Žąsis – geriausias bei patikimiausias sargybinis

Neseniai Teksase (JAV) nutikęs įvykis dar kartą atkreipė dėmesį į neįtikėtinus naminių paukščių gebėjimus, įrodydamas, kad technologijos vargu ar gali pakeisti gamtą: šeimos ūkyje Fort Bendo apygardoje keturių mėnesių amžiaus žąsis Goosey išgelbėjo ūkį ir kitus gyvūnus nuo nelaimės. Šią istoriją aprašo „The Guardian“.

Vidury nakties žąsis užuodė dūmus ir ėmė garsiai gagenti, sukeldama kurtinantį triukšmą, kuris pažadino savininką Bertą Gerberį, o visa tai buvo užfiksuota kamera.

Netrukus savininkas atsikėlė ir užgesino namą apėmusį gaisrą. Šis atvejis yra tik dar vienas įrodymas, kad žąsys turi įgimtą dovaną aptikti pavojų.

Istorinės paralelės

Daugeliui girdėta istorija apie barbarų užpultą senovės Romą, kai 390 m. pr. Kr. galai pamėgino prasibrauti į miestą nakties priedangoje. Nors sargybiniai nieko nepajuto ir miegojo, kol slapčia artėjo priešas, šventykloje gyvenančios žąsys nujautė pavojų. Garsiu gagenimu ir sparnų plasnojimu jos pažadino sargybinius, kurie sėkmingai atrėmė ataką ir išgelbėjo miestą. Romėnai jas šlovino dar šimtmečius, žinodami, kad niekas negali pranokti jų budrumo.

Pirmojo pasaulinio karo metu įvairios kariuomenės žąsis naudojo kaip ankstyvuosius judesio ir garso detektorius netoli stovyklų bei apkasų. Net ir šiandien kai kurios kaimo policijos nuovados ir karinės bazės Kinijoje bei Brazilijoje sąmoningai laiko žąsų pulkus aptvertose teritorijose, o ne sarginius šunis.

Priežastis paprasta – žąsys yra itin teritorinės, bebaimės ir jų neįmanoma papirkti maistu ar nuraminti draugiškais gestais. Jei į jų teritoriją įžengia nepažįstamas asmuo, jos sukelia tokį triukšmą, kad neįmanoma likti nepastebėtiems.

Savita biologija

Žąsų išskirtinio efektyvumo paslaptis slypi jų biologijoje: jų regėjimo laukas yra beveik 360 laipsnių, nes jų akys yra galvos šonuose, ir jos gali matyti net tris ar keturis kartus toliau nei žmonės. Jos puikiai aptinka judesius tamsoje ir gali matyti ultravioletinę šviesą, todėl joms lengviau pastebėti plėšrūnus nei bet kuriam kitam naminiam gyvūnui.

Jų klausa yra lygiai taip pat neįtikėtina – žąsys gali užfiksuoti dažnius, kurie nepasiekiami žmogaus ausiai. Net miegodamos jos visiškai neišjungia savo pojūčių. Žąsys praktikuoja vadinamąjį vienpusį miegą, o tai reiškia, kad jos miega, atmerkusios vieną akį, o kita jų smegenų pusė yra nuolat aktyvi ir budri.

Šie biologiniai pranašumai sukuria puikią paukščių bandų gynybos sistemą. Bandoje jos griežtai pasiskirsto vaidmenimis ir niekada nemiega bei nelesa maisto visos vienu metu. Kol dalis bandos maitinasi, bent viena kontrolinė žąsis stovi pakėlusi galvą ir stebi aplinką, o pamainos nuolat keičiasi.

Įdomu tai, kad bendravimui žąsys naudoja skirtingus balso kodus – yra skirtumas tarp riksmo, rodančio pavojų ore (pvz., vanago), ir riksmo, rodančio pavojų ant žemės (pvz., lapės). Vištos ir antys, išgirdusios aliarmą, instinktyviai bėga slėptis, o žąsys drąsiai lieka priešakinėse linijose, gindamos savo teritoriją. Išskleisdamos sparnus ir šnypšdamos, jos fiziškai puola mažesnius plėšrūnus, tokius kaip žebenkštys, žiurkės ar šeškai.

Neįprastos savybės

Be to, kad žąsys puikiai atlieka sargybinių funkcijas, jos yra socialiai itin sudėtingi ir įdomūs padarai. Žąsys dažniausiai yra monogamiškos ir renkasi partnerį visam gyvenimui, su kuriuo gali gyventi ilgiau nei dvidešimt metų. Jei vienas partneris miršta, išgyvenęs individas išgyvena tikrą sielvarto ir izoliacijos laikotarpį. Be to, žąsys labai prisiriša prie žmogaus ir visą gyvenimą atidžiai jį seka.

Ūkininkams, svarstantiems apie žąsų įsigijimą, veislės pasirinkimas gali būti itin reikšmingas. Pavyzdžiui, kininė žąsis laikoma absoliučia sargybos čempione, nes ji reaguoja į menkiausią triukšmą ir gagena daug ilgiau nei kitos. Afrikinė žąsis skleidžia gilų ir bauginantį balsą, kuris iš pradžių atbaido įsibrovėlius, o masyvi tulu veislės žąsis yra didelė fizinė kliūtis mažesniems plėšrūnams.

O štai romėniška kuoduotoji žąsis su atpažįstamu kuodu ant galvos pasižymi itin greitu aliarmo kėlimu ir netgi gali turėti garsiųjų istorinių sergėtojų, išgelbėjusių Romą, genus.

Sugyvenimas ir aklimatizacija

Žąsų įvedimas į jau įsitvirtinusį viščiukų pulką reikalauja kantrybės ir planavimo, kad būtų išvengta konfliktų ir užtikrinta ilgalaikė harmonija. Geriausias ir saugiausias būdas yra įsigyti jaunų žąsų arba vištelių ir auginti jas kartu su viščiukais, skelbia portalas agroklub.ba.

Jei vištos bus taip auginamos nuo pirmųjų gyvenimo dienų, jos priims žąsis kaip savo tikrąją šeimą ir natūraliai išsiugdys stiprų apsaugos instinktą jų atžvilgiu. Jei į ūkį atvežami jau suaugę paukščiai, procesas turi būti laipsniškas. Pirmasis žingsnis – vizualinis supažindinimas be tiesioginio kontakto.

Suaugę paukščiai savaitei ar dviem patalpinami į aptvarą arba dėžę šalia vištidės. Taip paukščiai gali nuolat stebėti vienas kitą, priprasti prie vienas kito buvimo ir garsų. Šiame etape labai svarbu įrengti atskiras lesinimo ir girdymo vietas, nes šie paukščiai yra daug didesni ir iš pradžių gali atbaidyti vištas nuo lesalo.

Po aklimatizacijos etapo vyksta pirmasis kontroliuojamas susitikimas neutralioje ir erdvioje vietoje, geriausia didelėje atviroje pievoje, kur vištos turėtų pakankamai vietos atsitraukti, jei pasireikštų dominavimas. Pirmosiomis adaptacijos dienomis šeimininkas turi nuolat prižiūrėti vištas ir stebėti jų reakcijas.

Kai paukščiai dieną visiškai ignoruoja vieni kitus, tai ženklas, kad integracija vyksta sėkmingai. Vis dėlto rekomenduojama jiems turėti atskiras miegamąsias vietas. Žąsys mėgsta drėgmę ir vandenį, todėl aplink savo konteinerius pridaro daug netvarkos, o tai netinka vištoms, nes joms reikia visiškai sausų ir švarių pastogių.

Parengė Ričardas Čekutis