Žemdirbiai, gaudami mokestinių lengvatų, iš kitų duonos kąsnio neatima

Nors Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda siūlė žemdirbių dyzelino akcizą padidinti devyniasdešimčia eurų iki 146 Eur, o Vyriausybė – dvidešimt penkiais eurais iki 81 Eur, Seimas dyzelino akcizą padidino tik keturiais eurais. Taigi planuotų lėšų pensijoms padidinti surinkta nebus, o tai ir vėl paaitrino dalies visuomenės pyktį, nukreiptą prieš ūkininkus, kaip privilegijuotus – gaunančius įvairių mokestinių lengvatų.

Ar iš tiesų žemdirbiai, gaudami mokestinių lengvatų, atima kąsnį iš mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, medikų, ugniagesių gelbėtojų, policininkų, pasieniečių, kitų visuomenės grupių, kurios šiuo metu reikalauja didesnių atlyginimų, bet jų neskubama pakankamai didinti, tvirtinant, kad biudžete per mažai lėšų?

Kas darytina, kad, raikant ne visiems sotų valstybės biudžeto pyragą, nebūtų supriešinama visuomenė?

Ieva VALEŠKAITĖ, Laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė: „Tik šešiose ES šalyse nėra lengvatos žemės ūkyje naudojamiems degalams. Lietuvoje staiga jos atsisakius, šalies ūkininkai neatsilaikytų konkurencinėje kovoje (ypač įvertintina, kad Lenkijoje PVM tarifas maisto produktams kelis kartus mažesnis). Tad ypatingas sentimentas žemės ūkiui būdingas ne tik Lietuvai. Tai – visos ES politika.

Pykčio bangą visuomenėje turbūt labiausiai sukėlė ne lengvatos žemės ūkyje naudojamo dyzelino akcizui, o mokesčių sistemos „balaganas“, kai paskutinėmis metų savaitėmis priimami mokesčių pakeitimai, didinami ar įvedami nauji mokesčiai, įsigaliosiantys nuo sausio. Be to, laukiama didesnių vaiko pinigų, pensijų, atlyginimų viešajame sektoriuje. Deja, lėtėjantis ekonomikos augimas nežada, kad šie lūkesčiai išsipildys. Gyventojai, kurie, pavyzdžiui, tikėjosi, kad gyventojų pajamų mokesčio našta, kaip žadėta, mažės sparčiau, jaučiasi nuvilti. Lietuvoje mokesčių našta darbo santykiams viršija labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių vidurkį.

Kita problema, kad apie mokytojų, ugniagesių, kitų viešojo sektoriaus tarnautojų atlyginimus bei pensijas kalbame dviem progomis – prieš rinkimus ir prieš pat priimdami biudžetą. Tada nelieka laiko spręsti tokius itin svarbius klausimus iš esmės, atliekant šių sektorių reformas, – tik karštligiškai sprendžiama, kam pabarstyti po kelis milijonus eurų ir iš kur jų paimti. Dėl to mokesčių pasiūlymai kreivi šleivi ir balansuoja ties „raudonomis“ Konstitucijos linijomis, nes nelieka laiko įvertinti jų poveikį. Gyventojai nė nežino, kokius mokesčius teks mokėti kitąmet, tad nekeista, kad visuomenėje – didelis pasipiktinimas. Šis chaosas kartojasi kasmet, nors įstatymuose nustatyta, kad mokesčių pakeitimai gali įsigalioti tik praėjus pusei metų nuo jų priėmimo. Seimo nariai naudojasi išimtimi, leidžiančia priimti mokesčių pakeitimus kartu su biudžetu.“

Prof. dr. Liutauras LABANAUSKAS, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas: „Ar naujiena kiekvienam tampyti paklodę į savo pusę – pulti kitus, neva jiems duoda mūsų sąskaita?! Medikai taip pat buvo puolami, kai apie 2005–2008 metus buvo didinami jų atlyginimai. Tačiau nekreipėme į tai dėmesio, nes, kaip ir kiti dirbantieji, mokame visus mokesčius. Ir dabar be reikalo paklodė tampoma – ūkininkai, gaudami mokestinių lengvatų, tikrai iš niekieno neatima kąsnio. Kiek valstybėje yra pinigų, tiek jų padalijama. O kiek iš tiesų jų yra, turėtų išsiaiškinti tarnybos.

