Renginio Paliesių dvare organizatoriai kvietė ne skubėti, o sustoti ir pasimėgauti bendryste, muzika ir dvaro atmosfera prie vieno didelio bendro stalo. Žaliosios vakarienės tradicija – atsivežti savo pagamintą patiekalą ir juo pavaišinti šalia sėdintį stalo kaimyną.
Prie stalo susėdo tiek buvę Paliesių ir aplinkinių vietovių gyventojai, tiek ir svečiai, atvykę iš Šakynos, Gruzdžių, kaimyninio Akmenės r. Vakaras buvo kupinas gardžių ir įvairių skonių, naujų pažinčių, šiltų pokalbių, prisiminimų, bendrystės. Tradiciškai buvo vaišinama ir gardžia Paliesių dvaro prievaizdo sriuba. Šeštadienis Paliesiuose neapsiėjo ir be muzikos. Koncertavo Laura Pečkauskaitė, Romualdas Juzukonis, Rimantas Mickevičius.
Žaliosios vakarienės pavadinimas pasirinktas ne atsitiktinai. Paliesių dvaras nuo pavasario iki vėlyvo rudens skendi žalumoje. Žalią spalvą dovanoja pati gamta. Žalia – gyvybė, augimas, ramybė ir atsinaujinimas.
Senuosiuose ir iš naujo atgimstančiuose Paliesių rūmuose senųjų liepų istorijos susipynė su muzika, žmonėmis ir gražiausiomis vasaros akimirkomis.
Apie dvarą, jo romantinę ir net mistišką praeitį pasakojo renginio vedėjai Sigutė Butvidienė ir Rimantas Mickevičius. Mat, Paliesiai slepia ne vieną paslaptį, kitoniškumą. Sakoma, jog liepos dvaro parke šlama net ir nepučiant vėjui. O prieš daugelį metų, kai dvaro languose iki vėlyvos nakties degdavo žvakės, aidėdavo ponų žingsniai, Paliesiuose buvo tarnaitė. Jos vardo niekas neprisimena. Gal Emilija, o gal – Julija? Tačiau mergaitė tikrai buvusi tyli, darbšti, nepastebima. Ji pirmoji atsikeldavo ir paskutinė užgesindavo vakaro žvakes. Tarnaitė žinojo kiekvieną dvaro kampelį, kiekvienas girgždančias duris... Tačiau vieną vakarą ji dingo. Niekas nežino, kas jai nutiko. Tik tą naktį rūmuose pirmą kartą girdėjosi paslaptingi žingsniai: lėti, tylūs, nuo vieno koridoriaus galo iki kito.
Nuo tų laikų prabėgo daugybė metų, keitėsi laikai ir žmonės. Rūmai būdavo pilni gyvybės arba likdavo ir visai tušti, tačiau tarnaitė niekur neišėjo. Sakoma, kad ji vis dar čia. Kartais trumpam vakare kuriame nors iš rūmų langų pasirodo moters siluetas, kartais tuščiame kambaryje sugirgžda grindys. Kartais atrodo, kad kažkas ką tik praėjo.
Tarytum patvirtindama pasakojimą, tarnaitė, kurią įkūnijo Julija Gribėnė, ramiai, su vos matoma šypsena veide apėjo stalą ir prisėdo galustalėje, žiūrėdama į rūmus, tapusius jos amžinaisiais namais.
Metuose yra viena diena, kurios tarnaitė laukia labiausiai. Tą dieną rūmuose vėl skamba muzika, juokas, žmonių balsai, po senosiomis liepomis vėl atgimsta gyvenimas, ir tarnaitė palieka rūmų sienas...
Parke savo rankdarbiais prekiavo amatininkai ir kūrėjai. Stebino Birutės Sutkienės iš Dirvonėnų (Šiaulių r.) surinktų ir parke eksponuojamų močiučių ir mamų skarų paroda. Parodos autorė pasakojo, kad iš viso yra surinkusi apie 600 skarelių kolekciją. Kiekviena skarelė – ne tik skirtingos spalvos ar raštai, moteriškumas, elegancija, tautinė tradicija, bet ir prisiminimai ar net istorija. Skarelė, kaip palikimas, gali būti perduodama iš kartos į kartą.
B. Sutkienė, išleidusi Amžinybėn savo krikštamotę ir mamą, atidariusi jų spintas, stalčius, rado gausybę skarų, kurių negalėjo išmesti ar kažkam atiduoti. Taip ir renka skareles ir skaras jau ilgiau negu porą dešimtmečių. „Kas bus po manęs – nežinau, ar kam tų skarelių reikės“, – svarstė moteris.
B. Sutkienė kolekcionuoja ne tik skaras, bet renka ir visa, kas susiję su ramunėmis. Moteriai ramunės – gražiausios gėlės.

Paliesių dvaro sodyba įkurta XVIII a. pabaigoje, ji priklausė dvarininkui Mikalojui Petravičiui. Paskutiniai dvaro šeimininkai buvo dvarininkai Liutikai. Iki šių dienų išlikę neogotikiniai dvaro rūmai, pastatyti XX a. pradžioje, yra laikomi vienu iš nedaugelio išskirtinių neogotikos stiliaus vietinės plytų gotikos tradicijos pavyzdžių.
Po truputį atgimstantis Paliesių dvaras jau keletą metų pildosi gyvybės. Čia atvyksta ekskursijos, rengiamos įvairios šventės.
Autorės nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.