Žembraškė: saldi, derlinga, atspari

Naujoviškas hibridas

Žembraškes (Fragaria ananassa Duch. x Fragaria moschata Duch.) daugelis vadina rusiškai – zemklunika (pavadinimas kilęs sujungus rusiškus žodžius земляника (že­muogė) ir клубника (braškė). Hibridinės uogos išvestos Rusijoje, kur gamtos sąlygos labai įvairios, bet dažnai – atšiaurios. Atspa­rų braškės ir kultūrinės žemuogės hibridą šioje šalyje sukurti mėginta nuo 1960 m.

Labiausiai pasižymėjo selekcininkė Tatjana Kantor, tačiau buvo daug nesėkmių – pirmieji hibridai gausiai žydėjo, bet vaisiai mezgėsi prastai ir buvo smulkučiai, todėl juos augino tik selekcininkai. Kai po vienos itin atšiaurios Rusijos žiemos – di­desnio kaip –20 laipsnių šalčio be sniego – daugelis braškių regiono ūkiuose iššalo, selekcininkė Svetlana Aižanova atkreipė dėmesį į puikiai išsilaikiusias žembraškes. Ją sužavėjo ypatingas atsparumas sausrai, šalčiui ir ligoms. Per daug metų sukurtos dabartinės veislės – pirmiausia žymioji ‘Kupchikha‘, kurios uogos stambios, o skonis sužavi daugumą ragavusiųjų. Da­bar šios uogos auginamos ir Baltarusijoje, Ukrainoje.

Nustebino derlingumu

„Pirmieji daigeliai tuo metu buvo bran­gūs – vienas kainavo dešimt litų. Juos par­davinėjęs pagyvenęs sodininkas sakė, kad tai labai derlingos žemuogės. Nusipirkau tris – net žmona supyko, kad išlaidauju, bet man buvo labai įdomu, ar tikrai uogos tokios geros, lengvai prižiūrimos. Ir iš tiesų – iš kelių daigelių kitąmet jau turėjau porą šimtų daigų“, – sako ūkininkas, dabar ir pats pardavinėjantis žembraškių daigus.

Dauginti paskatino labai skanios uo­gos ir didžiulis, palyginti su braškėmis, jų derlius, taip pat – atsparumas daugeliui braškėms būdingų ligų. „Ši uoga tinkama mūsų klimatui – nereikia daug laistyti, nebijo šalčių“, – teigia uogų augintojas.

Vėliau A. Rudokas pradėjo ieškoti kitų veislių – paskaitęs apie jas internete, su­manė įsigyti. Pirmiausia ieškojo garsiosios ‘Kupchikha‘, kurios nebuvo lengva gauti. Po kelerius metus trukusių paieškų ūkinin­kas pradėjo auginti dvi garsiausias ir turbūt geriausias žembraškių veisles – ‘Penelopa‘ ir ‘Kupchikha‘.

Krūmas, kol jaunas, labai panašus į braškės. Vėliau tampa didesnis ir labai gausiai žydi – jei standartinė antrametė braškė duoda 10–15 žiedkočių, tai tokia pat žembraškė – iki 100. „Sunku net nu­pasakoti, kiek uogų!“ – derlingumu vis dar stebisi pats ūkininkas.

Pagrindinis žembraškės skirtumas nuo braškės – daug didesnė šaknų sistema, galinti siekti ir 20–25 cm į gylį – dėl to jos daug atsparesnės ir sausrai, ir šalčiui.

Gerai prižiūrimi (retinami, tręšiami) krū­mai gali derėti 6–7 metus. Nors Rusijos augintojai, kaip ir braškes, keičia kas porą metų.

Veislės

A. Rudokas pasakoja, kad žembraš­kės veislių yra daugiau, tačiau jis augina dvi. Viena nuo kitos skiriasi, nors abi yra ankstyvos – dera kartu su ankstyvosiomis braškėmis.

‘Penelopa‘ – uogos smulkesnės, nelabai gražios (todėl netiks parduoti), tačiau labai aromatingos, saldžios ir jų daug. Uogų forma panašesnė į žemuogės – jos apvalesnės, lapai šviesesni. Šias žem­braškes patogu skinti – uogos kabo virš lapų, padengiančių visą dirvą, – užgožia piktžoles. Krūmai mažesni.

‘Kupchikha‘ – uogos pailgos, stam­besnės (viena sveria 10–15 g), kartais neįprasta forma primenančios prašmatnią pirklio žmonos suknelę (kupčicha rusiškai reiškia „pirklienė“). Lapai tamsesni, krū­mai dideli. Skonis kaip žemuogės, tik su muskato prieskoniu.

Pranašumai ir trūkumai

Neginčijami žembraškių pranašumai – nepaprastai skanios ir kulinarijai tinka­mos uogos, gausus derlius ir lengvas auginimas. „Žmonės nustebtų pamatę, kaip jas auginu: du uogų sklypai ir jokio laistymo!“ – tvirtina ūkininkas. Jis teigia, kad, laistant ir bent kartais patręšiant, derlius būtų dar solidesnis.

Pagrindinis trūkumas – uogų išvaizda. Nebūna dviejų vienodų uogų. „Jos kaip žaisliukai – išauga labai įvairių formų. Kas nežino, kad tai žembraškė, tam tokia uoga atrodo keistai, kaip nestandartinė braškė, todėl turguje jas pardavinėti sudėtinga“, – šypsosi ilgametis uogų augintojas.

Auginimas, dauginimas ir valgymas

„Užšaldytus „Frigo“ daigus galima sodin­ti bet kada – net liepos viduryje. Perkant įprastus iš grunto arba vazonėliuose, sodinti reikia arba rudenį, arba anksti pavasarį. Kaip ir braškėms, dirva pamulčiuojama, patręšiama, labai tinka organinės trąšos“, – sako A. Rudokas.

Sodinti žembraškes reikia kas 50 cm – krūmai gana dideli, ir jei pasodinsite kas 30 cm, kaip braškes, uogos guls vienos ant kitų. Jei neketinate dauginti, geriau sumažinti ūsų kiekį – taip sustiprinsite krūmą. Idealu pirmais metais net neleisti žydėti, tačiau naujos neragautos uogos paprastai taip masina, kad retas sodininkas, kuris taip daro!

Žembraškės dauginamos tik ūsais – iš uogų geri sodinukai neišeina. Jos išaugina labai daug ūsų, todėl dauginti visai pa­prasta. Ūsus ima leisti, kai baigiasi uogos.

Žembraškės idealiai tinka uogienei. Verdant miško žemuoges uogienė šiek tiek apkarsta, o štai žembraškių išlieka saldi. Abiejų veislių uogienė tobula! Uogas galima ir džiovinti, ir šaldyti. „Mes dažnai sudedame uogas į litrinį indelį, užpilame 3–4 šaukštus medaus ir dedame į šaldiklį. Atšildžius skonis lieka visiškai nepasikeitęs“, – šeimos receptą išdavė A. Rudokas.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKYTĖ

Adomo RUDOKO nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.