Visiems – pensininkams, pedagogams, žemdirbiams ir t. t. – reikėtų dirbti savo darbą ir švęsti Kalėdas. Linkiu labiau suprasti vieniems kitus, o ne kaltinti.

Prof. dr. Ainius LAŠAS, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas: „Biudžetas pagal jo apibrėžtį – visada ribotas dalykas. Kuriai nors sričiai skiriant daugiau pinigų, kitai jų lieka mažiau. Tarkime, kai daugiau lėšų skiriama krašto apsaugai, mažiau jų lieka kitkam. Tačiau teigiama priešingai – kad neatimame pinigų iš vieno ir neatiduodame kitam.

Įprasta, kad, kai ne viskam užtenka lėšų, biudžete daugiau jų numatoma prioritetinėms sritims – kurioms labiausiai reikia. Dabar susiduriame su prieštaravimu – skelbiama, kad prioritetas yra švietimas, mokytojo prestižas, tačiau tam biudžete nenumatyta pakankamai lėšų. Nesakau, kad prioritetinei sričiai, šiuo atveju švietimui, reikėtų atiduoti didžiumą biudžeto pinigų. Jų galima sutaupyti pačios švietimo sistemos viduje, t. y. atlikus namų darbus – nustojus neefektyviai naudoti skiriamas lėšas, pavyzdžiui, atsisakius pustuščių mokyklų, kuriose mokosi tik 60–70 vaikų. Panašiais švietimo sistemos namų darbais sutaupius lėšų, ir ūkininkams daugiau jų nubyrėtų.

Kita vertus, negali būti šventų ir ne visai šventų karvių, šiuo atveju – šalies ūkio sektorių. Tad ir ūkininkai negali būti laikomi išskirtiniu sluoksniu – mitine būtybe, kuria reikia ypač rūpintis, priešingu atveju ištiks griūtis. Žemės ūkio sektoriuje taip pat turėtų būti atlikti namų darbai – kritiškai nuspręsta, kuriais atvejais derėtų taupyti lėšas. Kažin ar visus ūkininkus reikėtų traktuoti vienodai ir visiems taikyti tokias pat mokestines lengvatas. Juk vieni ūkininkaudami gauna didelį pelną, kiti – mažą. Galbūt žemdirbiams įvestinos tikslinės mokestinės išimtys, o ne visiems vienodos?

Minimalūs visų NATO šalių narių įsipareigojimai – skirti 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Nesuprantu, kodėl Lietuvos partijos pasirašė sutartį skirti daugiau – 2,5 proc. nuo BVP. Manau, tai perteklinis susitarimas. Pusė procento – dideli pinigai. Jie galėjo būti panaudoti sritims, kurioms labai reikia papildomo finansavimo. Ar ne svarbiau, kad turėtume ką ginti – kad mūsų šalies žmonės neišsibėgiotų? Jei išsibėgios, nebus ko ginti.“

Elena GRAJAUSKIENĖ, ūkininkė iš Alantos, Molėtų r.: „Graudu, kad Lietuvoje išnaikinti maži ūkiai. Žmonės geriau jautėsi, kai nebuvo sužlugdyti – kai ne pašalpų laukė, o jautė atsakomybę, laikydami karvytę, dirbdami savo žemelę ir tuo maitindami savo šeimą. Ne visi, kas pusdykiai pardavė žemę, buvo lengvatikiai ar nesugebėjo jos dirbti. Štai vienas žmogelis prisiminė: „Gėrėm gėrėm ir sutarėm – pardaviau jam žemę.“ Negražus lietuvio bruožas iš ubago lazdą atimti... Ignalinos, Švenčionių kraštuose vos ne prievarta stambieji žemvaldžiai prigirdė vietos žmones, kad jiems žemę parduotų. Tarp žemes pardavusiųjų buvo labai dorų, kantrių vidutinių ūkininkų. Jie taip pasielgė, nes, skirtingai nei stambieji ūkininkai, nesulaukė paramos. Juk su ja negalėjai prasidėti, neturėdamas savų pinigų. Be to, už paramą galėjai pirkti tik naują techniką. Kodėl negalėjai pirkti senos?! Visa tai labai prisidėjo, kad smulkieji ir vidutiniai ūkininkai vaikus išlydėtų į užsienį, o laukuose taptų klaiku – neliktų karvių, kai anksčiau jų būriai ganėsi. Čia ir slypi žemdirbių bei likusios visuomenės dalies susipriešinimo priežastys.

