regionuose skyrėsi. Ten, kur augalai šeimininkai prieš sėją buvo tinkamai sutvarkyti (vis dėlto reikia pripažinti, kad ūkininkams tai padaryti neretai būna sudėtinga), rūdžių protrūkiai buvo pavieniai ir ne tokie intensyvūs.

Rūdžių poveikis pasėliams yra proporcingas epidemijos trukmei. Ankstyvosios rūdys gali sukelti ligos protrūkius, dėl kurių augintojai patiria didžiulių nuostolių. Teko matyti nemažai tokių atvejų kitose šalyse, dėl to ten augintojai stengiasi kuo greičiau naikinti kviečių ir miežių pabiras ir nepalikti vadinamojo žaliojo tilto, kad sumažintų šių ligų keliamą vietinę grėsmę.

Nematodai ir šaknų puviniai

Palikus žaliąjį tiltą, didėja ir nematodų plitimo pavojus. Šaknis pažeidžiantys nematodai kai kuriose šalyse yra plačiai paplitę daugelyje dirvožemių. Paprastai išskiriamos dvi fazės: nematodai parazituoja augalų šaknyse arba dėl drėgmės deficito sukelto streso ramybės būsenoje. Nematodai nesimaitina negyvomis šaknimis ar organinėmis medžiagomis. Jų, kaip parazitų, sėkmę lemia jų gebėjimas apnikti įvairius augalus šeimininkus: tiek piktžoles, tiek kultūrinius augalus. Kai dirvožemis toks sausas, kad nėra gyvų šaknų, nematodai pereina į ramybės būseną ir išgyvena sausoje formoje dirvožemyje arba apsauginiame negyvų šaknų audinyje. Dirvožemiui sudrėkus, nematodai tampa aktyvūs ir apninka netoliese augančias šaknis. Jei šis aktyvumo ciklas prasideda vasarą, nematodai įsiskverbia į piktžolių ir kultūrinių augalų šaknis, jomis maitinasi ir ten dauginasi. Jų gyvenimo ciklas gali baigtis per 4–6 savaites, o prieš pat žieminių augalų sėją piktžolės sunaikinamos, todėl jų populiacija tampa žalinga augalininkystei. Šlapias dirvožemis su augalų šaknimis iš žaliojo tilto sudaro palankias sąlygas nematodams išgyventi ir daugintis. Priešingai, drėgnose dirvose be augalų šaknų nematodų mažėja. Nesant gyvų šaknų ir kintant dirvožemio drėgmei, nematodai yra labai pažeidžiami išdžiūvimo ir reaktyvacijos ciklų. Net ir nuolat drėgname dirvožemyje, kuriame nėra augalų šaknų, nematodų išlikimui gali kilti pavojus.

Jei nematodų daromos žalos dažniausiai nepastebime, tai šaknų puviniai kelia nerimą kiekvienais metais. Šaknų puvinių grybai paprastai per vasarą išgyvena ant anksčiau užsikrėtusių ir kolonizuotų javų liekanų. Naujos infekcijos atsiranda, kai augalai auga šalia užkrėstų liekanų, o tam palanki dirvos drėgmė ir jautrūs augalai šeimininkai. Miglinės piktžolės ir savaime augantys javai vasarą gali būti šaknų puvinių grybų šeimininkai. Šaknų puvinys bus stipriau išreikštas pasėliuose, auginamuose po žaliojo tilto, paprasčiau sakant, po tarpinių augalų, kur pabiros buvo kaip vienas iš komponentų, nes kolonizuojančių šaknų puvinio grybų kiekis jau bus didelis javams sudygus. Tinkamai apdorojant augalines liekanas ir kontroliuojant miglines piktžoles bei nuolat rūpinantis dirvožemiu, šaknų puvinių daromą žalą galima reikšmingai sumažinti.

Daug buvo kalbama apie virusines ligas. Vieni rekomendavo vėlinti kviečių sėją, kiti – purkšti insekticidus, kad būtų sumažinta amarų, atliekančių transportavimo paslaugą, populiacija, įvairių kitų sprendimų. Didžiausias virusinių ligų poveikis pasėliams pasireiškia, kai jie užsikrečia ankstyvuoju (daigų tarpsniu) vegetacijos laikotarpiu.

Šliužų ir sraigių buveinė

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. vasario 18 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.