Žemaitukai – geriausi draugai

Atsisakė avių, bet ne jų kirpimo

„Nuo mažumės buvau pratęs prie arklių, joti išmokau būdamas šešerių. Dabar mano arkliukai man teikia didelį džiaugsmą, yra geriausi draugai. Apie materialinę naudą nekalbu, ne viską galima matuoti pinigais“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo ūkininkas.

Iš Maneikių k. kilęs R. Arbačauskas, įgijęs mechanizatoriaus profesiją, ilgą laiką dirbo statybose Vilniuje. Per krizę netekęs darbo, buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį – Vokietiją. „Tačiau, kai tėvas atsiėmė žemę ir nutarė ją perleisti man, 2013 m. mielai grįžau į tėviškę. Nusipirkau namą ir nusprendžiau laikyti avis“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Pirmiausia įsigijo suomių landrasų ir vokiečių merinosų veislės avių, plėtė jų bandą. Vėliau Maneikiuose buvo apgyvendintos ir melžiamos ostfryzų avys. Ūkininkas pasakojo svajojęs įsirengti sūrinę, nes savo reikmėms iš sveiko ir kokybiško avių pieno spaudė sūrius.

Tačiau drąsios svajonės susidūrė su ne tokia šviesia tikrove. Tiek avims, tiek jų šeimininkui buvo labai nepatogu ir nesaugu pirmiausia dėl toli nuo namų esančių ganyklų. Kadangi laikė ne tiek ir daug avių, tai ir naudos nelabai didelės sulaukė.

„Bandėme visokius variantus. Tačiau protingiausia buvo visas aveles parduoti. Nors ir neramia širdimi, taip ir padariau“, – pripažino pašnekovas.

Nors avių nebeturi, iki šiol jas kerpa. R. Arbačauskas pirmiausia kirpti pradėjo savo avis, pasipiktinęs vieno avių kirpėjo paprašytu, jo nuomone, nenormaliai dideliu užmokesčiu. Kirpdamas avis yra išvažinėjęs visą Lietuvą, turi nemažą nuolatinių klientų ratą. Neatsisako nukirpti ir poros avių, nors vis dažniau pasitaiko ir labai rimtų užsakymų. Maneikiškio pastebėjimu, pastaraisiais metais avių augintojų ūkiai vis stambėja.

„Avių labai pageidauja Nyderlandai. Bet tos šalies avių supirkėjai pageidauja iš karto įsigyti daug avių. Smulkieji Lietuvos avių augintojai to pasiūlyti negali, nes laiko savo reikmėms vieną kitą avelę, ir tiek“, – aiškino R. Arbačauskas.

Nuo Marso iki Batikos

Pardavęs visas avis, R. Arbačauskas netruko įsigyti kitų gyvulių. Kadangi nuo mažumės ūkininkui labai patiko arkliai, prieš porą metų į savo ūkį parsivežė pirmąjį stambiųjų žemaitukų veislės arklį – juodbėrį Marsą. Po kelių mėnesių jam kompaniją jau palaikė kumelaitė Barta, po pusmečio – ir Pienė. Praėjusį rudenį R. Arbačauskas dėl išskirtinių išorinių savybių įsigijo šyvą žydraakę Batiką. „Nuostabaus grožio kumelaitė. Tiesa, ne visai aišku, kodėl tokia gimė, nes Batikos tėvas – tamsus eržilas, ir mama – ne šviesi“, – stebėjosi arklių šeimininkas.

Ūkininkas teigė visuomet žinojęs, kad turės arklių, tik nežinojęs, kada. Reikėjo dar žmoną pripratinti prie būsimų naujų gyventojų. Bet, kai dar nedidelį kumeliuką Marsą žmona pamatė, paglostė, tai ir ištirpo... Seniau R. Arbačauskas buvo laikęs Lietuvos sunkiųjų veislės arklių, o dabar pasirinko stambiuosius žemaitukus – kitą genofondinę arklių veislę. Stambiųjų žemaitukų veislės arklių įsigijo iš ūkininkų nuo Varnių pusės ir iš Užpalių, nuo Utenos.

Paklaustas, kodėl pasirinko būtent šios veislės arklius, R. Arbačauskas neslėpė, kad žemaitukai jam atrodo per maži. O stambieji žemaitukai, kaip ir pridera pagal pavadinimą, yra aukštesni, stambesni, universalūs arkliai, tinkami ir jodinėti, ir pakinkyti juos galima. Vyriausiai žemaitukei Bartai – 3,5 metų. Kiti arkliai – jaunesni.

Su arkliais, pasak jų augintojo, neilgai trukus pavyko rasti bendrą kalbą. Užteko gražaus, ramaus elgesio, paglostymo ar duonos kriaukšlelės – ir arkliai jau prisirišo prie žmogaus. Drąsiai į kišenę lenda ko nors skanaus pasiieškoti. Kiekvieno arklio skiriasi ir charakteris. Ganyklose, pievose „paradui“ vadovauja Marsas, aiškiai parodantis, kas nepatinka ir kas gali nutikti, jei jo norų nebus paisoma. R. Arbačauskas visus keturis arklius gana nesunkiai prisijaukino, kad leistųsi jodinėjami, kinkomi.

„Man pačiam labai patinka ir pavažinėti su arkliais, ir pajodinėti. Arkliai, žirgai – mano pomėgis. Neieškau iš jų finansinės naudos. Man jie – draugai. Stengiuosi, kad arkliukai būtų sotūs, sutvarkau kanopas, pasagas prikalu“, – pasakojo arklių šeimininkas.

Stambieji žemaitukai nėra lepūs, puikiai prisitaikę prie lietuviško klimato sąlygų, nebijo šalčio. Ūkininkas turi ūkinius pastatus, kuriuose arkliai laikomi žiemą. Kol šilta, stambieji žemaitukai ganosi ganyklose, nuo lietaus gali pasislėpti įrengtose pašiūrėse.

Kiek R. Arbačauskui žinoma, bent jau Kelmės r. daugiau nėra stambiųjų žemaitukų veislės arklių augintojų. Tokie arkliai auginami Prienuose, Biržuose, Kretingoje, prie Varnių, Užpaliuose.

Su savadarbėmis rogėmis

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. sausio 30 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.