Seniau, viešėdama Vokietijos ekologiniuose ūkiuose, žavėjausi jaunais ūkininkais, važinėjančiais džipais. Ir sulaukėme – Lietuvoje prabangiais automobiliais jau važinėja daugelis ūkininkų. Todėl juos dėl dyzelino ir kitų lengvatų puola miesčionys, giminaičiai. Neva ūkininkai gerai gyvena, tegul vienodai į biudžetą krauna. Negerai, kad esame pavydūs. Kadangi dyzelino lengvata sumažinta nedaug, ūkininkai, manau, ir toliau bus pešiojami – priešiškumas jiems nemažės. Jei dyzelino lengvata dar bus sumažinta, blogai bus nedidelių ūkių savininkams, o kaip bus stambiesiems – nežinau.

Visame pasaulyje ūkininkams taikomos lengvatos, suvokiant, kad žemės ūkis – sunki, rizikinga, daug investicijų reikalaujanti ūkio šaka, be kurios nebus maisto. Pastaruoju metu didėja kokybiško – užauginto nechemizuotai – maisto poreikis. Jei visi Lietuvos ūkininkai, užuot stengęsi išspausti iš žemės viską, paversdami ja dykyne, atsitokės, jiems dar daugiau reikės dyzelino. Prisiminus, kas žemei yra juodasis pūdymas, dobilai, sėjomaina, ir chemijos nualintas dirvožemis atsigaus, ir užaugintas maistas bus sveikas, ir ūkininkai geriau jausis. Jei sotinsimės vien atvežtiniais maisto produktais, visiems bus riesta. Reikia valgyti, kas tavo žemelėje užauga. Lietuviai iš prigimties – žemdirbiai, reikėtų jiems net pataikauti, norint valgyti sveiką maistą. Prisilakstę po pasaulį suprantame, kad skaniausi patiekalai – rūgštus pienas su karštomis bulvėmis. Blogai, kai žemė slysta iš po jų kojų ir kaimai tuštėja. Juk labai gera gyventi gamtoje, įdarbinus galvą ir rankas – daug ką pačiam užsiauginus, pasidarius. Pasak išminčių, Dievas žmogui davė galvą ir rankas, kas jomis nesinaudoja, daro nuodėmę. Gyventi kaime – puiki proga nedaryti šios nuodėmės.

Gyvename trumpai – kam priešintis vieniems su kitais? Niekada Lietuvoje negyventa taip gerai, kaip dabar. Ir nė vienas žemdirbys nebadauja. Svarbiausia – kad bombos ant galvų nekristų – nebūtų karo. Pensiją atiduočiau, kad jo nebūtų.

Visuomenės susipriešinimas tirptų, jei žmonės labiau laikytųsi 10 Dievo įsakymų, daugiau vieni kitus suprastų, atjaustų, mylėtų, sumažintų godulį – nenorėtų viso pasaulio pinigų. Ir šalies pedagogus turime atjausti, nes vaikams viskas leista. Jie turi tik teises, bet neturi pareigų. Ispanijoje, pavyzdžiui, kitaip. Sakykime, vaikas pasiskundžia, kad tėvai jį nubaudė. Jei į namus atvykę policininkai išsiaiškina, kad vaikas gavo pelnytą bausmę, jie dar jį pamoko: „Tėvai baudė tau gero norėdami. Nesitaisysi – ir mes nubausime!“

 Parengė ŪP korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